Minimos, arba Pinklus rašytojo gyvenimas

AIVARS EIPURS

Aivaras Eipuras (g. 1956) – latvių poetas (žinomas kaip Eduards Aivars), eseistas, prozininkas. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, už vieną jų tapo Poezijos dienų laureatu. Paskelbė du smulkiosios prozos rinkinius „Minimos“, kuriuose kuria publikai netikėtą savo širdies portretą.

●

Aš dainavau vieną dainą įsivaizduodamas, kad prisimenu tai, ką dainuoju dabar, o dainuodamas prisiminsiu tuos žodžius, kurie tuojau bus – taigi vienu metu buvau trijuose laikuose. Su kryžiažodžių mįslėmis taip nebūna. Jos neturi ateities.

●

Jeigu juodraščiai būtų įkyrūs kaip Hitchcocko paukščiai, kiek redaktorių jie sulestų.

●

Ką tu skaitei? Neprisimenu. Nieko neprisimeni? Nieko. Autorių? Neprisimenu. Knygos pavadinimą? Neprisimenu. Apie ką tai buvo? Neprisimenu. Stora, plona? Neprisimenu. Galbūt raides prisimeni? Raides prisimenu. Na? Tada jis greitai išvardija visą abėcėlę. Nė vienos raidės nepraleisdamas, bet… ne paeiliui. Skaitytojai labai skirtingi.

●

Pastaruoju metu vien tai girdžiu: „Apsakymas apie…“ arba „Apsakymas ne apie tai.“

Kai neskaitoma apsakymų, grįžtama prie žodinės tautosakos, kitaip tariant, return to fantasy, return to mythology. Naujieji homerai, kurie kol kas neakli, tai pasakos būsimosioms kartoms, ir šiuos pasakojimus įterps į šiuolaikinę technologiją arba… į knygą?

●

Prie Jaunuolainės atsitokėjau, kad šiandieną turėjau kažką parašyti – apsakymą, eilėraštį, esė. Toje vietoje aš talentingai dariau kažką kita ir net kviečiau talkon intelektą. Pirmiausia talentingai įnikau į drabužių skalbimą. Paskui nusipirkau skudurėlį – šluostysiu kompiuterį. Toks genialus pirkinys turguje – nė vieno nereikalingo žodžio – ir produktas rankose. Paskui energingai nusimaudžiau, su garsais, nesakysiu kokiais. Dar efektingiau pasielgiau su mergina iš Zemitanių – aš į ją įėjau iš šono. Taip dėmesingai priartėjau prie eilėraščio, kurį parašysiu rytoj.

●

Pirmą darbo dieną po Joninių, kai visiškai negalėjau versti italų rašytojo romano, atsirado papildoma motyvacija. Skaitydamas išverstą pirmą skyrių, konstatavau, kad moters nužudymas, kuriuo paremtas romano siužetas, įvyko birželio 24-ąją, o mūsų herojė, radijo žurnalistė, nužudytosios kaimynė, įvykio tyrimo ėmėsi sugrįžusi iš kelionės po penkių dienų, birželio 29-ąją. Nuostabu. Kas begali būti geriau, kaip versti padieniui, kai vystosi romano siužetas, būtent tais pačiais mėnesiais, vasarą!

●

Vienas mano pažįstamas persipjovė venas – ne horizontaliai, o vertikaliai. Jis ką tik buvo pradėjęs rašyti gerą prozą. Aš neverkiu dėl jo mirties, aš verkiu dėl jo gyvenimo. Aš tenai niekuo negalėjau padėti. Po metų aš meilikavau jo našlei, bet viskas veltui. Jis negrįžo ir netrenkė man į akį.

●

Rašytojo gyvenimas dažnai esti labai pinklus ir vertas tyrimo. Pokalbiuose mes apie jį užsimename paviršutiniškai, bet dažnai būna, kad paties autoriaus kūryba mums esti nebeaktuali. Rašytojo gyvenimas lieka kaip stilius. Tarkim, Hemingwayus. Net ir tai, kaip jis nusišovė. Užsispyrusiai. Jokiu būdu nesulaikomas.

Žaidžiam Hemingwayų? Yra toks žaidimas. Esu žaidęs, ten nereikia nusišauti. Sąlygas galima perskaityti Griškoveco romane „Marškiniai“.

●

Dažnai įėjus į kambarį atrodo, kad dabar tai bus! Atsiklaupsiu prie knygų lentynų ir skaitysiu, skaitysiu! Kaip kadaise! Bet taip beveik niekada nenutinka.

●

Kartą gyveno piktas vyras, neturintis aukštojo išsilavinimo. Paklaustas, ar turi aukštąjį išsilavinimą, jis visada atsakydavo smūgiu į veidą, nesvarbu, kas būdavo jo klausėjas – vyras, moteris ar vaikas. Iki gyvenimo pabaigos jis taip ir neįstojo nė į vieną aukštąją, bet jam pasisekė išgyventi ilgai, tad visiems, kurie į jį kreipdavosi tokiu klausimu, gebėdavo trenkti į galvą.

