Užmarštin grimztantys vietovardžiai

JONAS STALIULIONIS

…Sėdžiu Barštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens ir žiūriu į rūką, atšliaužiantį iš raisto. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusi vaikystė, pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį… Klausausi gerai pažįstamų ir suprantamų garsų, o galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…“ Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos eilutės. Vaikštau cementuotais sodo takeliais ir šnabždu:

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,

Puodeli šilto pieno vakare [...]

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,

Praplyšus kojine, rugių šlitie,

Kuodeli pakulų, sulos puodyne,

Dūmeli, vinguriuojantis dangun.

Vaikystėje mamos ištiestas ką tik pamelžto pieno puodelis su naminės duonos riekele išliko visam gyvenimui. Prisimenu alkanus partizaninio karo laikus ir burnoje pajuntu mamos iškeptos, dar šiltos duonos skonį. Tai ne iš miestelio parvežta pirktinė, o iš girnomis sumaltų šviežių rugių ajerais kvepianti duona. Šilti atsiminimai užlieja krūtinę ir išvystu save, mažą piemenuką, besiglaudžiantį prie šilto karvės šono. O ausyse lyg gražiausia muzika skamba Nemaitonių vietovardžiai: Vaitkalnis, Lankelė, Senovių revas, Kasupys, Vertimai, Berniūniškės, Dubija, Valkos, Dumblė… Vieną ūkanotą vakarą, į sodo namelio langus įkyriai barbenant rudens lietui, mintimis perbėgau gimtojo kaimo laukais ir užrašiau apie penkiasdešimt vietovardžių.

Kokia laimė senu pagonišku žodžiu pašaukti pakalnėje čiurlenantį upelį, prie ežero riogsantį didžiulį akmenį, karklų prižėlusį raistą… Sėdžiu, šnabždu tuos nuo mažų dienų galvon įstrigusius vardus ir, atrodo, kalbuosi su seniai anapusybėn išėjusiais protėviais. Mano atmintyje dar išliko keletas vaikystėje girdėtų pokalbių nuotrupų:

– Vaikai, šiandien gyvulius ginkit į Papartyno revą, o mes eisime šienauti Žvirbliškių pievos.

Atsimenu, tėvas, surentęs tvarto priestatą, net kelis kartus ragino:

– Vaikeli, šiandien, parginęs karves, nubėk į Kamšos raistą ir parnešk karklų vytelių.

Tas vyteles tėvas susukdavo, pamirkydavo kūdroj ir, dengdamas stogą, prie kartelių, vadinamų prieraišais, pririšdavo šiaudus, kad vėjas nenudraskytų.

Vietovardžiai – tai iš proistorinių laikų atėję ta pačia kalba šnekėjusių žmonių laiškai.

Gerbdami senolių atminimą, juos privalome išsaugoti ateinančioms kartoms. Juk šie vardai mus daugiausia ir sieja su krašto istorija. Jie, kaip ir jaunystėje gegužinėse bei vakarėliuose skambėję linksmų dainų posmai:

Apibūdinsim mes biškį,

kas ten dedasi Klėriškėj,

pasakysiu vyrai štuką –

mergos myli Gervaziuką.

Apibūdinsim ir tas –

Makaravičių mergas.

Kai jos šnapso išsivaro,

vakariuką tada daro,

yra sudėtinė sodžiaus gyvenimo, papročių ir būtovės dalis. Kas sukūrė šiuos posmus, niekas net nežinojo ir nesidomėjo, bet visi mokėjo atmintinai ir dažnai įvairiomis progomis padainuodavo.

Po sunkių darbų ir jaunas, ir senas traukdavo pasilinksminti. O jaunimas asloj prie žibalinės lempos, skambant akordeono muzikai ir dainoms apie Makaravičių mergas, iki devinto prakaito trypdavo polkas, valsus, kadrilius…

1968 metų ankstyvą pavasarį tėvui kolchozo lentpjūvėje pjūklas nupjovė dešinės rankos pirštus, ir aš po pavasario egzaminų sesijos kibau į ūkio darbus. Pirmiausia reikėjo paruošti gyvuliams šieno. Tai su dalgiu nurėžiau Barštinės pakrantę, sugrėbiau, suvežiau į daržinę. Prieš mokslo metus dar spėjau per dvi savaites nukirsti ir miežius. Vasarą darbų nestinga. O kaimo vaikui suktis jų sūkuryje vienas malonumas.

