Kas Lietuvoje bijo komunizmo, arba Apie šmėklą

NIDA VASILIAUSKAITĖ

„Komunizmas yra tas žiaurus žmogžudys, kurį senų senovėje užkasdavo būtinai nukirtę galvą ir padėję tarp kojų. Tokia būdavo garantija, kad vaiduoklis nesibastys naktimis ieškodamas naujų aukų. Deja, 20 amžiaus komunistinio totalitarinio monstro atžvilgiu ši procedūra nebuvo atlikta. Aptramdžius agresyviausią ir pavojingiausią sovietinį komunizmą, leista mutuoti naujiems jo pavidalams, o Azijoje ir Lotynų Amerikoje komunizmą nutarta stebėti kaip ligą, kol ji savaime išnyks. […] Todėl ir šiandien reikia kalbėti ne apie „komunizmo atgimimą“, o apie dar vieną jo persigimimą su tuo pačiu fundamentaliu mąstymu: prievarta ir valdžia „über alles“. [...] Mutavę komunistai turi savo pasaulio projektą.“ Ne, čia ne konspirologinė klasika ir ne parodija – čia citata iš Vytauto Landsbergio pasisakymo diskusijoje „Komunizmo mirtis ir atgimimas“ Turino knygų mugėje prieš šešerius metus – šmėklos bauginamas kalbėtojas ten viešai šaukėsi egzorcizmo.

Po dvejų metų nutinka sausio 16-oji – profsąjungų narių, turgaus prekeivių (nenorėjusių kasos aparatų) ir šiaip žioplių riaušės – ir patriarcho partijos kolegoms pasivaidena seniai numirusi ir sudūlėjusi „Jedinstvo“: „Aiškiai matėme [pranešime spaudai teigė premjeras Andrius Kubilius], kad už tų, kurie kėlė riaušes, jautėsi tvirtas organizacinis stuburas, labai panašus į tą, kurį jausdavome prieš 18 metų, „Jedinstvos“ siautėjimo laikais. Matėme kurstymus internete, matėme organizuotai suvežtus žmones, šiandien matome panašų riaušių kurstytojų braižą visose Baltijos valstybėse.“ MES MATĖME. AIŠKIAI. Netikėti nebūtų labai mandagu – pasitaiko. Pavyzdžiui, kartais koks žmogus aiškiai ir ryškiai pamato gyvą Napoleoną po ąžuolu.

Dar po metų šmėkla sutirštėjo ir netgi įgavo mokslinį statusą. Lietuvos valstybės atkūrimo 20 metų bei Tarptautinio kongreso ir visuomeninio Vilniaus tribunolo 10 metų sukaktims paminėti LR Seime surengta tarptautinė mokslinė (sic!) konferencija pavadinimu „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“. Pagrindiniai jos tikslai („atskleisti žmonijai ir žmoniškumui padarytus nusikaltimus, valdant komunistiniams režimams, teisiškai įvertinti šiuos nusikaltimus, užkirsti kelius nežmoniškos ideologijos restauravimo galimybei, siekti, kad būtų atlyginta valstybėms ir jų piliečiams padaryta žala“) – ne tiek moksliniai, kiek politiniai ir retoriniai, tačiau šmėklos vaikščiojimo po šių dienų Lietuvą faktas ir jos bauginantis poveikis buvo neabejotinai patvirtinti: JĄ MATĖ organizatoriai (Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Komunizmo nusikaltimų tyrimo paramos fondas) bei rėmėjai (pats Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė)¹. Matė ir netgi jautė jos prezenciją, jei griebėsi būtent tokios metaforos (užuot pasitenkinę, pavyzdžiui, fraze „komunizmo nusikaltimai“) ir prabilo apie poreikį „užkirsti kelius [...] restauravimo galimybei“ (KAS tie restauratoriai – konferencija paslaptingai nutyli).

Kalboms apie Lietuvoje knibždančius „komunistus“ (jei jau horizonte šmėžuoja „restauravimo galimybė“, tai privalo būti ir jos agentas) garsėjant, o šmėklą regėjusiems keliant rankas („Youtube“ seniai klaidžioja klipas „Komunistai tegul žino, kad dar vienas žygis bus…“ – jo dvasia diktuoja papročius gimstančiai naujai „tautinio jaunimo“ genčiai; sakau „jaunimo“, nes amžius čia suprastinas ne „bolševikiškai“ brutaliai, ne „pagal pasą“, o kaip „amžinai jauna“ jugendo „širdis“, kuriai netrukdo nei žilsterėjusios barzdos, nei auksiniai dantys), pats metas būtų paklausti, ką gi jie matė – kitaip tariant, kas yra „komunizmas“ mūsų valstybės ir gyventojų vaizduotėje (prieš ką „bus žygis“), mat tarp mačiusiųjų manęs nėra.

