Beširdiškumas gailestingumo kailiu

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Nerenovuoti blokiniai namai vasarą atrodo tarsi sulipdyti iš skiaučių: balkonai išdažyti skirtingomis spalvomis, kitų šiferis apšepęs; mediniai langai kontrastuoja su plastikiniais. Pripranti prie to margumyno, priimi kaip savastį – nuosaikiai išreikštą individualizmą kolektyvizmo sąlygomis. Sportiškai nusiteikęs senukas bando vaikščioti be lazdelės, nešdamasis ją ant peties. Vaikų darželyje triukšmas, kažkas įkėlė kamuolius į medžius. Užribyje – didingi sovietinių „pasaulių“ karkasai, beveik pamirštos karstyklės. Vietinis kvailelis kasdien tą pačią valandą stovi atokiau nuo konteinerių, žiūri į vieną tašką. Žirmūnų, iš kurių išsikraustėme, dalies poetika.

Autorės nuotrauka

Laukiu, kada LUNI surengs ekskursiją po miestą, kurioje būtų apžiūrimi dar neuždažyti konceptualesnieji grafičiai. Gerai būtų ir virtuali, nuolat nuotraukomis atnaujinama paroda. Marius Burokas, plušantis feisbuke be jokio užmokesčio, kasdien pagerbia įvairias rašytojų datas ir sukaktis – skaitydama jo „Kronikas“ esu pagalvojusi, kad vietoj investicijų į paminklinius balvonus daugelį miesto erdvių būtų galima panaudoti estetiškiems grafičiams. Kažkas panašaus į Literatų gatvės projektą, tik žanras kitas. Kaip tik dabar Lukiškių aikštėje vyksta nuostabus mikroprotestas: į žemę smeigiami miniatiūriniai transparantai su šmaikščiais šūkiais, raginančiais nestatyti toje vietoje jokių paminklų. Apžiūrėjau siūlomus grafomaniškus projektus: tikrai, verčiau jau nieko.

Kiekvienas rajonas turi grafičių specifiką: Naujoji Vilnia, tarkime, pasižymi lenkišku nacionalizmu (tagai „Polonia“, „Wilno“), regioniniu patriotizmu („I love Vileika“), tačiau kai kur ant sienų esama net originalių komiksų. Vis galvoju, kas apskritai žadina neonacių nuotaikas: ar tik ne tai, kad problemos neretai redukuojamos į tautybę (nesvarbu kokią). Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose dominuoja reguliarus tapatybės ujimas: „Tai (kokia nors negatyvi savybė) labai lietuviška…“; „Čia juk Lietuva, ko norėti…“; „Man gėda dėl šitos tautos“ (pastaroji frazė apskritai verta nominacijos, kaip ir „už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus“ arba „kodėl niekas neklausia mergaitės nuomonės“). Tačiau jeigu pasakysi ką nors atvirkštinio, gražaus, skatinančio – jeigu ir nenuskambės pernelyg patosiškai, liksi nesuprasta, išjuokta ir t. t. Todėl nuleidi rankas. Nemokantiems rašyti komentarų internete tą pačią galimybę suteikia LRT radijo eteris: kai pasiklausau, ką galvoja skambinančioji tautos dalis apie politiką, ekonomiką, moralę ir visais visais, kartais profesionalios ekspertizės reikalaujančiais klausimais, po to jau kokią savaitę nebegaliu padaryti nieko blogo. Klausausi, kaip, pavyzdžiui, Mindaugas Nastaravičius savo laidoje „Nežinau“ susitvarko su ta amžinosios pilnaties paveikta publika ir nuoširdžiai žaviuosi – ne bet kas sugebėtų.

