Riteris Rolandas: įvaizdžio kilmė ir Rolando statulos

VITALIJUS MICHALOVSKIS

2004 metais į Pasaulio paveldo sąrašą pateko Brėmeno Rolando statula – viena didžiausių viduramžių laikus menančių skulptūrų Vokietijoje. Penkių su puse metro aukščio Rolandas – neatsiejama šio senovinio miesto puošmena, legendomis apipintos turtingos istorijos liudininkas, keliantis didžiulį ne tik senosios kultūros gerbėjų, bet ir paprastų miestiečių, turistų susidomėjimą.

Brėmeno Rolandas nėra vienintelė tokio tipo šarvuoto riterio su aukštyn pakeltu kalaviju skulptūra. Savais viduramžiškais ar vėliau sukurtais Rolandais gali pasigirti ir kiti Vokietijos miestai: Brandenburgas, Kvedlinburgas, Buchas, Halė, Belgernas. Šias statulas galima pamatyti ir už Vokietijos ribų – Kroatijoje, Lenkijoje, Latvijoje, kitose šalyse. Tai kas gi buvo tasai Rolandas ir kodėl Europoje statytos jo vardu pavadintos statulos?

Tikrasis riteris Rolandas – pusiau legendinė istorinė asmenybė, apie kurią daugiau žinoma iš vėlesniais amžiais sukurtų poetinių „Rolando giesmių“ ciklo nei iš patikimesnių istorinių šaltinių. Pirmą kartą apie riterį vardu Hruodlandas (Hruodlandus) užsimena Karolio Didžiojo biografas Einhardas (apie 770–840) ir nurodo Hruodlandą buvus Bretanės paribio (markos) prefektu. Einhardo veikale „Karolio Didžiojo gyvenimas“ (Vita Caroli Magni) pasakojama apie vieną mūšį, kai lengviau ginkluoti baskai frankams nepatogioje kalnuotoje vietovėje iš pasalų užpuolė Karolio Didžiojo vadovaujamos kariuomenės ariergardą, „išmušė visus iki paskutinio kario, išplėšė gurguoles ir išlakstė į skirtingas puses“. Būtent ten, pasak kronikininko, žuvo ir minėtasis Hruodlandas – vienas iš Karolio Didžiojo kariuomenės vadų (vėliau poetinėje prancūzų tradicijoje jis tapo kilniuoju Rolandu). Šaltinyje nė žodžiu neužsimenama apie dvasines numanomo Rolando prototipo savybes, tačiau ilgainiui ši asmenybė apauga įvairiausiomis legendomis, pagal tos epochos supratimą tapdama idealaus Vakarų pasaulio riterio etalonu.

Žymiausias viduramžių kūrinys, kuriame apdainuojami riterio Rolando žygiai, yra senąja prancūzų kalba surašyta eiliuota „Rolando giesmė“. Manoma, kad klasikinis iki mūsų laikų išlikęs šios giesmės tekstas, vadinamasis Oksfordo rankraštis, galėjo būti sukurtas XI–XII a. sandūroje remiantis ankstyvesniais neišlikusiais šaltiniais. Tai, kad „idealaus riterio“ Rolando žygius šlovinančių giesmių būta ir anksčiau, liudija viduramžių kronikininko Viljamo Malmsberiečio XII a. pradžios „Anglų karalių istorija“, kurioje užsimenama, kad prieš pat legendinį Hastingso mūšį (1066) tarp anglosaksų ir normanų kariaunų pastarųjų hercogas „užtraukė giesmę apie Rolandą, idant karingo vyro pavyzdžiu įkvėptų karius“.

