Dėl Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo: atsakas visiems pasipiktinusiems

Mums rašo

RŪTA ONA SRUOGINIS

…iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai likus 14-ai dienų, istoriniai Seimo rūmai pasipuošė 34-iomis ES valstybių narių, šalių kandidačių ir ES vėliavomis. [...] Taip mūsų parlamentarai bando įtikti Briuselio klerkams.

^{Iš dienraščio „Respublika“}

Birželio 5 d. portale „Delfi“ pasirodė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narės atsiliepimas apie Vilniuje vykusį Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą. Žurnalisto pakalbinta docentė piktinosi, kad į renginį susirinkę lietuviai diskutavo anglų kalba. Ji lietuvius kaltina „amžinu prisitaikėliškumu“ ir nereikalingu pataikavimu svetimtaučiams, kylančiu iš provincialumo ir istoriškai įsišaknijusio orumo trūkumo. Kaip anksčiau iš sovietinės armijos grįžęs kareivis su motina rusiškai imdavo kalbėti, taip dabar, anot jos, „paplovę indus kur nors Anglijoje“, juodadarbiai pamiršta taisyklingą lietuvišką tartį, o štai šiandien lietuviai su lietuviais forume Vilniuje angliškai šneka. Be to, lituanistė anglų kalbos skverbimąsi prilygina rusų kalbos diktatui sovietmečiu („auga karta po kartos, keičiasi tiktai kalbų pavadinimai. Buvo rusų, dabar yra anglų“).

Nusišnekėta stipriai. Taip stipriai, kad perskaičiusi pagalvojau, jog mokyto žmogaus vardu kažkas pajuokavo. Mokslų daktarė į vieną krūvą suplakė pasaulio lietuvius, lyderius ir juodadarbius, okupaciją ir globalizaciją.

Šis pasisakymas, viena vertus, labai neišsiskiria iš to, ką girdžiu beveik kasdien. Aplink daug rypavimo dėl dalykų, dėl kurių rypauti nėra prasmės, ir slunkiško aplaidumo ten, kur reikėtų imti ir veikti. Čia graudžiai virkaujama dėl iškirstų Gedimino kalno medžių („medžiai – žalieji miesto plaučiai, tik vandalai galėjo šitaip pasielgti“), emigracijos („lietuviai bėga iš Lietuvos kaip žiurkės iš skęstančio laivo“), bet nesugebama didžiausiai per visą istoriją pasaulinei parodai parengti geros kokybės medžiagos apie turizmo galimybes Lietuvoje („viskas yra internete – kam labai reikės, patys susiras“). Vienas mano pažįstamas medikas tokį reiškinį vadina paprastai ir aiškiai – „nesigaudymas situacijoje“. Docentė šįkart irgi nesusigaudė situacijoje. Kita vertus, jos papurkštavimas sulaukė tokio iš pažiūros išsilavinusių, sveiko proto žmonių pritarimo ir palaikymo, kad šįkart nuleisti negirdom aš nebegalėjau. Mano kantrybė trūko, ir aš nebegaliu, vieno suvalkiečio kalbininko žodžiais tariant, „prikąsti savo menturio“.

Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas buvo vienas maloniausių dalykų, kuriuos per pastaruosius kelerius metus patyriau Lietuvoje. Įdomus jis man buvo ne vien tik savo turiniu, bet ir forma. Tai buvo puiki dvikalbystės repeticija. Renginio vedėjai kalbėjo angliškai, Prezidentė į susirinkusiuosius kreipėsi lietuviškai, lietuvis su lietuviu vėl ėmė šnekėti angliškai, tada lietuvis iš Čikagos prabilo lietuviškai su ispanišku akcentu, paskui lietuvių kilmės amerikietis prabilo niujorkietiška tartim… Viskas skambėjo sklandžiai ir gražiai. Lyg itališku vynu užgertum lietuvišką skilandį, atsilaužtum juodos duonos ir įsidėtum į burną graikišką alyvuogę. Viskas lyg ir iš skirtingų dalių sudėta, bet visi skoniai tarpusavyje dera. Tiesa, vietiniams balsai kartais truputį drebėjo, kai kurių juokeliai nelabai sąmojingi buvo, kitiems trūko manierų, tretiems painiojosi angliški ir amerikietiški, dalykinės ir šnekamosios kalbos žodžiai. Bet lietuviškas akcentas mano ausiai skambėjo gana maloniai, daug geriau nei filipinietiškas (bjauresnio už jį visame pasaulyje nėra) ir daug aiškiau nei afroamerikietiškas, tad klausytis buvo gera ir smagu. Tai buvo tikras pasaulio Lietuvos garsas. Aš jo ieškojau, ir jis mane surado.