Anksčiau, kol nebuvo pasibaigęs sezonas, vakarais žiūrėdavau lietuvišką serialą. Vis mąsčiau, kodėl aš jį žiūriu – juk jis kvailas. Dauguma vidurinės klasės ar ir prastuomenės atstovų, išpažinę sau, kad mėgsta užsiimti niekais, patiria kažką panašaus į nušvitimą – bet ir čia sudarau luominę mažumą. Paskui radau pasiteisinimą, kad gal dėl aktorės – Oskaro Koršunovo spektaklyje ji yra suvaidinusi Margaritą. Tame seriale buvo gražiai reabilituojami Gariūnai kaip krizės ištikto asmens galimos darbo vietos galimybė. Ir kaimynai lenkai, parodyti su lašeliu humoro, bet kaip geraširdžiai. Dabar žiūriu meksikietišką muilo operą, pasiteisinimą tam baisiai sunku surasti. Gal dėl pasakų poreikio – reikia, kad kažkas nuolat sektų pasakas, nesvarbu, kad kvailas. Dar kartais – Nomedos Marčėnaitės laidas. Dauguma pašnekovų – šlykštūs nykūnai, bet vis nugirsti ką nors įdomaus, pvz.: „Geri rašytojai nerašo kritikos, tai apie juos rašo kritikai“ (Arūnas Valinskas). Faktiškai yra atvirkščiai, tačiau visada malonu savo akim pamatyti mito konstrukcijas. Laidos vedėjai būdingas keistas bruožas: kalbėdama su vyrais, ji tarsi apsimeta kvailesnė už juos („Kristus buvo pradėtas neištikimybėje?.. Mhm, tikrai…“), pokalbiuose su moterimis to simuliuojamo naivumo lyg ir nebelieka. Nors gal man pasirodė; šiaip jau laida patraukli ir naudinga tuo, kad padeda artimiau susipažinti su popkultūros dėsniais ir personažais. Norint smarkiai įsikvėpti svetima tuštybe ir kūrybiškai ją reprodukuoti, belieka žiūrėti gyvenimo būdo ir stiliaus laidas.

Ieva Rojūtė. Vaikeli, tu pražūsi. 2013

Dar apie internetą, besikeičiančią laidotuvių kultūrą ir kt. Pamatai, kas dedasi po viešesnio asmens mirties, ir… nebesinori mirti. Komentuoja visi, kas tik moka rašyti: platina nuotraukas, trolina klaikius koliažus, dega virtualias žvakes etc. Pasigirsta folkloru virtusių atodūsių: „Buvo paskutinis dinozauras.“ Frazė tarsi turėtų priminti Raudonosios knygos grėsmes, tik kad jos ir taip nuolat eskaluojamos – kai kurie pabrėžtiniai heteroseksualai save jau suvokia kaip nykstančius. Vilnius vadinamas gailestingumo miestu, bet turbūt tik formaliai, dėl paveikslo, nutapyto pagal ses. Faustinos Kovalskos regėjimus. Praktinėje krikščioniškų darbų plotmėje tasai tariamas gailestingumas kartais pasibeldžia į duris kaip vilkas avies kailiu, ir pasimato, kad jo vietoje – beširdiškumas. Ir pasijunti asociali ne dėl šeimos aplinkybių, o kai imi save matyti bežadžių kaimynų akimis, įsivaizduoti apkalbas už nugaros, girdėti netiesiogines replikas, kurių nuojautas stiprina skambieji tariamų dinozaurų pareiškimai („Apginsime Šeimą – išsaugosim Lietuvą! Mes – Lietuvos šeimininkai“ ir pan.). Svarstau, gal tikrai išeitis būtų atsiriboti nuo medijų, pasižadėti neskaityti nieko, išskyrus gerą (patikimų draugų rašytą ar rekomenduotą) publicistiką? Juk ji tarsi laikraščio kraujas.

„Kultūros nakties“ metu užklydau į VDA auditoriją su Ievos Rojūtės (nežinau, ar vardas ir pavardė tikri – skamba kaip ironiškas pseudonimas; o gal čia tas atvejis, kai asmenvardis nulemia savirealizacijos kryptį) instaliacija „Vaikeli, tu pražūsi“: nieko nauja neatrandantį religinių temų eskalavimą mene vos ištveriu, bet studentės darbas nuteikė smagiai. Tema nudrožta (iš frazės jau gerokai prisišaipyta internetiniame folklore), forma paaugliška, o vis dėlto malonu, ir tiek. Ir altorius, ir mišiolas, ir „liturginės“ frazės, ir šeimos sakralizavimas – tarsi iš mano pačios gyvenimo. Ir tas beveik nebekomiškas „vertybių“ kičas, ir liguistas sentimentalizmas, ir nekvestionuojama prievolė klausyti vyresniųjų, ir nesibaigiantis gąsdinimas, ir sustabarėjusios patarlių „tiesos“. Tarsi veidrodinis Lietuvos šeĩmininkų atspindys (nors gal autorė norėjo pasakyti ką kita, nežinau), demaskuotas beširdiškumo vainikėlis.