●

Man paskambino viena daili būtybė. Pasidomėjo, ką aš veikiu. Pasakoju, kad iškraustau sienines spinteles, aptikau krakmolo ir sodos dar iš 1976 metų. Pasidomėjau, ką su šiais radiniais daryti, nes man atrodo, kad soda būtų vertinga. Ji sako – išmesk laukan.

– Ir sodą? – manyje pabudo taupumas.

– Ir sodą, – įtikinančiai pareiškė dailioji.

Pagalvojus man tapo negera, kad vartoju produktus, kurie buvo pirkti, kai man buvo treji metai.

●

Mano draugė mėgo liūdėti, kad aš nesu jos įsimylėjęs, kad myliu paprasčiausiai taip. Pasakiau, kad dar vienas įsimylėjimas man būtų per sunkus, o jai vis dėlto buvo gaila ir dėl to, kad man su kitomis tai buvo, o su ja – ne. Vis dėlto kartą tai nutiko. Pajutęs milžinišką jėgų antplūdį, patraukiau tiesiai pas ją. Išvydusi mane, ji labai išsigando ir paklausė, kas man nutiko. „Tas!“ – čiulbėjau aistringai. „Aš iškviesiu gydytoją!“ – ji puolė prie telefono. Aš ją įsiverčiau į lovą su visu telefonu, kurio laidą ištraukiau iš kištuko. Matyt, mano akys buvo išsprogusios ir kretėjau tarsi drugio krečiamas, ir ji pravirko. Tada ant kelių prie jos nuogo kūno linkdamas, tarsi mantrą skaitydamas, ją raminau: „Tai yra tai, ko tu norėjai… tai yra tai, ko tu norėjai… tai yra tai, ko tu norėjai…“ Ji delnu nubraukė ašaras, atsistojo, pabučiavo ir tarė: „Ne tai. Tegul palieka, kaip buvo.“

●

Latvių tautos gimstamumas yra žemas. Žmonės pasirodo tiktai tada, kai atidaroma didžiulė parduotuvė. Iki tolei tokios vietos yra pustuštės, dieną praeina vienas kitas žmogus. O tada, kai pastatoma didžiulė parduotuvė, žmonių miglų miglos. Iš kur? Iš Šventosios Dvasios? Gimsta jau kaip suaugę žmonės?

●

Mikroautobuse netikėtai visų ausis užvaldė vienas balsas. Moteris mobiliuoju telefonu pranešė giminaitei savo adresą ir dabar pasakoja, kur padėtas jos namų raktas – už kokio kampo, ant kokios trinkelės, po kuria puodyne. Aš šiandien turiu reikalų, bet esu tikras, kad kai kurie iš dvylikos kitų mikroautobuso keleivių keis dienos planus.

●

Užėjau į kavinę pavalgyti. Užsisakiau sriubos ir antrąjį patiekalą. Pradėjau valgyti ir mane apėmė baimė pastebėjus, kad sriubos lėkštėje nemažėja. Valgiau energingai, mosavau šaukštu kaip velnias – viskas veltui! Nusprendžiau, kad einu iš proto. Kai tik norėjau kam nors paskambinti ir pasakyti, kas čia vyksta, lėkštė ėmė tuštėti.

●

Didžiajame italų–rusų kalbų žodyne neradau antraštinio žodžio polizia – policija. Įdomu, ką tai galėtų liudyti apie šio žodyno sudarytoją.

●

Stotyje du vyrai kalbėjo apie Neroną. Apsidžiaugiau, taip nebūdinga, jie atrodė tarsi tie sovietmečio inžinieriai, kurie ryte rijo knygas. Pasirodo, blogai nugirdau ištartą vardą – vyrai apkalbėjo vieną savo kolegą.

●

Šiame pasaulyje aš turėjau pragyventi ketvirtadalį amžiaus, kad suprasčiau, kas yra nostalgija. Iš pradžių ją norėjau rašyti su minkštąja l. Matyt, jaučiau, kad paprastasis l yra kietaširdis, kaip žodyje laimė. Dar buvo vidurinis, pamėgdžiojantis l žodyje litras. Kai prie jos pripratau, tada l vartodavau pagal aplinkybes – susitikęs su rusais švebelduodavau minkštai litr. Tada ir supratau, kad rašyti žodį nostalgija su minkštąja l yra kaip nešti apverstą degančią žvakę. Ir ji pradeda varvėti.

●

Nutikdavo taip, kad iš ryto, vos tik atsimerkęs, čiupdavau mobilųjį telefoną ir, kad greičiau pabusčiau, pradėdavau skambinti į visas keturias pasaulio puses. Jeigu kuris nors mane atpažindavo ir paklausdavo, ar dar guliu, aš kuo žvaliau atsiliepdavau: „Aš neguliu! Aš degraduoju!“

●

Kada vienąkart baigsiu gyventi ir pradėsiu rašyti? Kartais atrodo, kad tai vienu metu daryti neįmanoma. Teisybės dėlei geriau reikia pasakyti, kad esu pasisukęs į priekį ir atsidūręs tarpinėje būsenoje – nei gyvenimo, nei rašymo.

●

Eipuras skambina Tironui:

– Tu šiuo metu esi už Latvijos ar viduje?

– Latvija yra mano širdyje, – rimtai atsako Tironas.

Vertė Arvydas Valionis