Rolandas vaizduojamas kaip narsus frankų riteris, imperatoriaus Karolio Didžiojo sūnėnas, ištikimas kovų bendražygis ir tikras krikščionybės gynėjas. Pasak „Rolando giesmės“, frankų kariuomenė užėmė daugybę maurų miestų, tačiau neužkariauta liko tik viena Saragosa – jos valdovas Marsilis nusprendžia pasiūlyti Karoliui taiką. Žinodamas klastingą Marsilio būdą, Rolandas nepritaria paliauboms, tačiau imperatorius siunčia į maurų miestą už taiką agituojantį Ganeloną, ir šis įtikina Marsilį užmigdyti Karolio budrumą brangiomis dovanomis ir nužudyti Rolandą. Frankų valdovui atsitraukus, Rolando būrys lieka saugoti Ispanijos prieigų ir prižiūrėti, kad maurai laikytųsi sudarytos taikos. Deja, Karoliui su kariauna išjojus, gausybė maurų puola Rolando karius. Užverda nelygus mūšis. Kelis kartus Rolando bendražygiai maldauja pastarąjį pūsti ragą ir kviestis išjojusį imperatorių pagalbon, tačiau Rolandas atsisako tai padaryti, nes pagalbos prieš maurus šauksmas užtrauktų gėdą jo kariams. Pagaliau krinta beveik visi kilmingi frankai, iš paskutinių jėgų Rolandas pučia ragą, Karolis išgirsta jo gausmą ir skuba į pagalbą, tačiau valdovo kariuomenė pernelyg toli. Maurai nužudo netekusį jėgų Rolandą ir atskubėję gelbėtojai randa tik ištikimo vasalo kūną. „Rolando giesmė“ baigiasi frankų kerštu maurams, Saragosos užėmimu ir išdaviko Ganelono nubaudimu mirtimi.

Ilgainiui sakmės apie kilnųjį Rolandą tapo tokios populiarios, kad pradėtos kurti šlovingąjį riterį aukštinančios poemos, kuriose apdainuojama tariama Rolando vaikystė, paauglystės nuotykiai, žygdarbiai ir kovos. Tokiu būdu istorijai beveik nežinomas Bretanės prefektas Hruodlandas, tikėtinas pagrindinio „giesmių“ herojaus prototipas, tampa legendine figūra ir viduramžių Europos riterystės idealu, su kuriuo troško būti lyginamas kiekvienas riteris ne tik Prancūzijoje, bet ir toli už jos ribų. Rolando kultas tampa tarptautiniu reiškiniu. Tiek prancūzai, tiek vokiečiai laikė jį savu didvyriu, o sakmės apie šį personažą paplinta Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, netgi Skandinavijoje ir kitur. Feodalinėje to meto sąmonėje Rolando įvaizdis pradėtas sieti su tokiomis dvasinėmis savybėmis kaip ištikimybė valdovui ir tikėjimui, narsa, jėga, pasiaukojimas.

Ko gero, Rolando populiarumo sklaida tarp europietiškos riterijos turėjo ir tam tikrą religinį atspalvį. Rolandas – kaip tikėjimo kankinys ar neoficialus šventasis. Tokiam kultui susiformuoti buvo visos prielaidos – juk, to meto požiūriu, Rolandas buvo riteris „be nuodėmės“, pavyzdingas, netgi fanatiškai pamaldus krikščionis. Klasikinėje sakmėje pagrindiniam herojui priskiriamos kone antgamtiškos savybės, o nuo kitatikių maurų rankos žuvusio karžygio sielą į dangų nusineša arkangelai. Ir nors legendiniam riteriui Rolandui Katalikų bažnyčia niekuomet nebuvo suteikusi šventojo statuso (nereikėtų painioti su XII a. gyvenusiu šventuoju – cistersų vienuolyno abatu), dar ir mūsų laikais karžygys kartais pavadinamas šv. Rolandu. Pastarieji faktai leistų spręsti apie kadaise tam tikruose regionuose susiformavusį religinį Rolando kultą.

Maždaug XIV–XV a. kai kurių Europos, o ypač Vokietijos miestų aikštėse pradeda dygti šarvuoto kario su kalaviju rankose skulptūros – jos gauna Rolando statulų (vok. Rolandstatue) arba Rolando kolonų (vok. Rolandsäule) pavadinimą. Iškelta nemažai hipotezių, bandančių paaiškinti šios tradicijos atsiradimo aplinkybes ir bendrąją statulų simboliką, tačiau netgi tyrinėtojai sutaria toli gražu ne visais klausimais. Įdomu tai, kad viduramžiais Rolando statulas statėsi tik vadinamųjų laisvųjų miestų gyventojai, kurie vienokiais ar kitokiais būdais išsikovojo nepriklausomybę nuo tiesioginės vietos kunigaikščio ar vyskupo valdžios.

Palyginti su kitais Vokietijos miestais, laisvojo miesto gyventojai (nors formaliai ir pavaldūs Šv. Romos imperatoriui) turėjo tam tikrų išsikovotų ar suteiktų privilegijų – savivaldą, savo mokesčių politiką ir teisinę sistemą. Laisvojo miesto gyventojai galėjo plėtoti daugiau ar mažiau nepriklausomą prekybą ir iškilus būtinybei burti kariuomenę miestui ginti. Taigi, miestui tapus laisvam, būdavo statomas savas Rolandas – miestiečių nepriklausomybės, narsumo ir suteiktų laisvių simbolis.