Universiteto Lietuvių kalbos katedra vietoj kraštotyros ekspedicijos, į kurią neišvykau dėl tėvo ligos, pasiūlė surinkti kaimo vietovardžius. Kiekvieną vardą pagal katedros reikalavimus užrašydavau į atskirą lapelį, sukirčiuodavau ir pateikdavau trumpą vietovardžio charakteristiką.

Pasitardamas su tėvu, pasiklausinėdamas kaimynų, surinkau šešiasdešimt vietovardžių. Tada dar visi žmonės žinojo savo pievų, raistų, upelių vardus. 1968 metų studentiška vasara Nemaitonyse ir išsaugojo mano atmintyje atsiųstus tolimų protėvių laiškus.

Kadaise, prieš keliolika tūkstančių metų, Barštinės kalną grybštelėjo slenkančio ledyno liežuvis ir paliko ilgą, gilų griovį, nuo neatmenamų laikų vadinamą Dubakeliu. Mat jo dugnu ėjo kelias. Iki kolchozų žmonės, brangindami kiekvieną dirbamos žemės pėdą, kalną suardavo ir apsėdavo. O važinėdavo ledynų padarytu keliu. Dubakelis buvo toks gilus, kad nesimatydavo nei vežimo, nei arklio. Girdėdavom tik ratų dardėjimą. Su vaikystės žaidimų drauge, sėdėdami ant akmens, klausydavomės ir spėliodavom: kas gi važiuoja? O vežimą ir jame sėdinčius žmones išvysdavome, kai prunkšdamas arklys kanopomis pradėdavo taškyti upelio vandenį.

Bolševikai, privertę valstiečius bendrai dirbti žemę, tokias pakrantes pakrikštijo nenaudojamais žemės plotais, tinkamais tik ganyti. Tai ir ganėme. O kadangi dėl kolchozo žemės niekam neskaudėjo širdies, žmonės važinėti pradėjo per kalną, šalia Dubakelio. Greitai Dubakelis prižėlė alksnių ir nuo Saulės užtemimo laikų juo niekas negalėjo važiuoti ir jau niekada nevažiuos. Už Alėcos, dešinėje Dubakelio pusėje, matosi alkakalnis, vadinamas Rūrakalniu. Kairėje už alksnių krūmo į Kunigo kalną atsišakoja mažai išvažinėtas šunkelis ir atsiremia į Koplyčios kelią. Mano ankstyvoje vaikystėje dar buvo senų žmonių, menančių koplyčios pamatų liekanas. Bet mus, vaikus, labiausiai masino ledynų iš Skandinavijos atvilktas didžiulis Lakštutės akmuo. Tai neįkainojama dievų dovana mūsų vargingam, nuošaliam kraštui. Prie Koplyčios kelio riogsantis riedulys buvo įspūdingo dydžio. Jo ilgis ir plotis siekė maždaug penkis metrus, o aukštis – apie du su puse metro. Sunku būdavo mums, mažesniesiems, užsikarti, bet, užsikepurnėję ant paties viršaus, pasijusdavome tokie svarbūs ir dideli, lyg būtume su tuo akmeniu amžiams įaugę į gimtąją žemę. Kiek marų, karų ir badmečių matė Lakštutės akmuo, laukuose išsibarstę alkakalniai, bet stovėjo. Ir, atrodė, niekas jų neištrins iš mūsų kraštovaizdžio. Deja, įsisiūbavus akmenų sprogdinimo vajui, neatsilaikė ir šis milžinas. Dinamitas riedulį sudraskė į gabalus. Juos susmulkino, sutrynė Žydiškėse pastatytas akmenų malūnas, o savivartės išvežiojo į miestus, išpylė ant tiesiamų kelių.

Sovietiniais laikais niekam nerūpėjo nei kraštovaizdin įaugę didžiuliai akmenys, nei vieniši alkakalniai, nei karklų prižėlę raisteliai, nei… Jie trukdė formuoti ariamos žemės plotus, ganyklas, todėl buvo šalinami. Melioracija kultūrinėmis pievomis pavertė Kamšos raistą, Dugnelių, Bendrelių, Striumelių vienkiemius, daugelį mažų aplinkinių raistelių, vadintų skambiais pagoniškais vardais. Traktoriai Čebato raistelyje sumaitojo nedidelį, gražų piliakalnį. Tik senesni žmonės kartais dar prisimena melioracijos subjauroto revo, raisto ar kalno vardą. Jaunesni ar iš kitur atvykę nežino nei to kalnelio, ant kurio apsigyveno, pavadinimo, nei pievos, kurioje riša karvę, vardo. Jiems tie upeliai, revai ir pievos – pilki ir bevardžiai. Žmonės, pamiršę savo vietovardžius, praranda ryšį su krašto istorija, kultūra ir protėviais. Didžiausia Nemaitonių pieva Lanka prasideda už Alėcos revo. Statūs, alksniais apaugę skardžiai staiga lyg susitarę prasiskiria į abi puses, sulėkštėja ir atsiranda Lanka vadinamas slėnis. Nemaitonių lanka tęsiasi iki horizonto. Už mūsų Lankos prasideda Ringailių lanka. O toliau Unkonių, Žiukiškių, Mackonių, Sepjoniškių lankos. Alėcos upelio slėniuose daug lankų ir lankelių. O visoje Lietuvoje dar daugiau.