Suprantu, kad docentei ir daugeliui kitų giedraveidžių patriotų šiurpu girdėti tai, ką aš ką tik pasakiau. Bet aš dar nebaigiau. Tarptautiniame renginyje dvi pakaitomis vartojamas kalbas vadinti provincialumo ir nusižeminimo išraiška yra buka ir provincialu. Lietuvių kalbą po vargano pabuvimo už šalies ribų neva pamiršusius minkštapročius lyginti su intelektualais yra dar bukiau ir provincialiau. O plintantį anglų kalbos vartojimą lyginti su rusų kalbos invazija sovietinės okupacijos metais yra užvis bukiausia ir provincialiausia.

Forumo svečiai buvo pasaulio lietuviai – lietuvių kilmės žmonės, gyvenantys ir dirbantys įvairiose pasaulio šalyse. Ne visi jie kalba lietuviškai, ir kalbėtis su jais ir jiems tarptautinės komunikacijos kalba yra ne nusižeminimas, o racionalus pasirinkimas. Jis byloja ne apie provincialumą, o apie blaivų juos pakvietusių šeimininkų protą. Tai nėra tas pats, kas nuolankus liežuvį pasigalandusios padavėjos siūlymas paragauti vokiško alaus, kurio 1990-ųjų pradžioje „Klaipėdos“ viešbučio restorane sulaukė po kelių dešimtmečių iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžęs mano senelio brolis („duokit man, po velnių, lietuviško“, – pasipiktinęs tada atsakė jis). Svetingai sutikti atvykusius ir suteikti pačias palankiausias sąlygas jiems kalbėti buvo mūsų, šeimininkų, pareiga, ir ji buvo deramai įvykdyta. Net jei ir pasitaikė kokių nesusipratėlių, pernelyg apie kokį atvykėlį šokinėjusių, persistengusių, įtikti bandžiusių ir besižeminusių, tai tokių buvo mažuma. Lietuviai yra viena iš tų pasaulio tautų, kurioms kalba yra tapatybės pamatas. Jie jos neprarastų, net jei Lietuva taptų JAV valstija, Kinijos kolonija arba respublika Rusijos Federacijos sudėtyje. Sakau tai, nes matau.

Pasakysiu dar kai ką – kai klausiausi forumo pranešėjų, man buvo nesvarbu, kuria kalba jie kalba. Man buvo svarbus jų pranešimo turinys. Lygiai kaip man nesvarbu, ar pranešėjas apkūnus, ar liesas. Žinote, kad pačius storžieviškiausius Rytų Azijos valdininkus labai lengvai į savo pusę palenkti galima pasiuntus baltąjį, kuris į juos prabyla vietine kalba? Taip yra todėl, kad giliai širdy jie jaučiasi esą menkesni už baltuosius. Tarp docentės požiūriui pritariančių yra nemažai tokių, kuriuos ypač sujaudino lietuviškai kalbėjęs Kolumbijos lietuvis Antanas Mockus. Jiems jis pasirodė esąs kilnesnis ir dvasingesnis už likusius „išverstaskūrius“. Man gi ne taip svarbu, ar su manimi iš užjūrio atvykęs svečias kalba mano kalba, ar kokia kita. Aš klausau, ką jis man kalba. Be abejo, būtų gerai, kad pranešimus ekonomikos, finansų ir kitomis temomis pasaulinio masto lietuvių kilmės verslininkai, mokslininkai ir politikai skaitytų lietuviškai ir savo tekstuose pateiktų gražiai skambančius ir prasmę atitinkančius šiuolaikinių terminų vertimus. Taip ir mūsų kalba praturtėtų, ir iš VLKK sukurtų naujadarų žmonėms nereikėtų tyčiotis. Norėčiau, bet jie to daryti neprivalo. Jie ir taip su mumis pasidalijo brangiausiais savo turtais – laiku ir idėjomis – ir aš už tai jiems esu dėkinga.

