Kai užaugsiu, būsiu filmas

AURELIJA AUŠKALNYTĖ

Nori to ar nenori, šiuolaikinis žmogus nuolat yra viena koja pasauly, o kita – kokiam nors pusiau pasauly, pavyzdžiui, objektyve – nepastebimos vaizdo kameros saugo teritoriją, pro kurią jis eina namo ir į darbą, vasarą turistai įamžina jo siluetą, kaip tyčia kertantį Katedros aikštę, o kartkartėmis jam tenka susidurti su įžūliu asmeniu, kuris tiesiog fiksuoja tikrovę, nes mano, kad tai yra vertinga – vertinga žiūrėti kelis kartus, vertinga rodyti kitiems, nors žiūrėjimo momentu galima ir toliau stebėti pačią tikrovę. Aš leidžiuosi Kosciuškos gatve žemyn, o azijietiškos išvaizdos mergina kyla aukštyn – prieš save laiko filmavimo kamerą ir fiksuoja viską, kas vyksta prieš jos akis, – gyvai žiūri suskaitmenintą pasaulio versiją: viena vertus, susiaurinančią ir supaprastinančią pasaulį iki vieno kvadratinio langelio, kita vertus, kaži kuo viliojančią – gal raminančią, o gal gelbėjančią nuo nuobodulio ir monotonijos. Būna, kad aš irgi filmuoju tai, kas vyksta, ir nežinau – džiaugtis tuo ar to gėdytis. Dažniausiai būna gėda – kad esu godi ir noriu pasisavinti ir sustabdyti tai, kas nesustabdoma, kad bijau užmiršti, kaip visa yra, kad netikiu, jog visa ir toliau bus taip, kaip aš noriu. To rezultatas – greitai ir neskausmingai sukurtas namų vaizdelis – iš esmės bevertis, nors ir galintis tam tikromis aplinkybėmis tapti vertingas (filmuoji sau Niujorko dangoraižius, o į juos bloškiasi lėktuvai arba filmuoji Kosciuškos gatvę ir rodai ilgesingam emigrantui, arba filmuoji debesis ir skaitai eilėraštį). Tačiau ar gali tas iš esmės niekingas vaizdo įrašas taip išaugti, kad taptų kažkuo tikrai dideliu ir svarbiu, pavyzdžiui, filmu?

Štai tuščioje ŠMC kino salėje rodomos „Nepastebimos kontrolės“ (rež. Michael Palm) vaizdinį audinį sudaro ne kas kita kaip iš esmės beverčiai prastos kokybės vaizdo įrašai – tariamai surinkti iš atsitiktinių apsaugos kamerų archyvų. Iš pradžių jie atrodo estetiški ar intriguojantys vien dėl to, kad yra rodomi (paralelė: kai draugas pasidalija (angl. share) su mumis vaizdu, jis jau vien dėl pasidalijimo tampa įdomus). Filmui įsibėgėjant vaizdo keliama intriga nublanksta, o perdėtai padidinti gatve judančių žmonių kūnai tampa ne kuo kitu kaip dideliais kvadratiniais pikseliais, kuriuose nieko nebereikia ieškoti, nieko nebereikia suprasti. Tačiau šalia tokių vaizdų nuolat girdime intensyvią anoniminių intelektualų diskusiją, bylojančią apie įvairialypę ir ypatingą vaizdo galią. Anot šnekančiųjų, pasaulis yra pasmerktas būti fiksuojamas begaliniuose vaizdų archyvuose. Tų vaizdų niekada nežiūrės žmogaus akis, juos nagrinės slaptas superkompiuteris, apskaičiuojantis, kas šiandien bandys nusižudyti, o kas valkataus. Tai įgalins uždaryti kalėjiman žudiką, kol jis dar nieko nenužudė, susargdinti tą, kuris turėtų susirgti rytoj, ir t. t. Ir kuo daugiau

Kadras iš filmo „Nepastebima kontrolė“

anoniminiai intelektualai mums graso, griaudėja ir baugina ta vaizdo galia, tuo labiau konkretus ekrane besiskleidžiantis vaizdas atrodo niekingas ir bereikšmis. Tačiau jie toliau griaudėja – tu matai gatve einančius žmones, šunį, bėgikus, girdi artėjantį griaustinį ir greitosios pagalbos sirenas ir tu jau bijai – bijai, kad nykaus pastato sienomis staiga nusileis nindzės teroristai, paauglys išsitrauks automatą ir pradės šaudyti į praeivius, taikus kaimynas šoks po metro traukiniu, o kostiumuotas vyriškis įsikiš į kišenę šokoladinį batonėlį ir už jį nesumokėjęs išeis iš parduotuvės. Tada anoniminiai intelektualai trumpam nutyla ir anoniminis žiūrovas ūmai pastebi saldų grynąjį vaizdą – gimdoje žaidžia fantasmagoriškas trimatis embrionas, ramiai ir nuosaikiai ekrane sukasi žmogaus smegenys. Kaip anksčiau sakė intelektualai – vaizde visada matome daugiau, negu jame buvo pavaizduota, – bet tai gali būti ne tik gyvenimą aukštyn kojom apverčiantis juodas auglio taškelis smegenų fotografijoje, tai gali būti kažkas Kita – tai, iš ko audžiamas kinas, ir tai, kas kartais netikėtai pasirodo viename iš masinių namų vaizdelių. Tiesa, kalbant apie „Nepastebimą kontrolę“, reikia pasakyti, kad, kaip ir dera šiuolaikinei dokumentikai, tam tikru momentu filmas atsigręžia į save – moters balsas būgštauja, kad manipuliacija čia pateikiama kaip tikrovė. Žinoma, dokumentika visada kažkiek falsifikuoja tikrovę – vieno baltojo meškučio gyvenimui pavaizduoti reikia persekioti šimtus meškučių – skeptiškas žiūrovas lengvai nepatikės tuo, kas rodoma. Tačiau dokumentika gali bandyti susidraugauti su tokiu skeptišku žiūrovu: ė, nebūk įtarus, mes pripažįstame, kad kai kas čia yra sufalsifikuota, tačiau to, kas yra sakoma, esmė yra tikra ir tu ja gali patikėti. Tokiu būdu „Nepastebima kontrolė“ kalba ir apie save – apie tai, kokiais nepastebimais būdais ji kontroliuoja anoniminį žiūrovą.

