JULIUS KELERAS. Eilės

nešusios dangų

kontūzyta siela, ji šlapinas tarp žydinčių alyvų,

prisimena dangų, kurį prarado, kuris nutolo

kaip vaizdas vaikiškame žiūrone, kurį sukaliojant

matydavos spalvotų, beveik neįmanomų stiklų geometrijos

neatšaukiamos, atgal neprikviečiamos abstrakčių

vaizdų slinktys, nieko nereiškiančios, vien brėžiančios

liniją, saugančią mus nuo mirties net ir sekmadieniais,

kai veržės iš visur purpurinės alyvos, kažkam nešusios dangų

lapė urve

jis vienas, beveik vienas tuščiam kambary,

jei ne tie tūkstančiai knygų, taikiai

suglaudusių nugaras ir pasiruošusių

bet kada ištiest jam pagalbos puslapį

jis vienas, vienas toks šitam dideliam kambary,

šitam baltam lape, šitam neišvaikščiotam paplūdimy,

kur žuvėdros nepalieka pėdsakų ore nei smėly,

nes juos iškart aprašytų koks nors vienuolis arba poetas

jis vienas šioj atviroj erdvėj, vienas toks –

ir vien tik apdaužyta Budos statulėlė

ant rašomojo stalo dar gali sutvirtint nematomą,

kaip lapė urve pasislėpusią jo vienatvę

Neris. Antakalnis ir Žirmūnai

tai, kas paslėpta, verias lėtai – kitoj upės pusėj ji auga

stebėdama žole pavasariais apeinantį kalną, svajodama

apie nuostabų, įveikiamą tiltą, žėrinčius akmenis upės dugne,

kreivas, spindulių perlaužtas žuvytes, kurios be skausmo

persikeltų į jos sapną, saugiai ir be menkiausio pavydo

svajodama apie tikslių prisilietimų tvarkaraščius,

neatsiliekančius nuo debesų srauto – slaptai

ir tyliai laiminga iš būsimo laiko persikeldama į kitą

krantą iš anapus upės, kur dar net neprasidėjo atolytis,

nekalbant apie šviesius, vilties nepaliekančius bičių antskrydžius

kas atsitiks iš tiesų – derėtų paklausti vandens,

tos tėkmės, kurią taip uoliai irklu

dalijo prisimerkęs,

cigaretę įsikandęs keltininkas,

kuriam į galvą nebūtų atėję užsiimti kalno astrologija

sapno katalogas

seni, nežinomos paskirties daiktai,

plastmasinės lėlės, mechanizmų dalys, vaiko verksmas,

išlikęs nosinėse, vyšnios karkasas, marionetė,

be virvelių, be liemenėlės, kiemo žibinto nutviekstu mons veneri,

kažkokie instrumentai, kurių niekada nemačiau,

bet kurie matė mane, gal druskos kasyklose, gal prie

mokyklos durų, gal gulintį sniege

kaip vyno prisisunkusį meteoritą

gal pelkėse po pamokų bandantį šokinėt kaip gandrą

ant atsileidžiančio ižo – kas matėt, prisipažinkit,

kas sudėliojot tuos daiktus, prisipažinkit,

taip sudėliojot, kad jie ėmė nebepaklusti

ėmė gyvent savo gyvenimą užribiuos, užkampiuos,

ten, kur negalima, ten, kur viskas užžėlę varpučiais,

ten jie ėmė gyventi beprasmiškai kaip kablelis tuščioj,

neapgyventoj pastraipoj, kaip tuščiam voke – laiško eilutė

kaip nebežinantis lašas, praardęs voratinklį –

kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau

nėra kam paklusti, nėra kam sustoti ir aš vėl išeinu

į niekur savęs – kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

sode

aš prisiskinu kriaušių ir padedu

jas ant stalo

per tą laiką stalas nubąla

ir sniegu pasidengia

kažkas apsirengia šilčiau,

o kažkas nusirengia

pievose kvepia medus,

o slyvoj senoj ilsis varnėnas

galima juoktis arba prabust –

šiandien mažai kas keisis

vienas kitas belaisvis, viena kita

moneta nugarmėjus į prarają

raištis pirato, kuriam jau vietos

nėra nė vienoj mūsų knygoj

arba dar kas nors neesmingo,

kas nieko negali pakeisti, kol

per klaidą aš užsimerkiu

ir gaila tavęs, jau pasenusios

primusas

skeveldrų, plytgalių, laikraščių, visa ko –

sandėliuke: seniai nenaudojamos malkos,

pasvirus stiklinė su pridulkėjusiu vandeniu,

mentolinių dėžutė, nebeatpažįstamos kruopos

bet štai pro langelį – obelų mėnesienoje

braido mergaitė, tiksliau, lieknas šešėlis