Taip, taip, aš matau, kaip jūs susiraukiate. Kartu su jumis raukiasi ir daugybė kitų teisuolių – skudučių, lengvai nuspėjamo intelekto lietuvių kalbos mokytojų, pabalusių kraštotyrininkų pabrėžtinai skurdžiais rūbais. Aš matau, kaip jūsų mintyse perbėga mokyklų kabinetuose kabėję iš dulkinų kartoninių raidžių sudėlioti žodžiai: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“

Bendrumo, santaikos ir broliškos meilės tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad „auga karta po kartos, keičiasi tiktai kalbų pavadinimai, buvo rusų, dabar yra anglų“, aš kažkodėl nejaučiu. Toks palyginimas yra nuobodi, tuščia ir kvaila banalybė. Tokia buka, kad net rankos svyra. Ji man primena vapėjimus, kurie girdėdavosi prieš Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare („bėgom nuo vienos sąjungos, dabar puolam prie kitos“). Rusų kalba sovietmečiu buvo okupantų kalba, o anglų kalba šiandien yra tarptautinio bendravimo kalba. Jei kalbi su pasauliu ir pasauliui, tai dažniausiai kalbi angliškai. Viskas. Beje, dėl tos anglų kalbos „invazijos“… Pasaulyje visur skverbiasi kita kalba, visai ne anglų. Vieną dieną ji pasieks ir mus, tik pro komisijų ir kabinetų langus dar jos nesigirdi.

Kad jau pradėjau jums kalbėti, tai ir pabaigsiu. Aš esu pasaulio lietuvė. Taip, taip. Prašote įrodymų, argumentų? Jų nebus. Esu pasaulio lietuvė, nes jaučiuosi ja esanti. Gimiau ir augau Lietuvoje, mano tėvai, seneliai ir proseneliai lietuviai. Mano akys didelės ir žydros, plaukai ilgi ir šviesūs. Gyvenu ir dirbu Vilniuje. „Na jau, na jau, – girdžiu taisyklingai tariamą jūsų nuostabą ir pasipiktinimą. – Anksčiau buvo komjaunuoliai, dabar kosmopolitai. Fui, kaip bjauru. Ir iš kur toks pasipūtimas?“ Iš mano gyvenimo, atsakau jums. Ne, Anglijoj aš negyvenau ir indų neploviau. Didelę savo gyvenimo dalį praleidau tokiuose kraštuose ir tokiais dalykais užsiėmiau, kuriems apibūdinti banalūs frazeologizmai pas mus dar nesukurti. Su tokiais žmonėmis kalbėjau ir dirbau, apie kuriuos jūs tik knygose paskaityti galite. Ir mano kasdienis darbas Vilniuje apima kelis pasaulio žemynus, kelias laiko juostas. Jeigu jūs manęs paprašytumėte lietuviškai papasakoti, ką aš dirbu, man būtų labai sunku. Daug lengviau tai padaryčiau angliškai. Bet lietuviškų pasninko patiekalų pagaminti moku daugiau, nei jų išvardintų į kuprą susimetę LDK raidą tyrinėjantys istorikai. Ir mano baltiška-lietuviška tapatybė man labai aiški. Ją išgyvenau ir patyriau, tik jums nepasakosiu, nes tai per daug intymu.

Jeigu jūs galvojate, kad šnekėjimas angliškai griauna jūsų tautos pamatus ir žeidžia jūsų orumą, tai jūsų orumas ir tautinė tapatybė, matyt, labai gležni. Jeigu jūs žemos kultūros prasčioko nesugebate atskirti nuo protinį darbą dirbančio intelektualo, tai arba jūsų intelektas, arba gebėjimas analizuoti aplink vykstančius reiškinius yra labai silpnas. Ir jeigu jums vis didėjantis anglų kalbos vartojimas atrodo toks pats grėsmingas kaip rusifikacija sovietmečiu, tai jūs esate nesusivokęs laikotarpyje. Orumas ir tapatybė formuojasi ilgai ir skaudžiai, kaip kad asmenybė bręsta gyvendama sudėtingą gyvenimą. Orumas matosi nedemonstruojamas, o tapatybė yra sąmonės darinys. Jūs dar nesubrendote, bet, manau, viskas dar nėra beviltiška.