Dar kelios pastabos apie evoliuciją ir metafizinį diktatą

Mums rašo

Antrą kartą įsiterpdamas į polemiką su ponu Andriumi Martinkumi (toliau – p. A. M) savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ teturiu vienintelį tikslą – suprasti priežastis, kodėl dabartinė demokratinė Lietuvos santvarka p. A. M. taip netinka. Juolab kad mūsų Konstitucija visiems mūsų piliečiams garantuoja žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisves (kas nori, išsamius atsakymus šia tema gali rasti Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir pan.).

Tai gal įvyko nesusipratimas? Nemanau. Toliau pateikiu kai kurias citatas iš p. A. M. straipsnio („Š. A.“, III.22), kuriame įvairių negerovių rinkiniu stengiamasi diskredituoti ėjimą į demokratinę santvarką: „metafizinis provincializmas“; „Prancūzijos revoliucijos nusikalstamo paveldo pasmerkimas“; „turime reikalą su anglosaksiškuoju metafizinio provincializmo variantu“; „religinis indiferentizmas“; „tarp komunizmo ir liberalizmo yra daug daugiau bendro negu tarp komunizmo ir nacizmo“; „liberalusis Švietimo variantas griebėsi vis intensyvesnės ir agresyvesnės intervencijos į žmogaus prigimtį, kurios tikslas [...] negali būti nusakytas kitaip, kaip tik Dievo paveikslo žmoguje sunaikinimas“; „būtent tai yra Liuciferio – Šviesnešio – prieš Kūrėją keliamas maištas“; „nuvalkiota Churchillio liaupsė demokratijai“.

Savaime suprantama, kad p. A. M. parodė ir kitas demokratinio valdymo piktžaizdes (lyg jos būtų būdingos tik šitai santvarkai). Pavyzdžiui, leidžiamas dirbtinis nėštumo nutraukimas, mažas gimstamumas, santuokos neapibrėžtumas, tos pačios lyties žmonių santuokos ir t. t. Kad tai nėra visų pageidaujami reiškiniai, visiems suprantama. Bet ką turėtų daryti visuomenė? Drausti ir bausti? Dar pokariu sovietinėje Lietuvoje buvo uždrausti abortai. Draudimo buvo atsisakyta, nes daug jaunų moterų mirė nuo antisanitarinėmis sąlygomis atliekamų operacijų. Taigi, rezultatas buvo blogas. Belieka jaunų žmonių, ypač moterų, lytinis ir medicininis švietimas. Jeigu padeda religija – gerai. Bet dar svarbiau – moralinė ir materialinė jaunų, nepasiruošusių motinystei moterų globa. Yra tokia nuomonė.

Mažas gimstamumas civilizuotuose kraštuose – blogai. Didelis gimstamumas žemos civilizacijos kraštuose – gerai? Ką siūlote? Religinį imperatyvą? Tai kad jis daug kur nebeveikia. Atmeskime karus, pandemijas, globalines katastrofas kaip primityvios visuomenės natūralius reguliatorius.

Mano močiutė su seneliu (vieno nedidelio Lietuvos miestelio amatininko šeima) augino 13 vaikų. Gyvenamasis plotas – vienas kambarys ir virtuvė. Baisiausias galvos skausmas – ką paduoti vaikams valgyti ir kuo žiemą aprengti bent vyresniuosius. Pirmojo pasaulinio karo metais nuo šiltinės mirė 5 vaikai. Visi kiti kiek paaugę buvo paleisti į platųjį pasaulį be jokios paramos. Taip buvo kiek seniau. Bet jeigu kas mėgins pasakoti tokios šeimos palikuonims apie didelės šeimos moralinę misiją ir pranašumus, tas nespės išnešti kojų.

Gal kas mano, kad Šiaurės Afrikos daugiavaikės šeimos iš didelės meilės vaikams masiškai siunčia savo jaunimą į gerovės šalis Europoje? Niekas tų vaikų neparuošė gyvenimui, nes nebuvo iš ko. Jų dabar labai daug alkanų ir įpykusių. Kokius sprendimus gali pasiūlyti civilizuotas pasaulis? Yra kai kurių galimybių pasiekti balansą tarp žmonijos plėtros ir gyvybinių žmogaus poreikių tenkinimo. Tai tas pats keiksnojamas pasaulinis globalizmas, veikiantis per pasaulines investicijas ir kuriantis darbo vietas labiausiai nuskurdusiuose kraštuose. Tai ne labdara, bet naudinga ilgalaikė tendencija.

Santuokos tarp vyro ir moters dekonstrukcija – viešos akcijos, kuriomis siekiama įstatymais įteisinti vienos lyties žmonių santuoką, dabartinę visuomenę didžiai šokiruoja. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnis vienareikšmiškai nusako, kad santuoką ir šeimą sudaro vyras ir moteris. Vienalytės „poros“ kaip negalinčios duoti palikuonių visuomenei nereikalingos.

