Vertimų aktualijos

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 333 p.

Emile Ajar. Pseudo. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. Romain Gary. Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 190 p.


Sunku vertimus recenzuoti taip išraiškingai, kaip kalbėtum apie daugiau mažiau žinomų autorių knygas, parašytas ta pačia kalba, kuria ir sapnuoji. Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ labai įtraukė, bet ir sudirgino; paskui ilgai apie šią knygą galvojau, gal net ją galvoje redagavau, suprasdama, kad būčiau norėjusi ją perskaityti bent prieš dešimtmetį. Mąsčiau, kad tai ne tik fantastinis pasakojimas, bet ir būdas kalbėti apie praėjusį laiką, praradimus. Daugelis moterų jaučiasi panašiai, nors ir negyvena distopijoje. Ir netgi neturi laiko mintims, priešingai negu šio romano herojė. Žurnale „Literatūra“ (2004, Nr. 46(5)) radau įdomų Rūtos Šlapkauskaitės straipsnį „Intertekstinis Margaretos Atwood romano Tarnaitės pasakojimas skaitymas“, kuriame nagrinėjamas knygos intertekstualumas (daugiausiai biblinis). Nors man dar aktualesnis pasirodė romano socialumas: koktu minėti Garliavos istoriją, bet atrodo, kad tokį ar panašų vertimą prieš porą metų reikėjo garsiai transliuoti Kedžių kieme (knygoje yra už širdies griebiančių epizodų, kaip nuo herojės atskiriama jos dukrelė) – jeigu ten koncertavę aktoriai būtų parodę turį nors lašą tikrovės jausmo. Arba galėtų skaityti dabar, pavyzdžiui, renginyje „Apginsime Šeimą – išsaugosim Lietuvą“.

Ne per seniausiai vienas rašytojas feisbuke rašė, kad jaunoji karta epistolikoje retai bevartoja kreipinį „gerbiamasis“ ar „gerbiamoji“, rašo tiesiog „laba diena“. Tokiam nuasmenintam santykiui pateisinti norėtųsi cituoti šią romano vietą: „Istorija yra kaip laiškas. Kreipiuosi į Jus, pradėsiu. Tiesiog Jus, be vardo. Kai pridedi vardą, prisijungi prie faktų pasaulio, taip rizikingiau, pavojingiau: kas žino, kiek šansų tu čia turi išgyventi?“ (p. 48) Skaitydama Atwood įsitikinau, kad ir rašytojus, ir skaitytojus jaudina įvairių katastrofų temos (Lietuvoje pastarojo meto romanai aktualizuoja tremtį, holokaustą, vilko vaikų likimus); veikiausiai dėl paprastos priežasties. Jos – apie mirtį, o mirtis jaudina visada (galbūt net ne bet kokia, o itin žiauri, masinė, neteisinga). Iš visų temų bene ji labiausiai ir sukrečia.

Paprastai knygos, turinčios pretenziją romantizuoti beprotnamį, rizikuoja atvirkščiu efektu: ne sugraudina, o prajuokina. Emile’io Ajaro „Pseudo“ nesiekia nei graudinti, nei parodyti beprotybės kilnumą; beprotnamis, kas ganėtinai reta literatūroje, čia aprašytas adekvačiai. Bent jau vaistų pavadinimai realūs, o situacijos, kaip ir dera, komiškos. Romaną galima perskaityti ir kaip savikūros fantazijų, ir kaip autobiografijos klastojimo istoriją. Tiesa, Romaino Gary kūryba, bent jau mano laikais, buvo ignoruojama vidurinėje mokykloje (iš to laikotarpio buvo aukštinamas saldusis Antoine’as de Saint-Exupéry), todėl turi savotiško „svetimumo“ ir neatrastų žemių žymę. „Pseudo“ – tai romanas rašytojams; apie tapatybę ir rašymą. Ypač nuostabiai čia šaržuojamas temos pasirinkimas: „Buvo sovietiniai lageriai, Gulago archipelagas, bet reikėjo vengti paprastumo. Buvo Bangladešo karas ir du šimtai tūkstančių išprievartautų moterų – dėl to knyga galėtų turėti neryškų teisėtą seksualumo atspalvį, bet tai nebeaktualu, įvyko per greitai. Dar buvo Amerikos juodaodžių padėtis, bet juodaodžiai Amerikos rašytojai siunta, kai iš jų vagiami siužetai. Buvo badmečiai, korupcija, žudynės, orumo žeminimas ir beprotybė Afrikoje, bet apie tai kalbėti negalima, nes skambėtų rasistiškai. Beveik visur buvo žmogaus teisės, bet jos kėlė juoką. Buvo atominis ginklas, bet tai vienintelis dalykas, siejantis SSRS, Jungtines Valstijas, Kiniją ir Prancūziją, o aš negalėjau rašyti prieš brolybę, reikia turėti vilties. Buvo čigonų genocidas, apie jį mažai kalbėta, bet dokumentai išrūko pro dujų kamerų kaminus. Buvo Jungtinių Tautų Organizacija, bet vis dėlto tai per šlykštu. Buvo laisvė, bet Renė Kleras jau padarė iš jos komišką filmą. Visur plytėjo nerimo, kraujo ir siaubo vandenynai, bet tūkstančiai rašytojų jau pripuolė prie jų“ (p. 45–46). Romanas parašytas 1976 m., tačiau jo idėjos tebegalioja kaip kvietimas permąstyti rašymo prasmę pakitusiame pasaulyje. Knygoje yra dar vienas tekstas, Gary aiškinimas, kaip radosi Emile’is Ajaras, paskelbtas po jo mirties, – ne mažiau įdomus literatūrinis dokumentas. Apskritai visa knyga, kaip ir Gary biografija, turi kažkokio graudulio – galbūt to paties kaip ir Czesławo Miłoszo eilutės: „Taka też może być szkoła wizji, bez narkotyków i odciętego / ucha Van Gogha i braterstwa najlepszych umysłów za kratkami szpitali.“

Pasakojimas byrantis, bet atskiri epizodai labai geri. Vertimas profesionalus, sklandžiai išverstas stilistiškai sudėtingas autoriaus žodynas. Būtų galima cituoti ir cituoti, yra gerų vietų: „Puiku, kad toliau drožiatės tamsoje ir nuplėšiat garbę masturbacijai, nes permetat kaltės jausmą ant jos pečių, – masturbacija ne vieną tokį atlaikė, ji pripratusi prie dialektikos“ (p. 70). Bet gal tegu kiekvienas išsirašo tai, kas jam aktualu. Galvoju, kodėl pas mus beveik nėra avantiūristų, kurie leistų knygas ne savo vardu (atskiri atvejai egzistuoja, tačiau be didesnio ryškumo ir triukšmelio).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.