Paloma

LAURA KROMALCAITĖ

„Kam tu kasdien vartai tuos senus nuotraukų albumus?“ – ji klausia suraukusi kaktą, o tos dvi nuogos krūtys, rodos, irgi žiūri klausiamai. Dabar, ir vėl žvelgdamas į ją, sėdinčią nuogą, visai nuogą, ant senų virtuvės grindų, suprantu, ką ji man priminė visą tą laiką. Tos įkypos akys, perveriančios manąsias, perveriančios priemenės duris, pjaustančios tankų orą, ir pirštai. Pirštai, kurie yra pernelyg šalti, kad būtų jaunos merginos. Paloma man priminė vieną gana gerai pažįstamą senį. Jis kadaise kariavo Afganistane. Rusų fronte. Visą laiką, kol jį pažinojau, buvo be galo romus ir rūstus, niekuomet nekalbėjo be reikalo. Toks išliko net tysodamas savo paties kraujo baloj, po to, kai kulka perskrodė jam galvą, papuoštą tankia plaukų kupeta. Niūrią rudens popietę, kai vėjas draskė nuo virvės skalbinius, motina gavo pašaipų atvirlaiškį: TAVO POEZIJA MIRĖ. Tai perskaičiusi ji nustojo kalbėti ir paliko tyli iki pat mirties. Niekad nesiaiškino, kas to nelemto atvirlaiškio autorius. O gal ir nenorėjo. Mano tėvas nekentė daugmaž visko, bet dievino žvejybą ir motiną. Būdamas fronte jis rašė eiles jai ir savo žuvims.

Žiūriu į Palomą ir galiu prisiminti. Žvelgiu į ją ne taip, kaip vyras žvelgia į moterį, o taip, kaip keliautojas žiūri į tiltą – su viltimi, kartais – palengvėjimu. Paloma ne kartą man tai sakė, tiesa, atrodydavo nepatenkinta. Nusivylusi.

Dalios Juodakytės piešinys

Droviai nusišypsau, Paloma susiraukia, tačiau nepiktai, greičiau jau pašaipiai. Net susiraukusi atrodo kaip taikus laukinis gyvūnas, kuris niekada negalėtų pulti. Šįkart ji raukosi ne vien dėl mano šypsenos (pati ji niekad nesišypso, tad nemėgsta tų momentų, kai tai darau aš), bet ir dėl pakibusio ore klausimo. Nemėgsta būti ignoruojama, todėl dažnai savo pykčiu primena įnoringą vaiką. Skaudžiai dailų, artimą vaiką.

„Neatsakysi?“ – žodis nuaidi didelėje patalpoje, atsimuša į sienas ir pradingsta, Paloma išsitiesia ant purvinų grindų – čia niekas niekuomet nenusiauna batų, išskyrus ją, – ir ima markstytis rytinėje saulėje. Sėdžiu tylus, susikūprinęs, atrodytų, pamiršęs savo seną, storą nuotraukų

albumą, išsiskėtusį ant stalo priešais. Viskas alsuoja sakralumu: moteris, nelygus lango stiklas, laužantis į jį krentančius spindulius, net mano pavargusi ranka ant josios peties. Paloma guli ant nugaros, tad galiu stebėti pilvo linkį, tą tobulą daubą, kurioje saulės spindulys šoka savo pirmąjį šokį. Šioje dauboje galėčiau numirti, pagalvoju. Galėčiau ją panaudoti kaip luotą, kaip nedidelį laivelį ir plaukti atgal į savo sapnus, ten sutikčiau save ir tikrąją Palomą, plaukčiau jos pilvo duobute, kad pagaliau surasčiau ją pačią, kad mūsų niekas neperskirtų ir nepadalytų… Jos pilvo dauba. Atrodo, kad kadaise čia plaukiojo tėvo žuvys. Dabar auga medžiai, kurie pervėrė jų kūnus. Augalijos tiek daug, kad per ją nebegaliu įžiūrėti kažkur netoliese sėdinčio tėvo su meškere tarp kojų. Pamenu, jis prašė padėti jam iškasti sliekų. Man buvo šešeri, dievinau gyvūnus, bet nemėgau žmonių. Būtent todėl niekaip negalėjau suvokti, kodėl tėvas šerdavo išbadėjusias žuvis sliekais, o paskui, švariai išskaptavęs vidurius, jas surydavo. Bet aš greit pamyniau savo įsitikinimus – norėjau įtikti, norėjau būti pripažintas. Tik dabar suprantu, kad tą vakarą, traukdamas tuos besirangančius gyvius iš šlapios žemės, įtryniau savo savastį į purvą, užkasiau tikrąjį, patį tikriausiąjį save. Ir palikau sliekams. Ten, giliai žemėje. Vandens telkiniai – kapinynai, vandens telkiniai – mano tėvas.

