Paminklas tautų santykiams paribyje

VIDAS POŠKUS

Tai, kad skulptūra stovi ne pačiame Vilniuje, o jo paribyje – sostinės orbitoje besisukančiame lenkiškame „štetle“, visaip (ir neigiamai, su pagieža, ir neutraliai, bet dažniausiai su ironija) linksniuojamame Nemenčinės mieste, suteikia peno mintims ir kalboms apie daug ką – apie tautų santykius, kurie mūsų dienomis paaštrėjo iki anksčiau nematyto ir negirdėto kvailumo aukštumų, apie socialinį meno (ir ypač skulptūrų viešosiose erdvėse) ir pačių menininkų statusą, užsakovo ir atlikėjo bendradarbiavimo subtilumus.

Mielam skaitytojui paaiškinsiu, kad kalbu apie konkretaus autoriaus konkretų darbą – dar 2008 metais bendrovės „Švytėjimas“ teritorijoje (Kalno g. 10, Nemenčinė) atsidūrusią Vytauto Nalivaikos skulptūrinę grupę „Bičiuliai“. Nedideliame parkelyje, juosiamame tvoros, esama ir daugiau skulptūrų, sukurtų to paties V. Nalivaikos, o ir dar žinomesnių bei garsesnių lietuvių skulptūros klasikų – Stanislovo Kuzmos, Dalios Matulaitės. V. Nalivaika nėra nežinomas menininkas. Vaikščiojantys senojo Vilniaus gatvėmis kiekvieną dieną turi galimybę pamatyti „Žibintininką“ – dar 1986 metais Šv. Jono gatvėje atsiradusią skulptūrą. Tai diplominis darbas, kuris yra taip puikiai įsikomponavęs į architektūrinę aplinką, kad regisi, jog jis čia buvo ir savo teatrališkais gestais varpinės siluetu žavėjosi nuo paties miesto įkūrimo arba bent parapinės bažnyčios pastatymo laikų. Tačiau pastaraisiais metais V. Nalivaika atsidūręs lyg ir savotiškame paribyje, apie ką išraiškingai kalba ir minėtieji „Bičiuliai“.

Paribiškumą čia galima suprasti ir interpretuoti keliais sluoksniais.

Ganėtinai gausių privačių užsakovų dėka menininką ne visuomet įmanoma pamatyti viešajame, oficialiajame lietuvių skulptūros gyvenime.

Autoriaus nuotrauka

Tačiau privačiose teritorijose, individualiuose kiemuose, geriau pasižvalgius, galima pamatyti ir senesnių, ir naujesnių, visai naujų kūrinių. Tik reikia žinoti kur. Paribiškumas suvoktinas ir tiesmukai geografiškai. Štai „Bičiuliai“ stovi Nemenčinėje, vienas naujausių, 2013 metų pradžioje pasirodęs kūrinys „Trys Lietuvos“ sėdi (sėdi, nes ten iš tiesų ant trijų kėdžių smagiai įsitaisę valstybės kūrėjai – Mindaugas, Antanas Smetona ir Vytautas Landsbergis – laukia ketvirtojo sėdėtojo – turbūt kiekvieno iš mūsų) Kernavėje. Tiek Nemenčinė, tiek Kernavė – tai vietovės, esančios nacionalinių arealų pakraščiuose, savotiškuose tektoniniuose lūžiuose, pasižyminčiuose intensyviu nacionaliniu kibirkščiavimu ir burbuliuojančia tautinių santykių lava.

Ši tautinio paribiškumo idėja labai atvirai, tiesiog literatūriškai yra išreikšta „Bičiuliuose“. Nes „Bičiuliai“ – tai keturi vyrai: lenkas (su pilsudskiškais ūsais ir konfederate), gudas (su kailine ausine), lietuvis (su kiaulės galva pažastyje) ir žydas (užvertęs nosį viršun ir svajingai žvelgiantis į dangų). „Bičiuliai“ yra aiški Vilniaus ir pietryčių Lietuvos – regiono kaip tautinio katilo – alegorija, kiekvienos tautybės atstovų tuščių pretenzijų atspindys, lemiantis santykių tarp žmonių blogėjimą tuščioje vietoje ir be jokio rimto pagrindo. Moralas labai paprastas ir akivaizdus: 1) nacionalinė konfrontacija egzistuoja; 2) tačiau savo kvailąją prasmę ji ypač praranda bičiuliaujantis ir broliaujantis sunkiomis alkofronto sąlygomis (pasvirusios ir optimistinės keturių draugų figūros be jokių alkotesterių atskleidžia jų tikrąją savijautą).