grėbliuoja apsnigtus lapus beveik bedančiu

eschatologiniu, sunkiai paeinančiu grėbliu

kai įžengia vidun, pasirodo, tai ne mergaitė –

sulinkus ubagės šmėkla

paskenduolės akim, pastėrusiom rankom,

žeme besivelkančiom lapų pilnom rankovėm

sakosi čia kadaise gyvenus, netgi mylėjus,

atpažįsta, rodo vorų tinklus palubiuos,

šaukia juos vardais kaip žilvinus,

tyliu, įsimylėjusios pamišėlės balsu

sakosi esanti viešnia iš praėjusio laiko,

rodo kažkieno nubučiuotų skruostų žymes,

akiduobes, kur kadaise žydėjo žydrai ir laimingai,

lagaminų pėdsakus, išraižytus dulkių stačiakampiais

prašosi leisti sniegą paversti į lietų, į sūrią dykumą,

o paskui atgal – į vienintelę ašarą, kuri vasarą sode

dubeny nebeskęstų – prausiantis, išskleidus plaukus,

dainuojant ar apsisapnavus

prašosi kasti sniegą, leist žvilgtert

pro langą ar bent tarpdury surūkyt

vieną, dar anuomet sušlapusią cigaretę

ir atsigert iš kadaise sudužusio mano puodelio

kad dar tik vandens vidurys, kažkodėl sakau jai

tyliai Brisiaus balsu, bijodamas, kad ją atpažins

senas šaukštas stalčiuje, sulinkusios batų dėžutės

ar, neduok tu Dieve, primusas, seniai apakęs gonkely

vaikystės bute iš balkono žiūrint į Nerį

o paskui tu išmoksi skaityti, dėlioti

skaičius, vėliau – siūti sagas ir lygint,

geriausiai tau seksis užuolaidos,

papilkėjusios tiulio užuolaidos,
nes jos, kaip ir tu, mėgo žiūrėti

į tamsą, kur kartkartėm galėjo

praplaukti garlaivis

žiūrint į nematoma. akvariumas

žuvys ieško kelio namo,

rakina visas neįmanomas duris,

kurios visiems kitiems – netgi

darželio vaikams – taip ir lieka nematomos

taip ir varstos kažkur už mūsų,

bet vos tik atsigręži – išnyksta, išblunka

ir nieks nebesujuda anoj, už sekcijos

seniai užkritusioj, vaikystės fotografijoj

nei tu, nei mama, nei auklėtoja,

nei prisimerkę įsauly darželio vaikai –

jie vis dar yra sustingę –

tarytum visi būtų mirę

šitam prakaito karštyje

balandžių burkuotėj imi atpažinti save,

pėdinantį į mokyklą, pėdinantį į patį

pragaro dugną, kur verdamos ne vien

vermišelių raidelės ir skaičiai

– kas tu esi? – klausia mokyklos sargas,

o tu negali atsakyti,

– kas tu buvai? – klausia blizgi uniformos

raidė, ištrūkusi tau iš skverno

ir vėl negali – tikriau, niekad neatsakysi,

nes nežinai, nes žinai: jau nebesi tuo,

kursai stumia prišalusią durų geležį

aštuntą valandą ryto

– o visgi, kas tu esi? – klausia

aukštyn pasislinkęs laikas,

– tai visgi, kas tu buvai? – klausia

suspaustas tarp pirštų raudonas serbento lašas

angelas, ieškantis išėjimo, angelas,

ieškantis dūmtraukio, kad nesėkmingai galėtų

pabėgti, angelas, ieškantis smalkių malonės, dūmų,

kad sušiltų rankas pagaliau šitam prakaito karštyje

į šiaurę

kambarys, kuriame ieškai pamesto daikto –

metalinio ženkliuko, uniformos sagos, aplankstytais

kampais atviruko su svetimo miesto vaizdu, ten

kažkas tebesveikina tave su dešimtuoju gimtadieniu

perdegusios lemputės ieškai, ji plieskia nuotraukų

kaugėj kartono dėžutėj, perdegusios lemputės, tiesiog

pamiršai ją išsukti – pamiršai atsikvėpti prieš nerdamas

į degančią jūrą, virpantį prisiminimų prakaitą

neišrašytą pojūčių diktantą, kurio diktatorius

buvo pavargęs, beveik išrašytas pieštukas, palinkusį

veidą mėnesienos šviesoj matęs kaip niekas dar kitas –

šviesos apnuogintą, išplėštą, akmenėjantį veidą

matęs akis, žvelgiančias pro langą į sodą

ir nematančias sodo, matęs negyvus debesis,

laukiančius, kol juos užkas ir volungės

vėl galės kažkam, tik ne man prabilti iš naujo

ką dar gali man pasakyti laukymėj, kur niekas

jau nebežydi, o tavo plaukai, o tavo plaukai guli

šešėly pavargę kaip kumelių kaimenė, mėnesį

nesustodama, užuosdama jūrą, bėgus aklai į šiaurę