Apie anketą, nepriklausomybę ir norą sietis
BEATRIČĖ JUŠKAITĖ
Aną mėnesį visos dienos buvo gana panašios, tad kai man buvo įbrukta užpildyti psichologinio tyrimo anketa, visai atgijau atradusi progą imti piktintis. Viską dažniausiai pradedu nuo nenoriu pasirodyti bambeklė prieštakčio, tada, ilgu bet užsimojusi, imuosi taikomosios faktų metodikos. Ko tik nepadarysi, kad pasirodytum aktyvus, nuovokus ir aštrialiežuvis.
Kritišką žvilgsnį dar labiau gilino neseniai suvirškintas vienas kitas tos srities įvadas ir apgauli nuojauta, pradedančiųjų žiburys, kai pirmojo pieno siurbtelėjęs įsivaizduoji galįs tapti tos srities žinovu. O anketa visgi tikrai buvo apverktina. Akiniuota ketvirtakursė, naivaus klausimyno autorė, su patiklia viltimi laukė tyrimo atsakymų ir man jos velniškai pagailo.
Ar nori įsitvirtinti visuomenėje, daryti tai, ką nori, ar svarbu jausti paramą, pripažinimą, ar nori turėti patikimų draugų. Lapas buvo sklidinas panašaus pobūdžio klišių, kurių sąrašą, dievaži, net jūs, to popieriaus nė akyse turbūt nematę, galėtumėte pratęsti. Aš ir dar būrys studentų (anketą gavau universitete) ėmėme keverzoti pirmuosius paukščiukus prie tariamų atsakymų, kurių didžiąją dalį, esu tikra, sudarė fantastinio pobūdžio skiedalai.
Jei tiesioginį dialogą su savimi jau seniai pakeitęs lakoniškas mono, vargu ar tai anketai ego atgniaužtų kiek jautresnius ir sąžiningesnius id žabtus. Aš čia apie minėtus klausimus, kurie ir be viso to terliojimo galėtų būti atsakyti vienareikšmiškai. Rašaliniai paukščiai neabejotinai turėtų vorele nutūpti prie kiekvieno „taip“ ir „rūpi“.
Kad ir kaip norėtųsi tikėti, jog esi išskirtinis (tvirtesnis, ne toks apsiseilėjęs, ne toks priklausomas ir banalių jausmingų virpesių tąsomas), varnelė prie antžmogiškų „ne“ ir „nerūpi“ veikiau reikštų diagnozę arba opų stygių. Tokį nuviltą prigimtinį socialinį alkį, kuris, šios prigimtinės duonos negavęs, oriai metasi į priešingą, dar labiau nuviliantį „nerūpi“. Kalbu apie tą plintantį nepriklausomybės siekį, kurio sekėjus mes pritariamai linksėdami vadiname individais. Lyg tai būtų nežemo rango komplimentas. Pagarbos nusipelno tas, kuris vienas sau didis įsipareigojimų nevarginamas nepriklausomai vaikšto po žemę. Taip ir imi vaizduotis modernųjį Prometėją, kuris pats yra įsitvirtinimo sociume matas, ne siekiantysis, bet nuolatinė siekiamybė, tas, kurio nevargina tokie rūpesčiai kaip draugų gimtadienių datos ar savo miesto kertės, kuriam neegzistuoja pernelyg žmogiška, kuriam nereikia būti pripažintam, nereikia paramos, nereikia sėbrų.
Įdomu, ar venomis plūstanti nepriklausomybė pamaitina poreikį būti susaistytam? Vienišas libre padaras. Pasieki išsvajotą laisvės būseną, nusikratai tariamų pančių, galima net sukurti kokią šabloninę filmo sceną su plaukus šukuojančiais vėjo gūsiais, pjedestalą atitinkančiu daiktu ir aš tai įvykdžiau fizionomija. Bet kurgi tas pilnatviškas nepriklausomybės konfeti lietus.
Kai ilgai siekta nepriklausomybė apkarsta, į kairį riešą, kur dar vieną ratą suka laikas, imu dirsčioti vis dažniau. Galima iki begalybės taukšti apie pastarojo reliatyvumą, bet net ir nugrūdusi tą mechaninį pranašą nuo rankos stalčiun vargu ar dėbčiočiau mažiau. Laukiu. Ironiška ar ne, bet jokios įprastos su laukimu siejamos romantikos nejusti. Jei tai būtų panašu į partizanų dainas ar lietuvių liaudies seselės rypavimus broleliui, tas tarpas nuo–iki gal ir turėtų bent kokią menamą prasmę. Taip, taip, jei prasmės nėra, reikia ją sukurti. Bet norint apsisaugoti nuo viso iliuzijų maskarado, kuris gal ir guodžia, bet neįtikina, sakyti tenka tiesiai – nepriklausomasis lengvai tampa savo paties tikslo įkaitu. Laukimas galimas tik esant kur nors nukreiptam nekantrumo vektoriui. Bet juk laukti ko turi tik tas, kuris priklauso. Laukimas kaip rūkas nesugriebiamas ir neužfiksuojamas kaupiasi šalia nuojautos, kad kažkas ne taip. Laukimas pats savaime gal ir nėra koks dramatiškas kirtis, fatališkas normalu praradimas ar barokiškas mirties alsavimas, bet paprastai banalus priminimas apie save. Egzistuoji ir tiek. Jei šioj aksiomoj ir galima rasti kiek nors bruzdesio, nebent anketoj siūlomoj priebėgoj – kurti naująjį Babelio bokštą kopiant viršun, kur sostas, deja, vienvietis.
Tad jei ir atsirastų toks atskalūnas, kuris į nors vieną apverktinos anketos klausimą atsakytų „ne“ ar „nerūpi“, jo žemė būtų panaši į Ursulos Schulz-Dornburg fotografijų dykrą. Toks vienišas stūksantis objektas ir pablyškusi erdvė aplinkui. Todėl man taip velniškai ir pagailo merginos, nuolankiai rašiusios tuos nuklausinėtus klausimus, nes nujaučiau, kad nieko naujo ji nesužinos. Tai tik paliudys savo vienatvei pateisinimų atkakliai ieškantį žmogų.
