Ištrauka raiškiajam skaitymui

MAKSIM IVANOV

Nokia 3310

Man ima kraują iš venos. Silpstu. Adatos nenubaidysi, neapsisaugosi nuo jos rankove, privalai išlaukti. Nepajėgiu žiūrėt į vieną tašką, knieti pult bėgt. Garantuotai esu išbalęs, bet sąmonės neprarasiu. Stengiuos apie tai negalvoti, bet aplink nėra nieko, kas kreiptų mintis kitur. Tarp kambarių šlepsi moterys baltais chalatais. Baltos grindų plytelės, baltos odos atplaišėlės aplink dūrio vietą. Man duoda vatos gumulėlį ir liepia laikyti prispaudus penkias minutes, bet išeinu neprispaudęs. Kai sutinku tave, tu pasiskundi, kad spengia vienoje ausyje, ir aš padovanoju tau tebešvarų vatos kamuoliuką.

Tu suki iš vienos gatvės į kitą, kulnais skaldai apledėjusias valkas, maldai save niekų dainelėmis: aš moku šokinėti per balas Kenigsbruko gatvėj, mes Varnų saloje Kenigsbruko gatvėj, Čarlis šokolado rojuje Kenigsbruko gatvėj. Eini Vokiečių gatve, ausy vatos gabalėlis, spoksai į tirpstančio juodsniegio krūvas, prieš šimtmetį jis nebūtų galėjęs čia tirpti, čia buvo pastatai, laiptinės, virtuvės, svetainės. Įsivaizduoji sniegą, pavyzdžiui, trečio aukšto bute. Kaimynas verkia, jo bute ruduo, jo bute laivai. Tu šneki su savimi, tau reikia racijos. Tu sergi, tau reikia šaliko. Jeigu būtum gaisrininkas, iš nevilties sliuogtum tuo jūsų stulpu į viršų. Nebeturi jėgų. Sutemsta, pareini namo, šviesos nejungi. Griūni ant sofos nenusirengęs, verti save nejudėti, nori užmigti kuo nepatogesnėj padėty. Nebespengia, tik mintyse tarsi ledo pluta pokši žodžiai ir skiemenys. Kai prieina jis,

sapnuoji ekspediciją į mėnulį.

Jis žilas kaip mėnuo. Jo delnai gležni ir lipnūs lyg alaus padėkliukai, žingsnis netolygus. Jis suglumęs žvelgia į tavo ausį ir negali suprasti. Norėdamas patikrinti, ar regėjimas tikras, palinksta prie tavo galvos. Prieš jo akis ima tįsti nusižiūrėti ar išgalvoti Meksikos plantacijų peizažai ir miklios darbininkų rankos, skabančios medvilnės pūkus. Jis būgščiai ištiesia plaštaką, nori bent paliesti tavo ausies geldelėje pražydusį vilnamedžio vaisių, bet susilaiko. Pašokęs nuspūdina prie lango, atidaro, iškiša galvą ir įdėmiai apžiūri visą dangaus skliautą. Jis pirmąkart gyvenime mato besiskleidžiantį vilnamedžio žiedą, o danguje kaip tyčia nieko gero.

Nokia 3410

Mes mėgstame sudarinėti sąrašus:

a) išsiųsti atvirlaiškį, kuriame kaštonas, rūkas, silpna saulėkaita, jau rytmetys,

b) išsiųsti atviruką, kuriame laikrodis rodo be trijų dvylika ir rodyklės tarsi efemeriška Laisvės statula ant ciferblato,

c) išsiųsti atvirutę, kurioje netrukus baigsis vasara

ir vartoti bendratį, nes ji teikia prieglobstį ir iliuziją, kad įmanoma užrašyti tai, kas dar neapibrėžta, nenusistovėję, neužčiuopta, iki galo nesuprasta, ir kad užrašius įmanoma neapriboti to gramatiniais laikais ar asmenimis:

d) prie Centrinio pašto aplipti pienių pūkais,

e) prie Centrinio pašto susipažinti su Unabomberiu ir ką nors su juo aptarti,

f) prie Centrinio pašto reikalauti lietaus,

ir, labai galimas daiktas, mums tik tiek ir tereikia, kad bent truputį nusiramintume – kalbos, kuri leidžia sudarinėti sąrašus ir šnekėti bendratimis:

g) sulaukti atvirutės, kurioje netrukus prasidės vasara,

h) sulaukti atviruko, kuriame laikrodis rodo be trijų dvylika ir rodyklės tarsi amžina Laisvės statula ant ciferblato,

i) sulaukti atvirlaiškio, kuriame kaštonas, rūkas, silpna saulėkaita, dar rytmetys.

Nokia 3510

Ryte žiūriu pro traukinio Vilnius–Klaipėda langą ir matau: prie elektrodepo nieko nėra.

Vakare žiūriu pro traukinio Klaipėda–Vilnius langą ir matau: prie elektrodepo trise spardo vieną.

Aš nenoriu tikėti šiuo reiškiniu ir šį reiškinį laikau optine apgaule.