IRMA ANTANAITYTĖ. Eilės
Tėvo rėžtoj pradalgėj išvargę sugula mano herojai, indėnų karo balsai sklaidos birželio ore… Kartono arkliukas cakteli kanopom prieš miegą kišenėj, įsipilu pieno, matau – Dievas ištirpęs jame.
Legolas
Kas šimtą metų baltų tavo lankas iššauna strėlę nežemiško plieno: suklumpa žvaigždės, mėnuliai ir tampos žirgai neramūs vandens karalystėj. Nuščiūva miškas, tyla susprogdina ausies būgnelį įsiutusiam troliui, parkrinta vėjas ant lapo purienos bei miršta. Kas šimtą metų baltų tavo strėlės kalnų tarpekliuose sugelia priešą ir stingsta gyvybė į ledą jo delnuose.
Kas šimtą metų baltų išdainuoju – mes nemirtingi, mes lyg Aitvarai.
Jon Snow
Vilko balsas pažadina sapną, susisupki į kailį, eime, pasakai ir matau, kaip virš durų sprogsta žvakidžių liepsna. O senieji dievai, čia taip šalta, nors virš bokštų – drakono ugnis, man po kojom be garso numiršta ryto metas, naktinis drugys… Tau iš paskos per amžius nespėju, susvyruoja pasaulio ašis, o nuo kalno ramiai viską stebi apšerkšnijusi Vilko akis.
Prašymas
Atsiimkit mane, milžinai, aš čia būti nenoriu, kartoju – išbadytom akim slibinai vaikšto žmonės per būtį į rojų.