„Bičiuliai“ yra paribiški ir dailės istorinio pjūvio požiūriu. „Bičiuliai“ yra ne kas kita, kaip dekonstruoti ar tiesiog sušaržuoti „Keturi komunarai“ – ikoninis sovietinis monumentas, sukurtas V. Nalivaikos mokytojo Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio 1973 metais ir stovėjęs Kaune (dabar jis atsidūręs Grūto parke). Iš piršto laužti idealai ir nepasiekiamos socialinės lygybės svajos žlugo, jas pakeitė nesumeluota tikrovė. Toks galėtų būti „Bičiulių“ leitmotyvas analizuojant istoriniu aspektu.

Dailės istorijos požiūriu dėmesį taip pat reikėtų atkreipti ir į pakitusią, tačiau ryšio su tradicija nenutraukusią pačią plastinę kalbą, tai yra formą. „Keturi komunarai“ atstovauja rūsčiajam socialistiniam realizmui (galima net kalbėti apie sovietinio ar net rusiškojo akademinio realizmo alsavimą, Lietuvos dailės istorijoje jaučiamą nuo devyniolikto amžiaus), o V. Nalivaika, atsispirdamas nuo jo, plėtoja šaržuotos realistinės formos koncepciją. Tai, žinoma, turi ir stiprybių, ir silpnybių. Realistinis traktavimas suteikia to, ko kartais trūksta stilizuotą ir sudekoratyvintą formą kaip opozicinę ar daugiau seminonkonformistinę poziciją pasirinkusiems autoriams ir jų kūriniams – gyvumo ir judesio. Be to – pagaulaus suprantamumo. Čia „Bičiulius“ užtenka palyginti su jų kaimynystėje esančiais klasikų darbais. Aišku, achiliškoji, tegul net sąmoningai šaržuoto, realizmo vieta yra pernelyg smulkmeniškas detalizavimas ir ornamentavimas, paslepiantis esmę po nereikalingų ir beprasmių fragmentų ir formų kiautu. Bet, galų gale, ne meninė forma ir jos kokybė, o turinys, pati deklaracija čia yra kur kas svarbiau.

Visgi tai, kad tokia (atpažįstama ir linksma), o ne kitokia skulptūrinė grupė formos aspektu yra atsiradusi satyriniame slenge ir politiniuose debatuose minimoje Nemenčinėje, galų gale – vietoje, pernelyg neišpaikintoje profesionaliųjų ir šiuolaikinių menų, yra simptomiškas dalykas. Ji kalba, ji aiškina, ji deklaruoja ir pasako kur kas daugiau nei tegul ir pačios aukščiausios prabos, bet statistiniam žiūrovui mažai ką reiškiantis, ne toks tradicinis (forma ir turiniu) artefaktas. Bet kurioje periferijoje, manyčiau, reikėtų visokio pobūdžio kūrinių, tačiau tokių – aiškių, paprastų ir „suprantamų“ – ypač. Dar daugiau nei abipusiai politikų, valdininkų, visuomenininkų ir kitokių kalbėtojų argumentai, kontrargumentai, priekaištai ir kitokio plauko įtikinėjimai… Dar svarbesnis yra tas linksmasis lygmuo. Jo šiame absurdo persunktame (tegul ir užmaskuotame tariamu rimtumu) viešajame gyvenime yra ypač daug. Todėl kūrinys, teigiantis, kad karalius yra nuogas, kad žmonių konfrontacija tautiniu pagrindu mūsų laikais (o ir visuomet) skamba, švelniai tariant, keistai, yra reikalingas. Juolab ir monumentas girtuokliams – toms ypač būdingoms šiandienos kraštovaizdžio figūroms – yra aktualus ir atspindintis laiko dvasią. Įsivaizduokime analogiško kūrinio buvimą prieš kelis šimtus metų ar net kelis dešimt-mečius. Nebent „Wiadomości Brukowe“, liberalios minties satyrinis laikraštis, ėjęs Šubravcų draugijos dėka Vilniuje 1816–1822 metais, laikytinas tiesioginiu „Bičiulių“ protėviu. Tokių paminklų, skulptūrų ir kitokio plauko kūrinių – linksmų, ironizuojančių, šaržuojančių – mūsų pernelyg rimtame ir suirzusiame pasaulyje turėtų būti tiesiog daugiau ir stovėti jie turėtų visuose paribiuose, ten, kur skyla nesusikalbėjimo ir tarpusavio nesupratimo kibirkštys.