Magiška būtis ir nebūtis

GRETA SIRVIDAITĖ

Žiūrėk tiesiai man į akis. Atsikratyk bet kokių minčių ir venk jų užuomazgų. Įsiklausyk į savo kvėpavimą, į širdies skilvelių tvinkčiojimą, į sraunias kraujo upes, kurios vagoja visą tavo kūną. Skęsk savyje, savo egzistencinėje nelaisvėje. Jausk savo anatomiją ir įlašink kiekvienam gyvybiniam kūno procesui amžinybės eliksyro. Stok! Gali užmerkti akis, tu dar nesi tam pasiruošusi.

Esmira suėmė rankomis apvalų stiklinį rutulį. Keista, bet jis man priminė įsčiose besivystantį kokių keturių mėnesių vaisių, apgaubtą motinos kūno guma, kitaip dar vadinama oda. Ji ilgai žiūrėjo į tą rutulį. Kurį laiką tai darė nekalbėdama, bet po keleto akimirkų išgirdau keistus, man visiškai nesuprantamus žodžius. Jie skambėjo tai tyliai, tai garsiai, kol gerklų pavara pasiekė maksimumą ir jie virto kone verdančiu vandeniu nuplikyto vaiko klyksmu. Pajutau tų žodžių galią, gal net prasmę. Pajutau sąlytį su kažkuo šviesiu, nors gal tamsiu, bet neabejojau dievišku pasauliu.

Pro langą stiebėsi smailėjančios medžių viršūnės. Pasiekusios aukštumas, jos pradėjo kvailioti ir blaškytis. Jos bandė skverbtis pro namų langus, braižė jų paviršių ir nemandagiai užstojo vakarinės saulės kaitrą. Kambaryje buvo šviesos. Šakos nesugebėjo užkamšyti besielių, skaidrių it rutulys langų. Esmiros namuose dominavo virtų vyšnių spalvos gobelenais, kurie buvo apsiuvinėti paauksuotais siūlais, aptraukti baldai. Tamsi, storu dulkių sluoksniu apipaišyta komoda (ko gero, tai vaiko darbas) stovėjo prie gelsvos, itin pelėsio pamėgtos sienos. Apšviestoje kambario dalyje regėjau krentančius žemėn dulkių kristalus, kurie jaukiai žybsėjo skverbdamiesi pro tirštą orą. Kambario viduryje stovėjo nedidelis apskritas staliukas, o jo centre – Esmiros rutulys. Ant palangių rūko smilkalai. Besisukantys dūmai lukšteno alavijų ir rozmarinų kvapą, kuris įsigerdavo į kiekvieną moters lankytoją.

Rankoje laikiau saldžiarūgščio vyno taurę. Nosies galiuku nematoma sklindančio aromato trajektorija traukiau į save šventą gėrimą. Esmira nutilo. Jos laibas liemuo dar svyravo erdvėje, kurioje neseniai aidėjo maldos. Žvelgiau į ją, o mano kūnas nėrėsi iš žmogiškosios į žąsies odą. Jaučiau šaltį. Akimirką rankos paseno: sąnariai girgždėjo lyg senos varstomos spintos durys. Norėjau išsitepti glotniu medumi ar kondensuotu pienu ir vėl tviskėti saldžia jaunyste. Esmira paėmė mano ranką ir savosiomis glostinėjo bei glamonėjo ją. Mano delnai degė karščiu. Netrukus ir visas mano kūnas liepsnojo. Esmira ėmėsi tyrinėti kiekvieną mano delno liniją ir smiliumi braižyti kažkokias nesuprantamas schemas ore. Tada ji pabarstė delnus ant palangės pribirusiais smilkalų pelenais ir įtrynė.

– Tave tai apsaugos, – tarė ji.

Mūsų žvilgsniai susitiko priebalsiui s dar besisukant ausies kriauklėje. Ryškus saulės spindulys šildė Esmiros smilkinį ir banguotus, rausvus jos plaukus. Ji man nusišypsojo ir staiga du kartus nevalyvai kostelėjo. Virš lubų skraidžiojo dūmų aitvarai. Du kartus kostelėjau ir aš, akys pasidengė sūrių ašarų sultimis. Esmira priėjo prie lango ir plačiai jį atvėrė. Gaivus oro gūsis išstūmė kambaryje jau spėjusį nusistovėti ir apkartusį smogą. Kaip tik tada išgirdau, kaip aštrūs nagai braižo medines duris. Į kambarį veržėsi Esmiros augintinė Mielė. Įleista į vidų, juoda katytė iškart susirangė šeimininkei ant kelių.

– Tiki pomirtiniu gyvenimu? – staiga paklausiau jos.

Ji nieko neatsakė, tik šiek tiek linktelėjo galvą.

– Bijai mirties?

Ji ir vėl nieko neatsakė, tik nukreipė žvilgsnį į stalo vidury stovintį krištolo rutulį. Ilgai žiūrėjo į jį ir ilgai kambaryje kuždėjosi tyla, pati nesuprasdama, kodėl taip ramu.