Neatsiejamas daugumos Rolando kolonų atributas – į viršų nukreiptas kalavijas – yra simbolinė legendinio riterio ginklo Diurandalio analogija. Pasak senųjų epinių pasakojimų, savąjį tvirto plieno kalaviją Rolandas gavo iš Karolio Didžiojo rankų kaip ištikimybės ir kovos už tiesą simbolį.

Vienas iš kalavijo simbolikos aspektų – tiesos ir teisingumo principas, todėl viduramžiškoje tradicijoje pakeltas kalavijas galėjo simbolizuoti ne tik kovą mūšio lauke, bet ir teisę ar bausmę už įstatymo nesilaikymą. Žinant, kad dažniausiai Rolando statulos buvo statomos centrinėse miestų aikštėse, tai yra vietose, kur magistratas priimdavo sprendimus ir būdavo vykdomos bausmės, nereikėtų stebėtis dėl tokių Rolando sąsajų su teisinėmis vietos tradicijomis.

Rolando statulų paplitimas Vokietijoje nuolat vertė spėlioti: kodėl toks, atrodytų, labiau su Prancūzija susijęs motyvas tapo ypač populiarus ne savo tėvynėje, o vokiečių žemėse? Į šį klausimą ieškota įvairių atsakymų, keltos įvairiausios hipotezės.

Šiandien beveik neabejojama, kad „rolandiškus“ motyvus vokiečiai perėmė iš prancūzų, nes Vokietijos meistrų gamintose statulose meno tyrinėtojai įžvelgia ankstyvosios prancūziškos ikonografijos įtaką. Tačiau nors epinė „Rolando giesmė“ surašyta senąja prancūzų kalba, Karolio Didžiojo sukurtoje frankų valstybėje vokiečiai įžvelgė ir savo pačių valstybingumo lopšį. Germaniška ir Rolando vardo kilmė (sen. frankų k. Hruodland: hruod – garbė, šlovė, land – kraštas, žemė). Žymus vokiečių tautosakininkas ir pasakininkas Jacobas Grimmas (1785–1863) Rolando statulos simboliką bandė susieti su legendine pagonių saksų kolona – Irminsuliu, kurį aprašė IX a. vienuolis Rudolfas iš Fuldos. Manoma, kad Irminsulis galėjo būti aukštas medinis stulpas – savotiškas Pasaulio medžio modelis ir pagoniška šventykla, prie kurios senieji saksai aukojo aukas ir rengė pasitarimus. Ironiška, kad 772 m. Irminsulis buvo nugriautas to paties Karolio Didžiojo įsakymu kovų su saksais metu.

J. Grimmo nurodytos sąsajos tarp Irminsulio ir Rolando statulos ne visai aiškios, tačiau čia, ko gero, omenyje turėtas bendras centriškumo ir paprotinės teisinės tvarkos, apie kurią sukasi visas aplinkinis gyvenimas, principas. Kaip Irminsulis pagonims galėjo būti jų suvokiamos pasaulio tvarkos ir dėsnių garantas, taip Rolando statulai miestų legendose dažnai teikiama apsauginė prasmė (pavyzdžiui: „Kol stovės Rolandas, tol miesto gerovei niekas negrės“).

Ieškant Rolando statulų statymo tradicijų ištakų nepaliktas be dėmesio ir vadinamasis Turgaus kryžius (vok. Marktkreuz), tai yra kolona su kryžiumi viršuje. Kadaise turgaus kryžiai stūksojo centrinėse miestų aikštėse (kur dažniausiai vyko mugės ir prekyba), be to, šaltiniuose jie minimi kur kas anksčiau nei pirmosios Rolando kolonos.

Seniausias Europoje Turgaus kryžius puikuojasi Tryro senamiesčio aikštėje. Jį 958 m. kaip savo valdžios ženklą pastatė miesto arkivyskupas Henrikas I, tačiau kartu kolona simbolizavo saugią prekybą ir turgaus teisę. Manoma, kad vėliau šis Turgaus kryžius galėjo būti naudojamas kaip gėdos stulpas įstatymo pažeidėjams prirakinti. Taigi, loginių sąsajų tarp Turgaus kryžiaus ir Rolando statulos simbolikos tarytum ir esama, visgi niekas nesiryžta tvirtinti, kad akmeninės ir medinės Rolando statulos tiesiogiai išsirutuliojo iš paprastesnių turgaus kryžių.

