Gyventi

MILDA JURKEVIČIŪTĖ

Kiekvienas giliai viduje šaukia gyventi. Keista, kai (pa)mąstai apie gyvenimą. Kartais žmogų ištinka krizės ir jis veržiasi į mirtį. Šaukia mirti. Neretai nutinka ir taip, kad gulėdamas ligoninės palatoje vėl imasi šaukti gyventi. Daug menininkų pagimdė Žemės planeta. Daug istorijų atklydo į mūsų širdis skirtingais keliais. Knygose galima skaityti apie juokdarius, nusikaltėlius, mylimuosius, sergančiuosius. Nematomo marmuro luitus tempiam į pagrindinėje aikštėje įkvėptųjų pirštais sukamas mandalų šeimas. Ir visa tai iš mūsų pačių. Reikėtų atminti, kad, versdami puslapius, plūsdami į drobių pasaulį, mes atgimstam. Atpažįstam save. Nejau nė karto nesėdai prie stalo mėgindamas suprasti, kas vis dėlto tu toks esi? Vienos sielos serga, kitos nesiliauja šlovinti. Taip, sunku suprasti, ką reiškia šlovinti. Tos elipsių keliais besisukančios filosofijos tokios skirtingos. Įdomu, kad žmogus gali panašėti į velnią, kurio šauksmas nulipdytas iš vijoklių ir spyglių. Gražu, kad žmogus gali panašėti į dievą, kurio šauksmas nulipdytas iš angelų sparnų. Žmogus šaukia gyventi, o nuo jo lūpų varva nematomi angelų sparnai. Taip statomos bažnyčios. Kai žengi pro duris, gali justi alsavimą. Akmenys alsuoja. Vaizduotė virsta dieviško lengvumo plazdenimu. Nejau neapsunkome nuo raidžių, persunktų architektūrinių mąstymo brėžinių? Norisi atsikvėpti. Prisėsti po medžiu. Aplink baltas žydėjimas. Pirmųjų vasaros valandų aromatas. Lengvi drabužiai, neskausmingai prigludę prie kūno. Jei kas nesutiks, tuomet kodėl taip veržiamės ten grįžti? Kodėl šypsaisi, kai netikėtai atkreipi dėmesį į žmogiškos išvaizdos šunį, žvelgiantį pro langą? Kodėl kūnas įsisuka į švelnią miglą, kai leidiesi kaip saulė nuo kalno, kai plaukai dar drėgni nuo šaltinio vandens? Kodėl veidas virsta amžinybės šešėliu, kai į blakstienas stringa taip skausmingai užgaunamų instrumentų stygos? Kodėl trauki iš kišenės trapaus Monet šilko rūpestingai lygintą nosinaitę, kai palieka mylimas žmogus? Kiek trapių Monet ašarų spėjai sugauti pro paskutinių vagonų langus ištiesęs į tolį rankas? Kodėl spjauni ant grindų žmogiškumą ir it paklaikęs gyvulys keiki tau neįtikusius? Ar dar arčiau akių prispaudęs siaurėjančius akinių rėmus įkaitusiais skruostais aštriu kastuvu kapstai savo atmintį? Dar aštresniais kampais brauniesi į kitą, dar tiksliau matuoji, kaip nupjauti bent gabalėlį kito tikėjimo. Ir štai. Vėl sėdi pats vienas prieš savo miegą. Po šiurkščiu apklotu ieškai atsakymų. Šiurpstanti siela. Norėtum apgobti, bet ji varva nuo maldai sukryžiuotų delnų. Į sapnais kurstomą aukurą krauni mąstomą ugnį ir jokio atsako iš kaktomis susiglaudusių bažnyčios stulpų. Atrodai tarsi išslydęs pro rakto kiaurymę, kurioje pamiršai esant atjautą, sunkesnę nei dar vienas monolitas ant tavo pečių. Ir lieki gyventi kaip neišspręsta dėlionė, padėta ant lovos kraštų. Nereikia klausti, kur pametei raktą, juk pats toks esi. Didelis raktas, nerandantis kelio atgal. Norėtum įkvėpti tylų rausvos plunksnos šiugždenimą ir ant išsisklaidžiusių lapų iškvėpti dar vieną visus apžavėsiančią pasaką, bet kam tiek mąstai? Nereikia mąstyti, kad galėtum kvėpuoti. Tik tas, kuris dabar meldžia Dievo pagalbos, supras, kiek nedaug tereikia, kad žmogus, užuot klausęs, imtų vėl šaukti gyventi. Įprasti dalykai nebežavi. Įprastas tėvas. Įprasta motina. Įprasta siela. Neįprastas tik tu? Ir vėl dainuosi. Dantys iš žvaigždžių. Ar įmanoma, kad dangiškas žibėjimas neišsižadėtų teisės spindėti, kai yra išplėštas iš Dangaus ir perkeltas į žmogišką burną? Nebeprašo, delnai, kuriuose prasivėrė juodosios skylės, glemžiasi viską. Ir daiktai, ir mintys, ir net gyvenimai smenga į sergančią šilumą, gyvybė tokia panaši į virpuliuojantį šilumos tinklą. Naktiniai žibintai, įsispraudę centriniuose kosmoso taškuose, sukasi apie savo ašis drauge su karščiuojančiais pasaulio antklodės kraštais. Ar dvasinis tobulėjimas nekasa duobės mėnulio paviršiuje? Ar žinių planetoje išlieka žmogus? Ar laisvė projektuoti nematomas tautas yra verta suguldytų Damasko kardų? Metalas, sutrupėjęs į naują pasaulį, kambariai išaštrinti, užnuodyti, gelia, ir žmogus ten pat. Begalybė, bet dabar metalas aplink. Gyvenk jame, kad gyventum amžinai. Žibintai aplink. Joyce’o sukurtas senelis ieškojo šviesos. Jo paieškos baigtos. Dabar atėjo mūsų eilė. Melskim baimės dievą Fobą, nes metalas sugeria karštį. Šviesa kelia skausmą, metalas gilina nejautrą. Ateinančios kartos tarsi įelektrintos, tarsi iš vieno magnetinio poliaus, tarsi neegzistuojančios.