– Ji visad šalia. Kai maudaisi jūroje, kai gurkšnoji karštą ramunėlių arbatą, kai lauki išeinančio, kai lauki pareinančio. Ji visad šalia. Ji nėra bloga, ji nėra baisi, ji tik yra netikėta arba neįtikėta, – tarė Esmira vos girdimu balsu.

Pro atvertą langą įskrido didelė musė. Jos sparnai tviskėjo, o jų plazdenimas priminė man Skriabino 11-ąjį preliudą. Mielė ištempė kaklą ir atidžiai stebėjo musę. Mėnulio ženklas, kabantis katytei ant kaklo, atspindėjo danguje pasirodžiusį mėnulio linkį.

– Mirtis… Kiekviena akimirka gyvenime yra pažymėta mirties ženklu. Kas sekundę pasaulyje miršta žmogus, vadinasi, kiekviena sekundė yra kruvina. Tą pačią sekundę pasauliui dovanojamas motinos krauju pašventintas kūdikis. Mūsų kūnu teka raudonas ir mėlynas kraujas. Mumyse teka gyvybė ir mirtis. Kai viena iš jų nebeteka, mes mirštam arba sergam. Viena gyvybė arba viena mirtis mumyse negali egzistuoti, nes kitaip mūsų siela bus suluošinta. Ji neturės ramybės. Ji įstrigs daiktuose, kuriuos lytėjai, vietovėse, kuriose lankeisi, žmonėse, kuriuos mylėjai. Siela kentės ir griaus paliktą, tavo rankomis it sparnais užplasnotą paukščio lizdą ir įspraustas pėdas dangiškų patalų kelyje. Kas būtų, jei paaiškėtų, kad ši mane supanti realybė būtų mirties realybė? Gal tai, ką matau aplink save, yra mirtis, jos ištaigingi rūmai, o aš princesė, uždaryta aukščiausio bokštelio celėje ir laukianti, kol viena mirtis pakeis kitą. Kai numirsiu, Dievas apvilks mano sielą kitu kūnu. Užprogramuos mano gyvenimą taip, kaip nusipelniau. Jis peržiūrės mano nueitą kelią, suras tamsiausius ir šviesiausius taškus jame ir nuties naują kelią, tikėdamasis, kad tamsieji gyvenimo taškai pavirs šviesiaisiais. Įvyks vadinamoji reinkarnacija. Tiesa, blogi žmonės pavirs į gyvates, šliužus, šikšnosparnius – į gyvius, kurie neturi kalbos dovanos ir kurie tarpusavyje nesibičiuliaus, nes negalės ištarti tokių žodžių kaip „aš tave myliu“, „tu man brangus“.

– Esmira, ką rodo stebuklingas krištolo rutulys? Ar po mirties mano siela turės galimybę grįžti į kūną, ne į šį, bet į kitą, kuris man bus paskirtas?

– Šito parodyti rutulys negali. Jis rodo tik artimą ateitį, šio gyvenimo, bet ne to, kuris bus po to.

– O aš jau pasiruošusi pažinti mirtį?

Esmira nieko neatsakė, tik pakilusi nuo kėdės užvėrė keturkampį juodos nakties langą, kuris žibėjo mažais akinančio baltumo deimantais.

– Žiūrėk tiesiai man į akis. Atsikratyk bet kokių minčių ir venk jų užuomazgų. Įsiklausyk į savo kvėpavimą… Tu esi pasirengusi. Man suskaičiavus iki trijų, tu prarasi sąmonę, prarasi savo kūną. Iškėlusios baltas laivo bures plauksim per audringą jūrą, kovosim su vandens stichija, o pavargusios ilsėsimės rojaus stotelėse – oazėse. Lyg Robinzono palikuonės lipsim į palmes ir mesim žemėn kokosus. Tada šoksim ant jų tol, kol kevalas įskils, o pėdos pasidengs krauju. Gersim raudoną jų sunką. Mes plauksim toliau, plauksim per savo gyvenimo albumus ir prisiminimus, kol galinga banga mus nublokš ir antrą kartą prarasim sąmonę, tik šįkart kitoje dimensijoje. Mūsų kūnas bus išplautas į krantą, o siela liks plūduriuoti kažkur gelmėje, kurioje gyvena mirusios sielos, o laivai skęsta vos įsipainioję į šį užburtą Bermudų trikampį.

Esmiros lankytojos sena širdis nustojo plakti. Paskutinis smilkstantis dūmas, forma primenantis rojaus smauglį, ištirpo tobulų atomų pasaulyje. Krištolo rutulys staiga nusidažė įvairiaspalviais dryžiais. Jame ryškėjo formos ir figūros. Esmira pamatė senolės sielą jau transcendentinėje erdvėje, nuogą ir kaip niekad jauną. Ji mojo Esmirai ir žengė į apšviestos naujo gyvenimo pradžios karalystę.

Mielė, pajutusi nutrūkusios gyvybės tvaiką, puolė ant stalo ir išvertė dievišką vyną. Kambarys priminė ugnikalnio išsiveržimą, bet ne įkaitusios lavos, o kraujo, dieviško kraujo, kurį katytė gardžiai lakė.