„Turiu polinkį į absoliutų užmiršimą, – sakau, – prisiminimai lavina atmintį ir palaiko gyvybę. Ir tu. Ir tu man padedi prisiminti, išlikti gyvam dar bent vieną dieną. Vieną vienintelę.“

Paloma suprunkščia kaip nepažabotas ristūnas ir ima raičiotis tarp dulkių gumulų, nesuprasi – rėkia ar juokiasi. Įsiutęs šoku ant jos, stipriai, turbūt pernelyg stipriai sugriebiu spurdančias rankas, savo kūnu prispaudžiu moterį prie žemės. Nekenčiu, kai iš manęs juokiasi, tą akimirką, rodos, galėčiau ją užmušti. O ji nesiliauja. Kvatojasi man į įraudusį nuo nirtulio veidą, žino – nesuduosiu. Kai žvėriškas, konvulsijų lydimas juokas liaujasi, nusiritu nuo to karščiu tvoskiančio kūno. Tebekarščiuoja, pagalvoju, vaistai nepadeda. Ji nekreipia dėmesio į mano pyktį, demonstratyviai pasiremia rankomis į grindis, atmeta savo juodus plaukus, kuriuos aš slapčia dievinu, ir įsistebeilija į tašką kažkur virš mano galvos, lyg apie kažką įnirtingai mąstytų. Deivė, galvoju, esinys, būtybė, kurios neturiu ir niekuomet negalėsiu turėti.

Paloma suvokė esanti priklausoma nuo mano valios, tačiau jutau, kad slapčia ji nenori su manimi išsiskirti. O gal tiesiog aš norėjau, kad ji trokštų būti su manimi. Nebepamenu. Vaizdiniai trūkčioja, dažnai dingsta ir nebesugrįžta. Vieną dalyką prisimenu puikiai – ji negalėjo pakęsti mano rašliavų, dabar suprantu, kad, greičiausiai, ir manęs paties. „Daryk bet ką, tik nerašyk man poezijos – aš nemoku skaityti“, – tatai ji pareiškė vieną vakarą, kai gulėjome ant drėgno lieptelio, pavargę ir permirkę nuo nenuilstamų maudynių, vienas kito ir troškaus vasaros oro, rodės, visa atmosfera tąnakt buvo kupina kartėlio ir tu bet kada galėjai uždusti, netinkamai įkvėpęs. „Žinau“, – tepratariau, nors norėjau pasakyti daugiau. Galėjau jai kalbėti ištisas valandas, bet nebuvau tikras, ar ji gebės klausytis. Ar gebės suprasti.

Visą tą rytą ji prasivartė ant girgždančių medinių grindų, kol sušalo ir siaubingai išsitepė suodžiais, aplipo dulkėmis. Atsiklaupiau šalia jos, ant tos lentos, kur ką tik šmėstelėjo daili ranka. Nutraukiau nuo sujauktos lovos nešvarią antklodę, įsupau į ją neramų, virpulių krečiamą kūną. Paloma ėmė muistytis kaip neramus vaikas. Mintyse nusistebėjau jos jėga. „Stipri, nes dažnai plaukioja“, – pagalvojau. Plaukiojimas jai buvo vienintelė pramoga čia. Visa kita – kančia, kurią kantriai slėpė. Ir pirmą kartą per visus tuos mėnesius, Palomai užsnūdus, išdrįsau pabučiuoti lūpas, kurios buvo be galo panašios į mažas galeras, kuriomis prieš šimtus metų pirkliai gabendavo savo prekes į tolimus kraštus. Pabučiavau ją ir pajutau sunkiai pakeliamą sielvartą. Gailestį ir užuojautą, tik nežinia kam: Palomai ar sau.

Susirangau visai prie pat moters, tačiau mūsų kūnai nesiliečia. „Tu graži. Visai kaip mano motina“, – tyliai sušnabždu į juodą plaukų užuolaidą. Moteris pasimuisto ir sušunka per miegus: jai visad sunkiai sekėsi atskirti sapnus nuo realybės. Dar kurį laiką mąstau apie jos pilvą. Kaip apie laikiną miego būstinę, buvusius namus, kurių negalima norėti esamajame. Ūmai užsimanau suimituoti savo išankstinį, tai prispaudžiu kaktą prie kelių, o kojų pirštus – prie užpakalio. Iškart pastebiu sunkenybę – nesumoju, kur apgyvendinti rankas. Todėl lengvai apsiveju jomis tą jauną moterį, kurią laikau savo gyvenimo atspindžiu, ir pravirkstu.

Kad ir kokią neapykantą ir pasišlykštėjimą jaučiau Palomai tada ir visą tą laiką, kol ji gyveno mano vasarnamy, norėjau jai padėti. Tik vėliau, po daugelio metų, suvokiau, kad iš tiesų norėjau padėti ne tai moteriai, kalinčiai savo pačios išsigalvotoje beprotybėje ir mano sukurtame kalėjime – vasarnamyje, bet sau pačiam. Norėjau Palomą išgydyti, kad ji būtų su manimi. Tik ją įkalindamas galėjau prisiminti.

Laikas bėgo ir vieną rytą, atsibudęs šalia savo tilto, savo Palomos, pajutau, kad artėjame prie finišo: aš, Paloma ir prisiminimai. Viskas ėmė virsti į vibracijas, virpesius, traškesius, pradėjo tolti dideliu greičiu.

Aš nežinau, kiek laiko praėjo nuo to ryto, kai neberadau jos savo sename vasarnamyje. Kiek laiko praėjo nuo to ryto, kai dusdamas nuo ašarų ieškojau jos, giliai viduje suvokdamas, kad tai darau bergždžiai. Verkiau ne todėl, kad Palomos nebebuvo. Verkiau, nes kartu ji išsinešė mane. Mano praeitį. Mano ateitį. Mano artimuosius. Kurį laiką po to spėliojau, kur ji galėjo prapulti. Dabar kasdien vis mažiau prisimenu. Kartais nebeatpažįstu savęs paties. Paloma, tavęs kasdien lieka vis mažiau.