Parvažiavęs namo, žiūriu nuo Rinos kalno į lėtai per Lanką srovenančią Alėcą, į Bučionių miške dingstantį Stakliškių–Žiežmarių vieškelį, į… Ir prisimenu Justiną Marcinkevičių:

Tai gražiai mane augino

laukas, pieva, kelias, upė.

Ir tikrųjų Lanka mus, partizaninio karo vaikus, ir užaugino, ir dainų išmokė, o per pievą vingiuojantis kelias ir į žmones išvedė. Baigę mokyklas, akmenis vežiojančiomis savivartėmis išdundėjom į miestus, į universitetų auditorijas, į… Bet ir po daugelio metų jaunų dienų prisiminimai šildo krūtinę, žadina mielus sentimentus. Stovėdamas po didžiule laukine kriauše, kurios grūšiukės vėlyvą rudenį buvo didžiausias mūsų, piemenukų, skanėstas, žiūriu į nušienautą pievą ir pradedu niūniuoti posmelį:

Išėjai tu rasotais takeliais,

nesiklausus tėvelio nei mamos,

ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes,

tu sakei – neužmirši niekados.

Mintyse vartalioju tuos posmelius, ir atrodo, kad Lankos vieškeliu su merginomis traukiam į vakarėlį. Vaikštau iki ašarų pažįstamais laukais ir prisimenu save, dar mažą Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinuką, šviesią gegužės naktį pro Šiurpakalnį, per Somiliškių pievą pareinantį iš majavos.

Einu basas ir gerai jaučiu gaivią, ką tik iškritusios rasos vėsą, prisimenu nusiklausytų giesmių žodžius:

Sveika, Marija, Motina Dievo,

iš dangaus duota naujoji Ieva.

Eidamas pro Šiurpakalnį vis stengiuosi garsiai giedoti kokią nors šventą giesmę. Mat vis prisimindavau kadaise Selenio Amilkai pasivaidenusią moterį su balta marška, ir per nugarą pradėdavo bėgioti šiurpuliukai. O Amilkai tada nuo išgąsčio įsimetė rožė, ir Uršos Mackus kelis kartus lakstė pas šaptūną net už Semeliškių. Užkalbėtas vanduo padėjo, bet nuo to laiko moteris visada dideliu lanku apeidavo Šiurpakalnį.

Viskas, ką regėjau alkanos vaikystės metais, išnyra iš atsiminimų rūko ir šildo krūtinę.

Kartais rugiuose prie šulinio šmėkšteli išblukusi piemenaitės skarytė ir pasibeldžia eilėraščio posmelis:

Man jos vardą miškai atkartoja,

ir takelis nubėga laukais –

įsižiūriu, ant akmenio stovi

piemenaitė lininiais plaukais.

Ir šiandien dar tebekvepia į saulę atgręžtuose Pakarailos revo šlaituose nuskintos ir suvertos ant smilgų pirmos žemuogės. Su vaikystės žaidimų drauge Damute dažnai bėgdavom į alksnyną uogauti. Paskui srėbdavom pienu užpiltas žemuoges. O kokios gardžios būdavo Polimų raiste peržiemojusios spanguolės. Po pamokų, eidami iš Užuguosčio septynmetės, pasukdavom į raistą, rinkdavom ant samanų išsibarsčiusius raudonus spalgenų karoliukus ir smaguriaudavome.

Parvažiavęs į tėvų sodybą, vaikštau po kadaise basomis kojomis išbraidytas pievas ir raistelius, dairausi ir nematau akmens, ant kurio sėdėjau ganydamas gyvulius ir, švilpaudamas alksnine piemens dūdele, žiūrėjau į gražų upelio vingį… Mielo vaikystės kraštovaizdžio jau neparodysiu nei savo vaikams, nei vaikaičiams, nei… Tik Švenčiaus ežeras su nuskandintu senųjų dievų aukuru, tik vandenin subridę meldai ir ajerai tebeošia senąsias protėvių legendas.