Analizuojant degančių akių, svaidomų stiklinių ir trūkčiojančių kūnų lydimus viešus pamąstymus apie šį paslaptingą Lietuvoje rusenantį darinį, akivaizdu tik tiek, kad „komunizmas“ laikomas visiškai aiškia, kiekvienam suprantama sąvoka, kurios eksplikuoti nereikia – pakanka ją laikyti sinonimu tokių dalykų kaip stalinizmas, autoritarizmas, totalitarizmas, Sovietų Sąjunga (kaip struktūra ir kaip materiali istorinė tikrovė), Rusijos imperializmas, nacizmas (šia ekvivalencija grįsti kai kurių Rytų Europos šalių sėkmingi arba nelabai sėkmingi mėginimai uždrausti sovietinę simboliką) ar tiesiog „antivalstybine veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“. Dar į pagalbą mums skuba vox populi iš Lietuvių tautinio centro (LTC) savadarbio internetinio žodynėlio: „Komunizmas – politinė ir socialinė ideologija, pagrįsta vyraujančiu arba išvis neribotu valstybės vaidmeniu visuomenės ir kiekvieno jos nario gyvenime. Komunistų judėjimas gimė iš masonerijos kaip jos smogiamoji jėga, labiau pritaikyta atviriems veiksmams ir plačiųjų masių mąstysenai, tačiau greitai tapo savarankiškas. Būdingas ateizmas, kosmopolitizmas ir totalitarizmas, nors laikui bėgant atsirado komunistinių srovių, pripažįstančių teritorines valstybes, tautiškumą, demokratiją ir net religiją“ (http://www.tautiniscentras.lt/zodynas).

Mano kukliomis žiniomis, nė viena šių sąvokų „komunizmo“ apibrėžimu ar sinonimu toli gražu nėra („tautinio centro“ fantastika – atskiras žanras). O jei ir būtų, Lietuvoje nėra nė vienos politinės partijos, organizacijos ar judėjimo, kurių nariai save laikytų komunistais ir pasisakytų už ką tik išvardintus dalykus (ilgėtųsi Stalino, siektų atkurti Sovietų Sąjungą, prisijungti prie Rusijos, įvesti totalitarizmą ar sunaikinti nepriklausomą Lietuvos valstybę). Išskyrus angažuotus neonaci(onali)stus, kurie tikrai realūs ir tikrai nusiteikę prieš liberalią demokratinę respubliką („už vyraujantį ar neribotą valstybės vaidmenį visuomenės ir kiekvieno jos nario gyvenime“), tačiau pirmieji veržiasi kautis su „komunizmo šmėkla“. (O Algirdo Paleckio „Frontas“? Ne, tos butaforinės apdulkėjusių fosilijų grupelės grėsme nelaiko netgi LTC. Tačiau net ir virš frontininkų lovų nekabo Stalino portretai, kolūkių jie neatkurs ir į Sovietų Sąjungą mūsų negrąžins, bent jau dėl tos priežasties, kad jos – Sovietų Sąjungos – nėra. Senoji nomenklatūra? Ji baigia išmirti, o buvę jos nariai – versliausi iš kapitalistų, taigi savi.)

O „žmogus iš gatvės“ (būtybė, dar paprastesnė už „tautinį jaunimą“) – ką šiuo svarbiu klausimu mano jis? Mano paprastai, magiškai: jam „komunizmas“ asocijuojasi su „vežė į Sibirą“, „atimti ir padalinti“, su kūju, pjautuvu, raudona spalva, Lenino-Stalino ikonografija, dar su bedieviais-ateistais, rusais-okupantais ir „moterimi traktoriuje“, su skurdžia buitimi ir (tais atvejais, kai ta būtybė turi aukštąjį išsilavinimą) pramiegotomis marksizmo-leninizmo paskaitomis (pramiegojimas su pasididžiavimu prisimenamas kaip disidentinė veikla). Asociacija, be abejo, praktiškai pagrįsta – tokie ir buvo Rytų Europą nusiaubusio „komunizmo“ ženklai, su kuriais jam teko susidurti. Tačiau tai tas pat, kaip katalikybę apibrėžti per baudžiamuosius procesus juodiems katinams (buvo toks faktas) ir Baltramiejaus naktį (taip, ir tokia buvo).