Kartais teigiama, kad pačios ankstyviausios Rolando statulos nebuvo siejamos su legendinio riterio vardu. Tai galėjo būti tiesiog vietos valdovą vaizduojantys meno kūriniai ir tik vėliau susipynė su Rolando įvaizdžiu. Šios hipotezės šalininkai paprastai nurodo tai, kad nemažai vokiškųjų Rolando statulų yra papuoštos karališka simbolika: karūnomis, valstybės herbais, kitais monarcho atributais. Neaišku, kodėl kai kuriuose miestuose Rolandas vaizduojamas kaip karalius, tad tenka kelti prielaidas apie galimą tam tikrų valdovo ir Rolando vaizdinių susitapatinimą.

Kaip žinoma, ten, kur mokslas dar netarė galutinio žodžio, visuomet atsiranda vietos legendoms ir liaudies etimologijai. Pasak vienos iš tokių legendų, kadaise prie šarvuoto kario statulos centrinėje miesto aikštėje buvo vykdomos viešos bausmės, todėl tarp miestiečių vietovė gavo „kruvinos žemės“ (vok. rote land) pavadinimą. Ilgainiui kažkokiu būdu rote land transformavosi į panašiai skambantį Roland, susijungė su „rolandiškais“ mitais ir suteikė statulai naują pavadinimą – Rolandas.

Tačiau sugrįžkime prie žymiausio Rolando Brėmene. Pirmoji medinė riterio statula, kaip miestiečių laisvių simbolis, čia buvo pastatyta XIV a., tačiau netrukus ją sudegino tų laisvių nepripažįstantys vietos vyskupo kariai. 1404 m. pasamdyti akmentašiai Klaussas Zeelleyheris ir Jacobas Olde pagamina naują Rolandą, šįkart – iš tvirtos uolienos. Sakoma, kad viduramžiais statula buvo dažoma įvairiausiomis spalvomis, tačiau vėliau ją dažyti liautasi. Aukso spalvos Brėmeno Rolando skydas papuoštas juodu dvigalviu ereliu – senuoju Šv. Romos imperijos herbu, o skydo pakraščiuose puikuojasi senovinis įrašas vokiečių žemaičių tarme, kuris atrodo lyg paties Rolando kreipimasis į miestiečius: „Laisvę jums atnešu, kurią Karolis ir kai kurie kunigaikščiai suteikė šiam miestui. Dievui dėkokit – toks mano patarimas!“ Įrašas skyde neatitinka istorinės tikrovės, nes savivaldą miestui suteikė ne Karolis Didysis, o vėlesni valdovai, tačiau ginkluotose ir politinėse kovose dėl savo miesto nepriklausomybės brėmeniečiai visuomet pabrėždavo esantys paties imperatoriaus, o ne vietos arkivyskupo ar kunigaikščio pavaldiniai. Beje, deklaruoti tiesioginę priklausomybę Šv. Romos imperatoriui buvo politiškai patogu, nes vokiškose žemėse imperatoriaus valdžia buvo grynai formali, o tikroji – sukoncentruota stambių vietos feodalų rankose, taigi savo ištikimybės imperatoriui pareiškimais Brėmeno miestiečiai atmetė feodalų pretenzijas į valdžią mieste ir tuo grindė savo laisves. Būtent todėl Brėmeno Rolando skydą puošia visos imperijos herbas, o ne heraldiniai vietos dinastijų simboliai.

Kaip ir kiekvienas reikšmingesnis senojo meno kūrinys, Brėmeno Rolandas apipintas daugybe istorijų ir pasakojimų. Sakoma, kad kadaise Napoleonas Bonapartas norėjo išvežti Rolandą į Prancūziją, tačiau gudrūs miestiečiai įtikino užkariautoją, kad meninė statulos vertė yra niekinė. Taip miesto sargas liko stovėti savo vietoje, kai kiti vokiškojo meno kūriniai, kaip antai žymioji Berlyno kvadriga virš Brandenburgo vartų, buvo išvežti į Prancūziją. Nežinia, kiek tiesos pasakojimuose, kad Brėmeno rotušės rūsiuose buvo laikoma tiksli atsarginė Rolando kopija, jei originalas būtų sunaikintas ar nepataisomai pažeistas. Miestiečiai baiminosi prarasti legendinį globėją, todėl statula buvo akylai saugoma per visas istorines negandas, suirutes ir karus.

