Gandrai

VALDAS STRIUŽAS

Pušyno keliuku pasukus Lazdijų krašto kupetinian kaimelin, atsiveria jaukiai rūpestingas pavasarinis šurmulys: dulkėtame sklype prisikabinęs akėčias, drumsdamas tylą ir dūmydamas dangaus skaidrumą, sukiojasi dyzelinis traktoriukas, kieme ruošiamos, renkamos bulvės, krūmynuos pritilę paukšteliai repetuoja naujas giesmes tylesniam saulužės ir linksmos dienos pagarbinimui. Sustabdęs traktorių išlipa vidutinio amžiaus juodbruvas dzūkas, sodybos šeimininkas. Sveikinamės, sunku susikalbėti, pasisukęs kabinon, išjungia variklį. Miško laukymę, kaimelį apgaubia kvepianti tyluma. Išsisklaidančius variklio dūmus nustelbia dirbamos žemės, rasotos žolės, pušų, verdamų pietų, kartu pražydusių vyšnių, alyvų, artėjančios kaitrumos kvapai. Šeimininkas šneka apie vėluojantį pavasarį ir lauko darbus, kad iš penkių kaimelio sodybų tik jų viena nuolatos gyvenama, štai ir tėvas pasiremdamas lazda vaikšto, devyniasdešimt dvejų metų. Čia jie nuo amžių gyveno, gyvens, nes tėviškės namai brangiausi, traukianti sava žemė. O keturios pirkios jau tuščios, tik vasaroti atvažiuoja miestiečiai. Laukiamas ir lietus, nes per savaitę išgaruos žiemos drėgmė ir daržai išdžius.

Šeimininkui atvėrus tylumai kiemo vartelius, sučiulba giesmininkai ir… ant tvarto stogo nusileidžia gandrai. Atskrido saugoti kaimo tylos, tenedrumsčia triukšmadariai. Pasikaišę sparnus, pasikedenę plunksnas, šiek tiek murzini, irgi laukiantys debesų prausimo. Paslaptinga išmintis juose, plačiais sparnais sklendžiančiuose, stebinčiuose mus. Pavasariniai šaukliai. Varlinėjimas tik priedanga dangiškai misijai: suteikti mums, žemiškiesiems, sparnų mostus, minčių vizijoms laisvės pojūčius, iškalenti praeities paslaptis.

Autoriaus nuotrauka

Išdidūs sargai, pranašai. Budrūs, po kelis labiau skraido. Šį kartą gandrai saugos tylą, praneš apie artėjančius debesis, lietų. Mes jais tikime, jų laukiame. Kaimo ir pirkių negyvenamą tuštumą įgarsina plačiamosčių sparnų švilpesys, snapų kalenimas ir ilgesingas paveikslas su grakščiaisiais gandrais.

Mums svarbiau surasti šeimininko dėdės partizano žūties vietą. Įvykių kronika pasisuka palankia linkme. Dailiai išrietę kaklus gandrai iškalena bunkerio koordinates: x – 5979837,70, y – 479559,31.

Kratomės pušų šaknų iškilotu miško keleliu. Pasisukioję, pavaikščioję kirtimais, pušaičių jaunuolyno pakeistame Menciškės miške, sustojame šalia samanomis ir krūmeliais apaugusio bunkerio-slėptuvės duobės. Prie pušies pritvirtintas kryžius, mažytė koplytėlė, šalia duobės metalinis kryžius. Šiame bunkeryje 1946 metų rugsėjo septintąją kautynėse su čekistine kariuomene išduoti žuvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio grupės partizanai: Klajūnas, Ardžius, Liūtas. Priešai tik išdavikams atvedus rasdavo slėptuves. Jų, išsprogdintų, duobės užslinko, apaugo samanomis. Aptilo, tuštėjo, vienišėjo ir sodybos. Mintyse malda, lūpose daina, sukilusi dvasia glaudėsi ir laukė Lietuvos aušros. Lyg skundas pasigirsta – siūbuoja, girgžda storomis šakomis pušys, eglės: „Ar suklupę, atsistoję, pasitikę narsiai lemtį, kovėtės, laisvoj miškų būtovėje – kariams mirti, mums – gyventi.“

O padangėje, padebesiais, termikuose suka ratus mus atlydėję galantiškieji sklandytuvai – du plačiasparniai gandrai.