Tebūnie Sekminės visiems pagonims!
VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis!
Apsisiautęs garbe ir didybe,
apsigaubęs šviesa lyg drabužiu.
Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,
padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų darai sau vežimą,
keliauji ant audros sparnų. Vėjus imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais. Pakrantėse padangių paukščiai lizdus kraunasi ir čiulba ant medžių šakų. Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės; žemė kupina tavo palaimos. Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės – ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį. VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. Tau veidą paslėpus, jie nerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta – sugrįžta atgal į dulkes. Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą. Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia Dievas savo kūriniais! Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
Ps 104, 1. 24. 29–31. 34 (su savavališkai pridėtomis 2–4, 12–15 eilutėmis)
Kad ir ką sakytume, ši psalmė su šią savaitę judėjų ir katalikų švenčiamomis Sekminėmis turi gana sunkiai apčiuopiamą sąsają. Žinoma, jei ir vienu, ir kitu atveju suprantame griežtai teologiškai apibrėžiamą prasmę – naujos religinės bendrijos sukūrimą. Judėjiškos Sekminės (Šavuot, „Savaitės“) – tai Dievo Sandoros su naujai kuriama bendrija – Izraeliu – įtvirtinimas, dovanojant jam Torą, krikščioniškos – Šventosios Dvasios atsiuntimas, kuris švenčiamas kaip Bažnyčios gimimas. Su dvasios siuntimu šioje psalmėje tiesiogiai galime susieti nebent 30 eilutę: „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą…“ Bet aišku, kad psalmininkas kalba apie visą kūriniją, o ne apie vieną žmonių bendriją. Visa kūrinija Dievo išmintimi ir rūpesčiu gyvuoja ir klesti, miršta ir atgyja. Tiesą sakant, psalmėje iš tiesų sakoma ne „atgyja“, bet „sukuriami“ (jibāreūn, nuo br‘, „sukurti“, kai kalbama apie dievišką kūrimo aktą). Ir sakoma ne „žemę“ (āretz), bet „dirvą“ (adāmā). Taigi 29–30 eilutės pažodžiui mums sako: „Tau veidą paslėpus, jie sutrinka, kai surenki jų dvasią, jie išsikvepia, sugrįžta į dulkes. Tau atsiuntus savo dvasią, jie sukuriami, ir atnaujini dirvos veidą.“ Vertėjas, be abejo, nedrįso dvasią priskirti visiems gyviems padarams, bet psalmės autorius drąsesnis. Kaip ir daugeliu kitų atvejų Biblijoje, kurie dažnai verčia sutrikti kiekvieną, einantį prie šių knygų su turima teologine vizija ir įsitikinimais, kaip turėtų būti… Gyvūnai, kaip ir žmonės, pagal šios psalmės autorių, turi dvasią (ruah), kurią Kūrėjas gali surinkti, ir tada būtybė miršta, o gali ir vėl atsiųsti, ir tada vėl iš naujo sukuriama. Gyvūnai kaip moraliniai subjektai, t. y. moraliai atsakingi, pasirodo ir Pradžios knygoje, Dievui sudarant Sandorą per Nojų su visa kūrinija (Pr 9, 9–10): „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos.“ Moralinė gyvūnijos atsakomybė grindžiama tuo pačiu principu kaip ir žmonių: žmogaus gyvybė neliečiama, nes žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą: „Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę“ (5 eilutė). Ši eilutė gana paini, ir vertėjai priversti improvizuoti, kad galėtų pateikti suprantamą viziją. Pažodžiui galėtų būti verčiama taip: „Ir tik jūsų kraujo už jūsų gyvastį pareikalausiu, iš visų gyvių pareikalausiu, ir iš žmogaus, iš kiekvieno žmogaus brolio pareikalausiu žmogaus gyvasties.“ Čia kalbama apie leidimą valgyti gyvūnus (tik su sąlyga, kad nebus kankinami), draudžiant pralieti tik žmogaus kraują, už kurį bus pareikalauta atsiskaityti iš visų, net ir iš gyvūnų.
Biblistai šį epizodą priskiria kunigiškam autoriui (ar redaktoriui), t. y. autoriui, kuris (ar kurie) galbūt ir prisidėjo kažkuriuo istoriniu laikotarpiu prie Biblijos knygų rašymo (kiti autoriai sąlygiškai, pagal skirtingas teologijas, vadinami „jahvistu“, „elohistu“ ir „deuteronomu“) ir kurio (-ių) teologijai būdingas Dievo, kuriančio žodžiu, įgalinančio kūriniją, transcendentiško, bet kartu ir viską laikančio savo rankose, vaizdinys. Tas vaizdinys labai artimas ir šiai – 104 – psalmei. Bet taip pat šiai teologijai būdinga ir žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, „ne ką menkesnio už Dievą“, kaip sakoma 8 psalmėje, ir tuo grindžiamos etikos nuostatos. Bet taip pat matome, kad ir gyvūnai, net jei ir nėra sukurti pagal Dievo paveikslą, yra apdovanoti laisva valia, kuria tik ir galima paaiškinti tai, kad jie taip pat yra Sandoroje su Dievu ir turi bent vieną moralinį įpareigojimą. Kodėl tad jiems taip pat neturėti dvasios, kuri gal yra tiesiog alsavimas. O jeigu dvasią pavadinsime alsavimu, kodėl nepabandžius ir Dievo dvasios įsivaizduoti kaip alsavimo? Alsavimą, žinoma, sunkoka būtų, remiantis krikščionišku Credo, vadinti Dievo Asmeniu, bet šios psalmės autorius gal tik tiek ir tenorėjo – atskleisti dieviško alsavimo pripildytą kūriniją. Tada jis tampa ne toks jau transcendentiškas. Priešingai. Juo visa kūrinija alsuoja ir gyvena. Ir tada jis yra… vis dar yra anos, pirmykštės, potvaninės Sandoros su visa kūrinija Dievas, ir visa kūrinija yra jo Bažnyčia, jo Namai, Šventykla (bibline kalba – Palapinė) – ją jis sau surentė, ištempęs dangų kaip Palapinės dangą, apsigaubęs [saulės] šviesa, iš debesų pasidaręs vežimą, pasikinkęs vėjus, laisto kalnus, želdina žolę, visiems suteikia visko, ko tik reikia, kad ši Šventykla būtų pilna gyvybės ir gaivos. Kodėl gi visiems „pagonims“ nešvęsti šio žemę nuolat atnaujinančio alsavimo?!
-akp-