Po Brėmeno Rolando kojomis guli luošys – dar vienas vietos pasakojimų personažas. Pasak legendos, XI a. pradžioje grafienė Emma von Lesum pažadėjo dovanoti miestui tiek žemių, kiek per dieną sugebės apeiti luošas žmogus. Tačiau neatmetama versija, kad šioji legenda galėjo gimti vėlesniais laikais, nes tikroji keisto luošio (o gal pavergto priešo?) po Rolando kojomis prasmė, mirus seniesiems meistrams, prarasta amžiams.

Dar vienas įdomus faktas tas, kad atstumas tarp Rolando statulos kelių sudaro vadinamąją Brėmeno uolektį (55,372 сm) – savitą vietos gyventojų kadaise naudotą ilgio matą, taigi garsiausioji Europoje Rolando statula ne tik pasižymi turtinga istorija, bet ir slepia daug kitų įdomybių. O juk tokių savomis vietos legendomis apipintų Rolandų Europoje ne vienas…

Latvijos sostinės Rotušės aikštėje stūkso savas Rolandas. Nėra tiksliai žinoma, kada Rygos senamiestį papuošė pirmoji tokio tipo skulptūra, tačiau atrasti senieji dokumentai liudija, kad 1474 m. miesto magistratas pavedė vienam iš vietos meistrų pakeisti seną medinį Rolandą nauju, taip pat mediniu. 1896 m. gruodžio mėnesį Rygoje atidengta Rolando skulptūra iš smiltainio, kurią suprojektavo ir pagamino vokiečių meistrai. Pastaroji statula puošė Rygą iki 1945 m., paskui ji demontuota sovietų valdžios įsakymu kaip „išnaudotojiškus laikus“ primenantis meno kūrinys. Tiesa, XIX a. pabaigos Rolandas nebuvo visiškai sunaikintas, o perduotas saugoti Bažnyčiai. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, senasis, kiek pažeistas Rolandas vėl buvo pastatytas senojoje savo vietoje, o 2000 m. jį pakeitė nauja, tiksli Edvino Krūminio sukurta statulos kopija.

Rygos Rolandas – tai paminklas, atitinkantis visas europietiškas „rolandiškojo“ žanro tradicijas. Ant aukšto postamento puikuojasi šarvuotas karys, vienoje rankoje laikantis smaigaliu į viršų nukreiptą kalaviją, kita ranka besiremiantis į masyvų skydą su istoriniu miesto herbu. Latviškasis Rolandas taip pat laikomas miesto globėju ir Rygos tradicijų saugotojų, galbūt todėl prie jo vardo senesnės kartos žmonės kartais prideda epitetą „šventasis“. Kas žino?

Rolando statulos Europos miestų aikštėse tapo neatsiejama šių miestų savasties dalimi. Jos simbolizavo miestų globą, nepriklausomybę, klestėjimą, teisę, vietos bendruomenės ryžtą ir susitelkimą dėl bendro reikalo. Rolandas tapo tam tikru centru, apie kurį virdavo miesto gyvenimas, buvo vykdomas teisingumas, priimami svarbūs savivaldos sprendimai. Kai kur Rolando statulos virto savotišku religinio garbinimo objektu, o pats herojus – vietos legendų personažu. Mūsų dienomis centrinės aikštės su Rolando statulomis tapo mėgstama miestiečių susitikimų vieta ir gausiai turistų lankomais objektais. Neretai Rolando miestai dovanoja didesnes ar mažesnes savo statulų kopijas kitiems pasaulio miestams, tuo tarsi įtvirtindami bendradarbiavimą ir senųjų tradicijų perimamumą.

Taigi, simbolinės Rolando prasmės neužstrigo ties viduramžiais, o nuolat keičiasi ir pasipildo naujomis. Europos Rolando statulų istorija nesibaigė – ji tęsiasi ir dabar, mūsų laikais. Šioji per amžius keliaujanti tradicija tapo laisvųjų miestų istorijos ir dvasios simboliu, todėl senosios legendos nemeluoja – kol stovės Rolandas, tol miestiečiai ras jėgų atsilaikyti prieš visas užklupusias negandas.