AGNĖ ALIJAUSKAITĖ. Eilės

atstumai

visi neužkalbinti žmonės
grįžta prašydami nakvynės
bent vienai nakčiai

upė gilėja

gatvėj svaidomi žvilgsniai
žeidžia gal netgi labiau
nei jų nebuvimas

atremiu antpuolius

pernakvoję mano sapne
palėpėj tarp veidrodžių
jie išeina
išeina
ištirpsta

eilėraščių vakaras

jau pavasaris bet vis dar žiema
vėjas veja skaitančius kita kryptimi
o kas esmi
patyliukais klausiu įšalusio grindinio
pakviečia įeit pro duris
ir atsakymas lieka už lango

šokis numeris vienas lentynose ilsinčios knygos minkšti krėslai gomurys kraujuoja vynu

žodžiai pakeičia raudonį arba vice versa
dedikuota atklydusiems iš švento ignoto gatvės
žvilgsniai šoka sakraliam viršelių fone
kur anksčiau būta šypsenų

raukšlės

šokis numeris du
džiazas ten kur džiazo nėra
judėk su jų balso stygom tarytum
svarbi unisono dalis
mano kūnas tolimiausiam kampe
pirštai glosto viens kitą
ir tai judesys tik iš nerimo

šokis numeris trys
nepilotuojamos mintys pasklinda triukšmo šviesoj
miego būta mažai garsus juokas dūžta į stiklą
kuriant iš naujo atkopiančios saulelės metus
mano metai virsta nudėvėtu šlaunikauliu

pasimėgaukim
šokiu be numerio

siluetas

dykroje

paraudę paakiai alsuoja karštį

ryškėja kontūrai

prispausto skruosto

kruopelės stingsta gumulais

asfalto kaitrą priimu kaip duoklę

vanduo

suplyšusias bures jau išplakė į krantą

juntu kaip svarų kūną

tuoj išmes

švinu užpiltos valtys

parplaukia be manęs

užkerėtas

tinklai

nėje thalassa atodūsis

sūrymu tiesiai į bronchus

ošia

gūsiais prakošia skyles

ir burės

perplėšia dangų

XXI

ką išpažinti XXI amžiuje
rytai vakarai pranašai vis tie patys ir amžius
tas pats kurio man per daug
kuris per sunkus kad tvarkingai sugultų raukšlėm
nepalikdamas gilių žaizdų ant kūno ir dar gilesnių šioj epochoj

Orwellai sakyk ką išpažinti XXI amžiuje
kai tu sarkastiškai išpažinai mus gyvulius gerokai anksčiau
aš esu šukė
aš esu šukė veidrodžio pakabinto skerdykloj
atspindžiu kruvinas sienas spindžiu tarytum žvaigždė
XXI amžiuje tebekraujuojanti Dovydo šešiakampė

ką išpažinti XXI amžiuje
kai branduoliniu karu grasinantys pranašai žino atsakymus
kelintąsyk iš eilės
neteisingus

skaitymai

atsiveria čakros atsiveria šulinio dangtis
beveik krytis Camus popierinis skandinasi
bet neatsiveria girgždančios durys
į šiapus anapus reikėjo sutept alyva dabar liksim įstrigę
sumautoj vietovėj be pavadinimo išbraukiu save iš istorijos
miriadai vardų vadovėliuose bet nė vieno žmogaus turbūt jie visi pasilieka prie šulinio
budintys ne mažiau negu bundantys beldžiasi į skarda apkaltą dangtį
ir dievaži jiems turėtų būt atidaryta
bet atidaro tik butelį degtinės karčiai nuryja buvusio gyvenimo gurkšnį
buteliuose nėra džinų
buteliuose nėra džinų
tai ko tu ten velniai rautų ieškai
jeigu ši vietovė be pavadinimo o tavo vardas kažkurioj viešosios bibliotekos lentynoj
pačiam pirmam puslapy
nukeverzotas per visą knygos grąžinimo lapelį
žiūri į mane kai aš žiūriu į bedugnę* termino pabaigoj ak ta grąžinimo melancholija
visi dvidešimt centų kuriuos reikia palikt už neteisėtai prailgintą malonumą
o knyga išleisk mane iš savo vizijų
kaip tave kadaise išleido kad įgautum pavidalą
ir prarastum dar daugiau
tyrą buvimą kokio nors bepročio galvoj
revoliucingo vizionieriaus šulinio akmeny arba ant to šulinio nutūpusio paukščio plunksnoj
nekuklu išskirt save iš minios
bet kai esi paukštis su knyga plunksnoj
kitaip tiesiog neišeina

paukštiškos šnervės pilnos sintaksinių sprogimų
puslapiai išmirkyti ašarinėse dujose
štai kodėl skaitytojas verkia
štai kodėl skaitytojas verkia
net nepažvelgęs į gėlių vazone auginamą svogūną
kelintąsyk nusispjovęs į tą pačią bedugnę išbraukęs visus vardus išskyrus saviškį
pasirodo tik grąžinimo lapely galima perskaityt kažką naujo
visa kita jau perskaityta budint prie šulinio

___

*Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. (F. N.)

oneiros

išsapnuok ir tu mane bent kartą oneiros
jaučiuos kaip fantomas pervertas kūniškumo nemirtingas žvėris be ilčių be ginklų
prieš jausmą kurio pasižiūrėt susirenka daiktai iš rūsio tavo kvapas susimaišo su jų kvapu
nebeatskiriu kuris iš jūsų tikresnis tu oneiros ar žalvarinė žvakidė su tokiomis filmuose užmuša žmones
daiktai išgyvena
materijos tvarumas kino juosta įveikia laiką
žmonės išgyvena kaip paaiškėja pabaigoje
jų kūnų tobulumas irgi fantomiškas todėl niekad nematau tavęs televizoriaus ekrane
oneiros esi tikresnis dėl to mažiau sukalbamas
atsargiau prakalbinamas neprisukamas neatsukamas
visata tavo žvilgsny švyti taip ryškiai susigūžiu
bandau nuslėpt medūzišką lipšnumą neklaust nieko dėl ko tektų gailėtis vėliau
nes vėlumoj mano demoniški drugiai krutina sparnus neleidžia užmigt
vis plaka tavo atvaizdą
kol prakalbinu