Įsivaizduota paguoda
ir būkite dėl jos linksmi visi,
kurie ją mylite!
Džiūgaukite kartu su ja visi,
kurie dėl jos liūdėjote! Kad jūs penėtumėtės ir pasisotintumėte jos krūtų paguoda, kad jūs gertumėte su džiaugsmu iš jos šlovingų krūtų. „Nes VIEŠPATS taip sako: „Užliesiu jus gerove kaip upe, tautų turtais tarsi išsiliejusia srove. Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti.“ Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, jūsų kaulai sužaliuos nelyginant žolė. Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką, bet savo priešams – savąjį pyktį.
Iz 66, 10–14
Tai kelios eilutės iš pranašo Izaijo knygos paskutinio skyriaus. Kaip ir visa knyga, šis skyrius klaidinantis, veliantis, jo prasmės nuolat išsprūsta, ir niekad nežinai, kada jis kam ir apie ką kalba… Tyrinėtojai mano, kad šis skyrius ypač ryškiai reprezentuoja liūdesį, nerimą, sielvartą ir viltį kaip tik tos nežinomų tikėjimo herojų bendruomenės, kuri ir buvo ta „išrinktoji tauta“. Ne, ne etninė žydų tauta, kaip dažnai tikima. Tikėjimo bendruomenė, kuri kūrė pasakojimus apie savo Dievą ir kuri kūrė tą atmintį, kurią mes vadiname Biblija. Ir tie, kurie priėmė tą atmintį, tapo tauta.
Į atmintį buvo įdėtas ir džiaugsmas, kuriam dar nėra ir nebuvo priežasties. Džiaugsmas dėl Jeruzalės, kurios istorija, deja, pernelyg kruvina, smurtinga, kaitri ir niekaip nepasiekianti taikos ir ramybės, kad būtų dėl ko džiaugtis ir kad ji galėtų ką galutinai pasotinti ir paguosti pilnatve ir gerove. Žinoma, tas, kuriam reikia tokios paguodos ir tikėjimo, įsidės į savo atmintį šį džiaugsmą bent kaip džiaugsmo pažadą, sukurs savo vaizduotėje didingą viziją, kurioje ji ar jis patiria džiaugsmo pilnatvę Dievo meilėje, kurią jiems dovanojo Kristus. Ir džiaugsiuosi su šiais žmonėmis dėl jų džiaugsmo, ir pabandysiu patikėti, kad šie žodžiai jiems iš tiesų kažką reiškia. Ir kad jie jiems iš tiesų prasmingi ir tikrai gali juos pripildyti tikro turinio. Ne to, kuris, liedamasis iš burnos į burną, girdimas per dvasinius mokymus ir pamokslus, misionierių ir vietinių dvasinių vadovų suvirškintas ir paskleistas kaip žodžiai, kuriais buvo jausmingai dirginamos sielos stygos, galiausiai tapęs bendru dvasiniu gėriu, kuriuo šventai įtikėta kaip asmeniškai patirtu vien tiktai todėl, kad iš tiesų buvo patirti tie jausmai ir paversti sava atmintimi. Ne to turinio, bet to, kuris ateitų ne iš svetimos atminties, ne kitų suvirškintas, ne iš jausmų sudirginimo. Iš tikros Jeruzalės patirties. O gal net ne iš patirties. Tiesiog suvokimo, kad tai tuščias žodis. Bedugnė, kuri sutraukia viską – ir rojaus, į kurį niekada nebus sugrįžta, ilgesį, ir sakralumo, kurį kiekvienas linkęs gvieštis išskirtinai sau, kurio niekaip nepasidalina pasaulio religijos, prakeiksmą, ir kraštutinę visų troškimų, kurie stipresni už meilę ir už mirtį, sublimaciją. Jeruzalė tave visada išduos. Ji niekada tavęs nepaguos. Ji niekada tavęs nepasotins. Tokia yra istorinė tiesa. O be to, kančios ir žmonių kvailybės pasaulyje pernelyg daug, kad kažkas galėtų bent per nago juodymą visa tai atsverti ir dėl to paguosti, tai išsemti. Nei Kristaus kančia, nei prisikėlimas to neištrina ir nepanaikina. Ir ar gali paguosti ar kaip nors sustiprinti kito kančia? Kad ir absoliutaus Kito, dieviško Kito? Klausimas – kaip? Guodžia tik krykštaujantis kūdikis tą akimirką. Protingas žvilgsnis ir mintis, perskaityta gera knyga, nusileidusi saulė. Bet tai akimirkos, žinant, kad vėl teks pabusti ir susidurti su kažkuo, kas tik kels skausmą ir didins neviltį, kad kažkas nuolat taip ir lieka neišspręsta ir nepadaryta, ir ne viską gali pakeisti, ką norėtum. Ir gyvenimas vis labiau sprūsta pro pirštus…
-akp-