Šiais didžiais savęs suvokimo / galvojimo apie save laikais ne tik dokumentika bando atsigręžti atgal. Kartais tai daro ir 3D filmai, pavyzdžiui, „Hugo“ (rež. Martin Scorsese). Tai šeimos filmas, pateikiantis vieno pirmųjų kino garsenybių Georges’o Mélièso istoriją – prikūręs galybę išradingų filmų, jis gyvena apimtas depresijos, bijodamas prisiminimų, nes mano, kad nė vienas iš jo darbų neišliko. Filme matome suverstas kino juostų krūvas – esą karo metais iš tų juostų gamintos aukštakulnių pakulnės. O iš 3D filmo nė pakulnių nepagaminsi – bet ir už 3D etiketės slypi neramus režisierius, bijantis neišvengiamos savo kūrinio mirties. Iš tos baimės jis ir sufantazuoja laimingą pabaigą – galbūt po šimto metų bus ištrinti visi dabarties filmai, o vienas liks. Kas bus tas vienintelis? Gal „Hugo“, o gal filmas pavadinimu „Hičkokas“ (rež. Sacha Gervasi), neseniai rodytas Lietuvos kino teatruose. Tai kitokia kino savirefleksija, bet jos taikinys ir vėl yra šaunus praeito amžiaus režisierius. Tiesa, nors ir vaizduojama praeitis, ji tokia dabartiška, kad apmaudu, jog filmo kūrėjai nebuvo pakankamai saviironiški, kad pavaizduotų Hitchcocką kalbantį išmaniuoju telefonu. Kaip ten bebūtų, siužeto ašis yra tipiška kūrėjo krizė – jis nežino, ar pajėgs sukurti naują filmą, kuris pranoks ankstesniojo sėkmę. Lygiai kaip nežino X, ar kitas jo namų vaizdelis surinks milijonus peržiūrų, kurias jau surinko rankomis valgantis šuo arba katė su galva batono riekėj. Laimei, Hitchcockas sukuria dar vieną filmą ir viskas baigiasi amžina šlove. Tačiau vargu ar X nerimas išnyksta – pernelyg staiga išgarsėjęs, jis nespėja atsigauti nuo svaigulio, o jau turi įrodyti savo vertę iš naujo ir vėl iš naujo, nes tai, ką padarė, nėra vertinga savaime – tai vertinga tik tam tikrame kontekste publikai vykdant savąją nuorodos dalijimosi (angl. sharing) funkciją.

O Irano režisierius Jafaras Panahi yra paliktas ramybėje – kol kas namų režimas, vėliau kalėjimas, o dar vėliau – ilgi metai draudimo kurti filmus. Draudimą jis sulaužo tuoj pat. Pradeda filmuoti savo išmaniuoju telefonu save patį savo namuose. Vėliau išsikviečia draugą operatorių – žodžiais aprašo herojus, ant grindų kuria scenografiją, galiausiai jį apima desperacija ir viską meta, sėdi ir tyli. Dar vėliau pasiduoda tikrovės tėkmei – kažkuriuo momentu filme išnyksta montažo likučiai – į duris beldžiasi keistas jaunuolis, renkantis šiukšles, ir Naujųjų metų saliutų fone Panahi jo klausia, ką jis veikia gyvenime. Jie leidžiasi liftu sustodami kiekviename aukšte ir atrodo, kad vyksta kažkas neįtikėtino, kad judama link kažkokio tragiško finalo – prasidės karas, išprotės keistasis jaunuolis, sugrius namas. Nieko tokio neįvyksta, jaunuolis palieka Panahi prie namo durų – negalintį išeiti. Taip gimsta filmas pavadinimu „Tai ne filmas“. Mūsų žinios apie Iraną, galbūt faktai apie šį konkretų režisierių ir jo padėtį, kuriuos galima nesunkiai išsiaiškinti internete, sufleruoja, kad tai, ką matome, vyksta ne tik todėl, kad tai filmuojama. Aišku, mes negalime būti tikri. Tačiau didelė tikimybė, kad tai yra atvejis, kai išimtinai namų vaizdeliai (nes Panahi tiesiog negali išeiti iš namų) virsta kažkuo, kas, aš tikiu, bus žiūrima ir po šimtmečio su didžiausia nuostaba, kad tai yra, kad tai yra taip, kad tai yra dabar ir kad tai baigsis.