Ak, tiesa, yra ir naujesnė versija: „komunizmas“ dar gali reikšti… „Briuselį“ („iš vienos sąjungos į kitą“, – atsidūsta „Vakaro žinios“, o įkandin jų ir tūlas profesorius ar poetas, nemėgstantis „bolševikų-tolerastų“): „Žodžiai „bendražmogiškosios vertybės“, „visuotinai pripažintos normos“ iš Kremliaus bokštų krenta į šiukšlių dėžę. Tai buržuazinis šlamštas. [...] Tai nepakantumas bet kuriam laisvam žodžiui ir be gailesčio naikinamai tikrai opozicijai [...]; ideologinių priešų žudymas bet kurioje pasaulio vietoje; tai totali teismų kontrolė, politinė policija, dvaro istorikai ir bardai, rinkimų farsas“ (V. Landsbergis). Pastarojoje interpretacijoje šmėkliška pati logika: [komunizmas esą yra] totalitarizmas, BET „visuotinai pripažintų normų“ atmetimas; nelaisvė, BET maištas [prieš sistemą]; ideologinių priešų persekiojimas, BET tolerancija; NES antras sandas šioje logikoje de facto ir reiškia pirmąjį (totalitarizmas taip kalbantiems paprastai nepriimtinas ne dėl savojo totalitaristiškumo, o todėl, kad „totalitarizmu“ kolektyviniame sapne pavadinamas… individualus „visuotinai pripažintų normų“, t. y. mūsų, konservatyvių pažiūrų žmonių, normų, atmetimas, būtent tai tame „totalitarizme“ juos ir gąsdina etc.). „Kremlius“ čia YRA „Briuselis“, nors ne iš „Briuselio“, o būtent „iš Kremliaus bokštų“ sklinda odės „nuo amžių pripažintoms“ normoms, kurias naikina „supuvę kosmopolitiniai Vakarai“. (Atpažįstama, ar ne? „Briuselis“ čia geba vienu metu ir įkūnyti „supuvusius Vakarus“, ir autochtonų lietuvių lūpomis sielotis dėl „visuotinai pripažintų vertybių“ supuvimo.) Mat tai, kas čia eksplicitiškai priskirta „Kremliui“, šio tipo laisvi mąstytojai daugybe išradingų būdų de facto inkriminuoja (o tikrasis Kremlius jiems visiškai pritaria) „šliaužiančiam totalitarizmui“ (iš ES jis šliaužia, iš ES) ir jo slaptiems vietiniams agentams. (Ne, negaliu nepacituoti: „Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas kelia grėsmę kiekvieno Lietuvos žmogaus ir visos tautos laisvei. Jo šešėlis pakibo ir virš visos Europos Sąjungos.“)

Lietuvoje „komunizmas“ lygu „tai, kas mums atsitiko“; mus ištiko, užgriuvo iš išorės mums nedalyvaujant, tarsi VISI, veikę „komunizmo“ vardu, būtų buvę kas tik norite, bet tik ne „mes“, ne Lietuvos gyventojai, tarsi niekas nebūtų sovietinei valdžiai skundęs kaimyno, kad jos rankomis įkurdintų savo gentainius ištremto „klasinio priešo“ bute), bendras Siaubo vardiklis, konkretizuojamas sąvokomis, kurias visas galima sėkmingai pritaikyti taip pat ir nieko bendra su komunizmu neturintiems, netgi (ir ypač) pabrėžtinai antikomunistiniams režimams ir gestams. Tiesiog „represijos“, „vergija“, „neteisybė“, „nežmoniškumas“ – be jokio specifinio ideologinio turinio. „Komunizmas“ – išskirtinis, Pats Didžiausias Blogis, nors visas išvardintas blogis (žudynės, represijos, cenzūra, turto naikinimas ar atėmimas, skundimai, trėmimai, okupacija, aneksija…), istoriškai darytas jo vardu, darytas ir daugeliu kitų (idėjų, ideologijų, religijų) vardų (o kartais tiesiog šiaip); ir, deja, yra senas kaip pasaulis. Nieko čia išskirtinai „komunistinio“ ar tiesiogiai kylančio būtent iš komunizmo koncepcijos nėra (expliqué aux enfants: žudo, plėšia ar tremia ne tik žmonės, pasivadinę „komunistais“, ir ne todėl, kad taip pasivadino; minėti veiksmai per se juos padaro tik žudikais ar plėšikais, bet ne komunistais; totalitarizmas gali būti ne tik komunistinis, bet ir, pavyzdžiui, monarchistinis, o „dvaro istorikais“ būna ne tik lojalūs sovietiniai mokslininkai, bet ir valdančios Tautininkų partijos užsakymą vykdęs Adolfas Šapoka ar „nesakyk, kad nebuvai toj liepoj“ rašęs poetas).

