Laudatio Kristupui Saboliui

DAINA HABDANKAITĖ

Vienoje pasakoje herojus gauna užduotį: nueiti nežinia kur ir atnešti nežinia ką. Panašioje situacijoje atsiduria ir vaizduotės tyrinėtojas: ilgą laiką apibrėžta vien negatyviai – kaip proto klaidintoja, vėliau sutepta romantine meninės kūrybos idėja, vaizduotė vis dar išlieka tema, kurią sudėtinga tiek suformuluoti, tiek plėtoti. Tačiau kaip nenusakomas objektas laimi pasakos herojui karalystę, taip ir vaizduotės tema gali atverti naujų filosofinių horizontų.

Apie vaizduotę pradėta kalbėti tikrai ne šiandien ir ne vakar: ją aptaria Platonas su Aristoteliu, vaizduotės vaidmenį pažinime apibrėžia naujieji amžiai, galiausiai fenomenologiniai tyrinėjimai bando nusakyti šio sąmonės moduso ypatumus. Tačiau dar niekada vaizduotės klausimas nebuvo iškeltas kaip pagrindinis, nuo kurio atsispyrus įmanoma plėtoti savarankiškas idėjas. Taip vaizduotės klausimą kelia Kristupas Sabolius, apie kurio tyrinėjimų naujumą ir norėčiau kalbėti. Tačiau dabar matau, kad pradėti kalbą nuo pasakos motyvo buvo prasta mintis – pasakoms būdingas atsikartojimas, įvykio schemiškumas, galiausiai, pasaka rodosi kaip kažkas netikra. Viso to norėčiau išvengti. Lygiai taip pat apie vaizduotę

netinka kalbėti metaforomis, įsivaizdavimą sieti su romantiška svajone ar vien menininko kūrybingumu. Vaizduotės klausimas yra žymiai platesnis, nei sufleruoja filosofijos istorija ar pasakos – ir tai savo darbuose atskleidžia Kristupas Sabolius. Įtraukdamas tokių mąstytojų kaip Husserlis, Kantas, Sartre’as, Deleuze’as idėjas, filosofas plėtoja mintį, kaip galėtume įvardyti, postfenomenologiniu režimu. Šis post yra nevienareikšmis: viena vertus, jis nusako didžiųjų mąstytojų perinterpretavimą, kita vertus, nurodo naujos filosofinės minties plėtotę. Taigi, turime du dėmenis, kurie gali būti pasitelkti štrichuojant tiek vaizduotės prigimtį, tiek Kristupo Saboliaus veiklą: tai sintezė ir kūrybingumas.

Norėdama išvengti pradžioje nuskambėjusio pasakos motyvo, kuris traukia vaizduotės temą į romantizuotą meninį lauką, privalau įsivesti trečiąjį elementą – tikrovės klausimą. Jis, mano galva, ir sudaro Kristupo Saboliaus minties ašį. „Jeigu tikrovė yra sudėtinga, kintanti ir nevienareikšmiška, galbūt esama atvejų, kai vaizduotiškas atvirumas ją apčiuopia lengviau nei logocentriškas ir racionalus dešiniojo pusrutulio pasaulis“, – pernai pasirodžiusioje monografijoje svarsto autorius. Gerai justi paradoksalus minties pobūdis – lygiai taip pat prieštaringai skamba ir Kristupo Saboliaus knygos pavadinimas: „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“. Judrus pasyvumas arba romi dinamika – taip galėtume nusakyti vaizduotės veikimą. Nežinia kas veda nežinia kur: vaizduotės tekamumas galbūt yra išėjimas į tikrovę, kuri, jei tikėsime dar kitu post, kažkur pasitraukė.

Visgi išvengti metaforinio kalbėjimo man veikiausiai nepavyks, tad belieka pasikliauti tekamumu, kuris turėtų išplauti drumzlinas sąnašas ir atplūsti skaidresne srove. Srautas ne be reikalo mano minimas: šis vaizdinys turbūt geriausiai apibūdina Kristupo Saboliaus veiklą – nuo klasikinės graikiškos minties, įkūnytos Platono ar Herakleito idėjų, prie šiuolaikinių vaizduotės ir vizualumo teoretikų, tokių kaip Richardas Kearney ar Bernardas Stiegleris; nuo žodžio, teatro ir kino meno prie mokslinių veikalų. Ir šis tekamumas, nuolat kintantis ir besimainantis, yra be galo produktyvus: 2012-uosius ženklina Kristupo Saboliaus straipsniai Italijos filosofiniuose leidiniuose, aktyviai pradėti skaityti kursai universitete, pirmoji monografija ir ją besivejanti antroji knyga. Filosofo mintis sūkuriuoja taip sparčiai, kad teisingai, man rodos, sakiau – belieka pasikliauti tekamumu, kuris apvalo.

