Kad būtų visa siela ir širdis

Sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje.

Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: „Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?“ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: „Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?“ Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei.“

Įst 30, 10–14

Sugrįžti pas Viešpatį visa širdimi ir visa siela. Arba, kaip liepia ta pati knyga, visa širdimi ir visa siela mylėti Dievą ir jam tarnauti. Tokios formulės turėjo gąsdinti šio Mozės pamokslo klausytojus. Ne veltui pats pamokslininkas tuojau puola raminti liaudies, kad tai nebūsią per sunku. Šventoji gražbylystė? Visa Biblija, rodos, nuausta iš apmaudo, kad įsakymas mylėti Dievą ir jo klausyti nuolat žlunga. Nesibaigiantys priekaištai dėl neištikimybės, nepastovumo, užsimiršimo. Ir nuolat metamas pažadas, kad rytoj bus kitaip, kad pagaliau bus išmokta priklausyti Dievui visa širdimi ir visa siela.

Kunigas per katechezę Jaunimo dienų dalyvių būreliui cituoja tariamų įsimylėjėlių maldą iš kažin kokio užsienietiško maldyno: „Viešpatie, atleisk, kad šiuo metu tu nesi man pats svarbiausias.“ Toks atvirumas turėtų patikti ir paguosti. Rytoj gal bus kitaip, geriau, tobuliau. Dievas ilgainiui išstums iš širdies visus konkurentus ir taps vienintelis gyvenimo Viešpats. Kas jau kas, o kunigai tai tikrai puikiai žino, jog atėjus akistatai su mirtimi bus skaudžiai dūsaujama dėl to, kad gyvenime taip ir neatsirado tos visos širdies ir visos sielos, paskirtos Dievui. Beliks kliautis fragmentais, trupiniais ir iš gailesčio žmogui sumažėjusiu Dievo apetitu.

Tokia per amžius Biblijos taktika? Religinio tobulumo kartelę kelti iki neįmanomybės, forsuoti, vilioti pažadais, kad būtų laimėti bent anie vargani trupiniai? Mozės įkvėpti šių dienų pamokslininkai prikemša savo klausytojams pilnas ausis patikinimų, kaip Dievas laukia ir tikisi jų tobulos meilės, tarnystės, pasiaukojimo. Ir kad šiam idealui realizuoti esą trūksta tik mažmožio, mūsų noro arba, kaip madinga dabar sakyti, atsivėrimo. Vėliau bus pranešta, kad Dievas prisitaiko prie žmogaus silpnumo. Ir taip tęsiasi be paliovos.

Pakartoto Įstatymo knygoje, kad ir kaip būtų keista, apie meilę kalbama daug. Netgi tose vietose, kurios atrodytų perdėm sausos ir legalistiškos. Tarytum nebūtų galimybės kitokiais būdais įgyvendinti net menkiausių religinių ir socialinių potvarkių, kaip tik mylint visa širdimi ir visa siela. Aišku, pažįstant evangelinį imperatyvą, tokia nuostata per daug nestebina, išskyrus abejones dėl paties žodžio meilė turinio ir apimties. Prieš keletą dešimtmečių žinomas egzegetas, užkliuvęs už tų pačių dalykų, pasitelkė platesnes Artimųjų Rytų literatūros analogijas ir aptiko naujų deuteronomistinės (Pakartoto Įstatymo) teologijos niuansų. Hebrajiškas žodis aheb, kuriuo nusakoma Izraelio meilė Dievui, turėtų būti aiškinamas iš vasalo ir siuzereno santykių perspektyvos. Ši meilė pirmiausia apimanti pavaldinio lojalumą, tarnavimą ir klusnumą savo valdovui, todėl ji atsiranda juridiniame kontekste ir gali būti įsakyta, kas būdinga Pakartoto Įstatymo knygai ir jos tradicijoje kilusiai Evangelijos etikai. Nors paties Dievo meilė Izraeliui pagal deuteronomistinį apibrėžimą yra emocinga, kupina aistros ir paslapties, žmogaus atsakymas į šią meilę tereiškiantis ištikimybę Dievui ir jo įstatymų vykdymą. Analogiška meilė esą minima senovės šumerų ir egiptiečių politiniuose tekstuose, valdovų ir jų pavaldinių korespondencijoje, kur ji išsitenka reglamentuotose dvaro tradicijose.

Tokia Sandoros meilės interpretacija turėjo ir tebeturi daug sekėjų. Net pati Giesmių giesmė perskaityta pramaišiui su anų laikų politika ir diplomatija. Anos užuominos apie visą širdį ir visą sielą juo labiau trikdo mūsų laikų žmogų, o noras paversti meilę įsakymu rodosi absurdiškas ir neįmanomas. Meilė Dievui, matuojama vasalo ištikimybe, galbūt užgauna ambicijas ir neatitinka Tėve mūsų maldos ar Dievo draugų retorikos, tačiau visa tai lengviau praryti negu nuolatinį priekaištą, kad dangui vis per maža mūsų širdies ir sielos.

Pakartoto Įstatymo knyga, įsivaizduodama, kad stovi ant Pažadėtosios žemės slenksčio, kuria alternatyvą tam, kas laukia tautos susidūrus su nauja erdve ir situacija. Kanaanas, naujoji gyvenimo erdvė, bus ne tik geografinė ar etninė sąvoka. Tai pirmiausia svetimų dievų knibždėlynas, gundantis pažanga ir gerove, lengvai išsprendžiama žmogaus ir Dievo santykių dilema. Kanaanas reiškia socialinę ir religinę organizaciją, kuri, priešingai negu liepta Dievo, formuoja žmonių santykius, skirsto valdžią ir žemės gėrybes. Tai galinga ir patraukli karalystė. Kad ją įveiktum, negana būti išrinktiems, teisiems, nusipelniusiems, gyventi praeities taisyklėmis. Deuteronomistinis autorius stumia tautą į sąmoningą konfliktą su Kanaanu ir parūpina jai naują vadovėlį. Nors ir vadinama Pakartotu Įstatymu, knyga neleidžia sau tik kartoti kokių nors amžinųjų vertybių. Senos tradicijos rašomos iš naujo, kad būtų gyvos ir veiksmingos toje žemėje, kuri skirta tau gyventi.

Ir šiais tikėjimą gniuždančiais laikais kiekvieno religinio mokymo uždavinys galėtų būti panašus. Jam žadama prasmė ir vaisingumas. Bet sąlyga sunki ir bauginanti: reikės visos širdies ir visos sielos. Juokinga griauti Kanaaną eisenomis ir plakatais. Deja, ir sterili vasalų meilė čia nepadės. Tose retose vietose, kur šiandien dar ima ir suspindi Dievo pergalė, būtinai aptinki anos gąsdinančios formuluotės pėdsaką. Bent jos ilgesį.

-tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.