„Komunizmas“ Lietuvoje neturi kūno, bet vis tiek bauginančiai YRA („Jedinstvo“ fantazija sausio 16-osios riaušėse, dešiniųjų įvardinama politinė nesamų „komunistinių partijų“ šalies viduje grėsmė, Lietuvių tautinio centro impulsas mobilizuotis „žygiui“; nerimas, kad penkiakampis raudonų begonijų gėlynas tą šmėklą atgaivins su bicepsais ir krauju²…). Būtent taip egzistuoja šmėklos. Jų baimė – tai baimė kažko, kas neišsitenka Tikrovėje ir numanomai slypi anapus jos. Kaip „gyvas numirėlis“, mat „komunizmas“ nemiršta sugriuvus sistemai, uždraudus partijas, fiziškai nesant komunistų ir netgi nepaliaujamai „komunizmu“ keikiantis – viešos ir privačios Lietuvos erdvės fantazijose jis gyvas ir pavojingas, net jei įsitikrovinti bandęs jo (?) kūnas seniausiai suiro. Ir mistiškai galingas (prisiminkime „pasaulinio komunistų-masonų sąmokslo“ teoriją, nesvetimą ir cituotajam konservatorių patriarchui). Todėl „komunizmo“ vardas – kaip ir visų šmėklų vardai – netartinas (tabu, vienas labiausiai draudžiamų judinti ne pagal ritualizuotas taisykles žodžių, vienas baisiausių įžeidimų); kad neprisišauktume (neduok Dieve, dar išgirs ir ateis).

Bet (klastingas klausimas!) iš kur šita metafora? Kodėl būtent „šmėkla“, kodėl ji vis klaidžioja, kas ir kodėl ja gąsdina, kam ji reikalinga? Jei jau šmėkla yra, pats metas būtų pagaliau pasidomėti ir komunizmo „kūnu“ (tuo, ką ši sąvoka reiškia istoriškai, enciklopediniuose apibrėžimuose, politinėse ir filosofinėse teorijose) bei prisiminti, kad XIX ir XX amžiuje vienaip ar kitaip su juo save siejo ne tik Šarikovas (vienas iš tų kelių skaitančioms „tautos masėms“ žinomų literatūrinių personažų – įtartinai panašių į jas pačias), bet ir daug labai išsilavinusių žmonių – aiškinti tai paprasčiausiai visiems jiems esą būdinga „pikta valia“ ir kvailumu nebūtų, švelniai tariant, labai protinga³. Kaip ir teigti, kad viskas, kas bloga, yra „tiesiog komunizmas, ne kas kita“. O juo labiau manyti, kad Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymas yra politinis kėslas paneigti sovietines represijas arba grėsmė LR valstybingumui (perfrazuoju tą patį konservatorių patriarchą vienoje šiųmetėje TV laidoje).

Beje, Šarikovas apie „komunizmą“ žinojo maždaug tiek pat, kiek laikantys jį „komunizmo“ ikona ir gaudantys šmėklas – jis tikrai neskaitė ne tik „Kapitalo“, bet ir Komunistų partijos manifesto. (Nagi, kokie manifesto pirmieji žodžiai? „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“: ogi tikrai klaidžioja! Gaudytojų sąmonėje. Tik Marxas ironizavo, o mūsų dienų egzorcistai – pardon my French – too simple-minded for this.)

___

¹ Kad nekiltų nesusipratimų: viešai pripažinto šmėklos pamatymo anaiptol netapatinu su naryste minėtose organizacijose, juo labiau nepriskiriu žmonėms, nukentėjusiems nuo sovie-tinio režimo ir todėl turintiems priežasčių baimintis anuomet tuščiai skambėjusių žodžių. O jei iš abejonės dėl mokslinio tos konferencijos statuso ir joje aprašomo „komunizmo“ pavojaus dabartinėje Lietuvoje realumo atsiras mokančių išvesti abejonę dėl komunistinių režimų anuomet padarytų nusikaltimų – labai nesistebėsiu: būna žmonių, kurių sąmonės veikla apskritai sustotų, jei kam pavyktų iš jos pašalinti logines klaidas.
² Prieš keletą metų pievelėje priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nežinia kaip ir kodėl atsirado raudonos penkiakampės formos gėlynas. Apsižiūrėta, kilo triukšmas, ir gėlynas skubiai nurautas, paliekant tik trikampį.
³ Ne, iš to nekyla joks „komunizmo ideologijos nuostabumas“ (priskirsiantys man kažką panašaus gali čia ir sustoti) – nes ideologijos nebūna nuostabios. „Nuostabumas“ nėra ir negali būti subjekto „ideologija“ predikatas. Kaip ir „myliu / nekenčiu“, „garbinu / juodinu“ nėra santykis su teorija. Niekada ir niekur. Dėl techninių priežasčių.