Apvalymas nėra pusiau mistinis vaizdinys ar dar viena skambi, bet tuščia metafora. Apvalyti tikrai yra ką – čia grįžtame prie jau mano minėto sintezės ir kūrybingumo dueto. Norint ką nors pasakyti apie vaizduotę šiandien, neišvengiamai būtina sueiti į santykį su filosofine tradicija. Vien išryškinti vaizduotės temos variacijas mąstytojų veikaluose ar užimti vietą racionalizmo ir iracionalizmo polemikos lauke čia negana: pirmas judesys yra bandymas suprasti, antras – poleminė prieiga ieškant savo balso ir galiausiai eina mėginimas susivokti, kur link toliau verta judėti. Tik taip įmanoma vaizduotės reaktualizacija, kurią Kristupas Sabolius realizuoja į savo tyrinėjimus įtraukdamas meno, šiuolaikinės vizualiosios kultūros problematiką, Kito ir kitybės temą bei simuliakro ir simuliacijos problemą.

Pagrįstai gali kilti klausimas, o kas yra tai, apie ką kalbame. Kas yra vaizduotė? Šis kas yra be galo problemiškas. Lengviausia būtų tarti, kad pats klausimo pobūdis yra nerelevantiškas: tikėtis racionaliai apibrėžti tai, kas, rodos, skleidžiasi anapus racionalumo, yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau klausimas tiek, kiek jis yra būtiškas paklausimas, yra visuomet prasmingas. Taigi klausiame: kas, o atsakyti reikia per kaip. Strategija, kurios, mano galva, laikosi Kristupas Sabolius, yra ribos peržengimo strategija. Reikia išeiti iš savęs, kad rastum tikrovę. Tokiame kontekste tapatybė įgauna visiškai kitą pavidalą – tai nebe solidus, metafiziškai įtvirtintas esinys. Tai tam tikra dinaminė struktūra. Filosofinė tradicija linkusi manyti, kad vaizdinio dinamiškumas ir neapčiuopiamumas gimdo chimeras, tad vis ieškoma būdo iš tų chimerų nagų ištrūkti. Gydykis tuo, kuo susirgai – tokia Kristupo Saboliaus nuostata. Tačiau, taip žiūrint, apie jokias ligas ar nenormiškumus taip pat netinka kalbėti – vaizduotė yra visokia, o, būdama nuolat besimainanti ir skirtingais pavidalais besireiškianti, ji dargi migruoja iš vienos diskurso vietos į kitą. Vaizduotė kaip nežinia kas ir filosofijoje įsikūrusi nežinia kur – todėl pirmiausia reikia leistis ieškoti vietos, kuri – ir tai jau mūsų nebeturėtų stebinti – turbūt net ne erdviška.

Tačiau filosofo gyvenamoji vieta – o, vadinasi, ir mintijimo aplinka – yra geografinė, ir apie erdvę vis dėlto privalu kalbėti. Polemizuoti su Vakarų filosofijos tradicija, bendrauti su šiuolaikiniais filosofais ir plėtoti savarankišką mintį Kristupas Sabolius renkasi būdamas Lietuvoje. Tai reiškia, kad ieškoti nežinia ko leistasi nežinia iš kur. Vaizduotės tema mūsuose tokia nauja, kad net neaišku, kaip prie jos prieiti – negalime vaizduotės pateikti kaip alternatyvos kažkam, kai joks kažkas dar nesusiformavęs, ir kartu be galo sunku pradėti statyti mintį ant plūduro, nes pamato lig šiol niekas nėra padėjęs. Ir, nepaisant to, šiandien mes kalbame apie vaizduotės tyrinėjimus.

Galbūt ir nestebina tai, kad dinamiškas mąstytojas imasi aiškaus kontūro neturinčio klausimo ir dargi plėtoja jį painiame ir vaizduotės atžvilgiu nevienareikšmiškai nusiteikusiame filosofiniame kontekste. Norėtųsi tikėtis, kad Kristupo Saboliaus tyrinėjimai, jau įgavę įspūdingą pagreitį, pamažu įtrauks bendrystėn ir polemikon kitus mąstytojus, o klausimas apie nežinia ką visgi nebus atsakytas. Nes sulaikyti srautą įmanu tik jį užtvenkus, tačiau tik tėkmė išplukdo į naujus krantus.

Nežinia kur, bet, reikia tikėtis, prasmingai.

VU filosofijos studentų mokslinė draugija apdovanojo Kristupą Sabolių filosofinės bulvės prizu už ženkliausią indėlį į Lietuvos filosofiją 2012 metais.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.