Filmuose moterys tampa auroromis
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Į atminties užkaborius dar nespėjus nugrimzti lietuviškos Luko ir Auroros istorijos vaizdiniams, Šiuolaikinio meno centras ilgai laukto pavasario pagaliau sulaukusius kino žiūrėtojus pakvietė susipažinti su kitos Auroros, šįkart portugališka, istorija. Atrodytų, kino tapatybės formavimas, klasifikavimas pagal šalį – anokia naujiena, tvarus ir reikalingas dėmuo vertinant kūrinį. Tik šiuo atveju (tiksliau, šiais abiem atvejais) filmai peržengia tam tikrą mūsų sąmonėje susiformavusį tapatybės konstruktą. Žengia tvirtai, drąsiai, pasitelkdami magišką kino kalbos galią. Kristinos Buožytės „Aurora“ lietuvių kino (ne)mėgėjus nustebino fantastikos žanrui priskirtinais elementais, o štai Miguelio Gomeso „Tabu“ (2012) stebina į jokios tautinės tapatybės rėmus nebetelpančia išmone.
Trečiajame savo pilno metražo filme Gomesas tampa atpažįstamas iš išskirtinumo nestokojančių muzikinių sprendimų. Tiesa, po melodinga pasaka, miuziklu ar kitu sunkiai įvardijamu garso žaidimu prasidėjusio „A Cara que Mereces“ (2004), bene tragikomiškai nuteikiančius mūsų estrados šlagerius ir jų atlikėjus primenančios „Aquele Querido Mês de Agosto“ (2008) pradžios romus fortepijono skambesys bepasirodant pirmiesiems „Tabu“ vaizdams išties netikėtas. Ima ir nutinka, kad režisierius pasielgia kaip nors nebūdingai. Toks poelgis kartą gali nustebinti, tačiau pakartotas antrąkart taps taisykle, gal netgi stiliaus dalimi. Turėti atpažįstamą stilistiką lemta tikrai ne visiems kūrėjams, o štai Gomesui tai pavyksta. Žinoma, tokia sėkmė ištinka ne vien dėl keistai derančių koncertinių intarpų, lygiai taip pat dėl ypatingos žaismės, liūdesio, komizmo dermės. Antai pirmuose dviejuose filmuose apstu dialogų, o „Tabu“ antroje dalyje veikėjai veik liaujasi kalbėję. Atrodo, režisierius gręžiasi į septintąjį dešimtmetį, bando mėgdžioti nebyliojo kino šedevrus. Gal tiesiog pasikliauja žiūrovo pajauta ir leidžia pastebėti besiskleidžiančius jausmus be žodžių. Tai, žinoma, nėra blogai, jei tik vargšo žiūrovo neištinka panika dėl dingusio garso, kai iš tikrųjų garsas niekur nedingsta.
Spalvos taip pat dingusios, tik šios nuo pat filmo pradžios. Nespalvotas kinas – dar vienas žingsnis į praeitį. Odė klasikai, alternatyva postmoderniai mimezei ar tiesiog dar viena nauja taisyklė, įrašyta į Gomeso stilistikos sąrašą. Kokie bebūtų kūrėjo motyvai, bespalviškumas sukuria jaukią atmosferą, kurioje gyvena trys moterys. Iš pradžių naratyvas neįtraukia. Vangi, vieniša, melancholiška Pilar užkrečia savo apatija, vyksmas, kažin kaip lėtai bevilnijantis sulig Santos išpučiamais dūmais, rodos, lėtai išsisklaido ore. Mažų mažiausiai įdomus atrodo senosios Auroros personažas, bet būtent čia žiūrovas pergudraujamas. Dar vienas žingsnis atgal, jau trečiasis – šįkart režisieriaus magija palydi mane Auroros jaunystėn. Regimą meilės istoriją karo fone vargiai būtų galima pavadinti nauja idėja, tačiau Gomeso išradingumas, nenuspėjami žingsniai atgalios ir ekrane spindinčiomis didžiulėmis akimis kino salę vis nužvelgiantis krokodilas neleidžia užsnūsti. Savita siužeto linija užrašomas alegorinis pasakojimas pranoksta anksčiau sukurtus režisieriaus filmus. Mėginant vertinti objektyviai ryškėja subjektyvių patyrimų žymės: Aurora primena Buožytės filme Jurgos Jutaitės sukurtą personažą – filmuose moterys tampa auroromis, o vyrai vis dėl jų kankinasi. Štai šitaip sutinku savąjį tautinį identitetą, kuris man sufleruoja būtent tokią kinematografinę patirtį, o ne, pavyzdžiui, Tabu kalno, esančio Afrikoje, reginį.
Kai kuriuose reginiuose laikas netenka savojo nekintamumo ir ima panėšėti į plastilino gabalėlį, iš kurio galima lipdyti pačias įvairiausias formas. Taip kartais nutinka ir su tvarkingu naratyvu. Tiesa, suteikti netvarkingam reginiui patrauklią formą pavyksta ne visada. „Cinema is a game“, – sako Miguelis Gomesas, o man belieka pritarti – žaisti kiną jam sekasi vis meistriškiau.