Ateityje būsimos kartos spręs savo būties problemas pagal to meto pažiūras ir galimybes. Todėl būdamas „dabar“ nesiimu kvalifikuotai vertinti laikotarpį „bus“. Bet drįstu teigti, kad Liuciferis čia niekuo dėtas.

Grįžtu prie demokratinės santvarkos partijų veiklos kitokio vertinimo. Man netinka nei „dešinysis“, nei „kairysis“, nei siūlomas „abraomiškasis“ provincializmai, nes man visai neįdomios dabartinio laikotarpio įvairių partijų tarpusavio rietenos. Bet jos yra labai naudingos formuojant pilietinę Lietuvos visuomenę.

Iš teiginių apie Lietuvos partijų veiklą man paaiškėjo, kad p. A. M. reikalingas „religinis dėmuo“ valstybės valdymo struktūrose, kitaip tariant, išskirtinė ideologinė padėtis. Tarpukario Lietuvoje „religinis dėmuo“ valdant valstybę buvo. Nors prezidento Antano Smetonos valdymo laikotarpiu pavyko konsoliduoti lietuvių tautą ir tuo padidinti tautos išlikimo galimybes, vyko ir visuomenės skaldymas, pavyzdžiui, religiniu pagrindu.

Į katalikiškos orientacijos Lietuvą inkorporavus Klaipėdos kraštą, jo gyventojai liuteronai tapo antrarūšiais piliečiais. Tai buvo dar vienas pretekstas Vokietijos Reichui „pasirūpinti“ liuteronų globa (Neumanno-Sasso byla).

Nederamai buvo elgiamasi su laisvamaniais. Tikybos pamokos mokyklose buvo privalomos, civilinės metrikacijos išvis nebuvo, laidoti kapinėse laisvamanius buvo draudžiama. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė to meto kitos pasaulėžiūros piliečiai.

Man nepriimtina taip pat p. A. M. pasiūlyta mintis, kad „Europos islamizacija“ yra mažesnis blogis pasauliui už pasityčiojimą iš žmogaus prigimties dabartiniame liberalizme. Ir teiginys, kad už savo tikėjimą kovojantys krikščionys ir musulmonai – vertesni pasitikėjimo.

Aš negaliu suprasti, kas čia ką puola ir kas ginasi. Religijos kaip tokios niekas gi nepuola. Bet matosi, kad aštriai nesutaria dvi islamo šakos. Pavyzdžiui, musulmonai sunitai garbina Alacho pasiuntinius kalifus Abu Bakrą, Omarą, Osmaną ir Alijų. Šiitai atmeta pirmuosius tris ir garbina tik kalifą Alijų. Pranašas Mahometas be išlygų garbinamas abiejų krypčių islamo išpažinėjų. Ir dėl to turi žūti daug žmonių?

Esmė, manau, ta, kad islamas šiuo metu išgyvena Europos civilizacijos viduramžius. Krikščionybė dėl skirtingų dogmų daugiau nebekariauja. Kitas civilizacijos lygis.

Ir visai nenoriu galvoti apie galimą brutalų islamo ir krikščionių radikalų susidūrimą, kurio galutinis rezultatas galėtų ar negalėtų būti Europos islamizacija. Esu įsitikinęs, kad apsišvietusi pasaulio visuomenė iki tokio primityvaus sprendimo nenusiris.

Sovietinio tipo ateizmas man taip pat nepriimtinas dėl dviejų dalykų. Todėl, kad jis buvo komunistinės ideologijos vienas iš „ginklų“ ir kad jis buvo tapęs „raudonųjų kampelių“ primityvios tikybos vienu iš elementų (1940 metais lietuviai niekaip nesuprato „raudonųjų kampelių“ prasmės, nes jie žinomi tik stačiatikiams).

Ateizmo termino nevartoju, nes mūsų posovietiniuose kraštuose jis yra sukompromituotas.

Savo pasaulėžiūrą suformavau remdamasis tik mokslo žiniomis ir todėl laikausi principo, kad pasaulyje viskas kinta ir keičiasi. Stabilių visiems laikams tinkamų sprendimų nėra. Iš čia išplaukia, kad rūšiuoti žmones pagal jiems prisegtas ilgalaikes etiketes (p. A. M. dėmenis) nekorektiška. Ypač didelių nelaimių galima sulaukti, kai prie „prioritetinio dėmens“ prikabinamos jėgos struktūros.

Į p. A. M. pastabas stengiausi atsakyti argumentuotai. P. A. M. atsakymai į mano teiginius buvo panašesni į „užkalbėjimus“. Pone A. Martinkau, nedera monopolizuoti Tiesos. Jūs jos neturite. Nedera menkinti pašnekovą, nes tai banalu. Jums patiko mano pasiūlymas būti pykstančiu Jupiteriu ir „kilniaširdiškai“ pasiūlėte man mainais jaučio rangą. Drįstu priminti, kad Jupiteris ir jautis romėnų mitologijoje yra tas pats personažas. Todėl pasilikite visą komplektą.

Nepaisant nieko, linkiu Jums visokeriopos sėkmės.

T. R. BARTKUS