Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, Bairone,

jauskis kaip namie – vynuogės sumestos į vonią, gulk ten ir valgyk, arbata suberta į kišenę švarko, kuris pakabintas virtuvėje ant kėdės jau visi metai, miltai batuose, irgi jau visi metai. Miltai batuose, arbata kišenėje dėl to, kad negalėjau rasti nė vieno indo, kuriuo galėčiau pasitikėti ir supilt miltus, arbatą. Jei kam nors paskolinčiau savo namus, turėčiau parašyti daugybę instrukcijų, nuo kurio galo reikia pradėti gyventi gyvenimą, nes be instrukcijų čia būsi pasimetęs.

Seniau į svečius galėjo ateiti kad ir visa Lietuva, dabar ne, nes ateidavo visokių reiverių ir sakydavo: „Ar taip gyvena normalūs žmonės? Ne. Ar taip kalba normalūs žmonės? Ne. Ar taip elgiasi normalūs žmonės? Ne.“ Arba ateidavo visokių psichologijos studentų ir tada: „Sakyk, ar kartais neskaitei Freudo? Kitaip tariant, ar ne tu… ar tavo vaikystėje…“

Matai, atkentėjau už viską, ką esu padariusi, atkentėjau ne tik už save, bet dar ir už savo draugą, kuris buvo apvertęs stalą itin įtartinais daiktais, turbūt ant stalo tada galėjai rasti atsakymą į bet kurį savo gyvenimo klausimą. Pavargau nuo pernelyg konkrečių, aiškių žmonių ir pernelyg konkrečių, aiškių daiktų. Aš žinau, kaip žmonės panaudoja tam tikrus daiktus, žinau, kur dedamas vienas ar kitas daiktas, bet aš noriu žaisti jais, jų šešėliais – štai ko dabar noriu – žaisti jais ir surasti kuo įdomesnių žaidimo būdų. Daiktai priklauso tam tikram gyvenimo laikotarpiui ir kasdien noriu gebėti pajusti šiuos daiktus.

Kadras iš Jeano-Luco Godard'o filmo "Išprotėjęs Pjero" (1965)

Aš dažnai sutinku žmonių, kurie jaučia pareigą padėti man susikurti tikresnį pasaulio vaizdą. Gerai prisimenu, kaip stoviu tarp žmonių, kokios gražios galėtų būti tų žmonių dantų mozaikos, jomis turėtų būti išklotos mano sienos. Jie man pasakoja, kaip gyvena žmonės, iš tų žmonių man labiausiai patinka slyvakvė, aš.

Kartais ką nors skaitant tau būna apmaudu, kad nespėjai pats to parašyti, skaitant ką nors man būna džiugu – ačiū dievui, tai jau parašyta ir man nereikės to rašyti, nes kai kurios knygos tiesiog privalo būti parašytos ir man tik geriau, kad kuo daugiau tokių knygų jau parašyta. Tokių knygų, kurias bus būtina parašyti, visada atsiras. Tokias išvadas darau todėl, kad aš jau aštuoniolika metų moku skaityti.

Tu pats man sakei, kad reikia nuolat perrašinėti tekstus, ir šitą sakinį turbūt turėčiau perrašyti dar dvidešimt aštuonis kartus, ir visą šitą tekstą reikėtų perrašyti tiek pat kartų. Jeigu apmaudu, kad nespėjai parašyti „Lolitos“, perrašyk ją, nes galvoj vis tiek visi perrašinėja, ir būsi parašęs geresnę „Lolitą“ už Nabokovą. Salvadoras Dalí mėgo peršokti, peršoko čarlstoną, o žmonės žiūrėjo ir sakė, kad Dalí atrodo kur kas geriau už Charlie Chapliną. Sėkmė priklauso nuo to, kaip sugebėsi transformuoti čarlstoną ar „Lolitą“.

Tu mėgsti kiną, bet tau sunku jame gyventi, o aš visada džiaugiuosi, kaip žiūrėdama kokį filmą taip gebu nuo savęs atsitolinti. Jei po filmo kas prakalba apie kokius savo gyvenimo reikalus, pvz., kėdes, rėmus, reaguoju labai aistringai: „Nenoriu to girdėti, kaip galima kalbėti tokias nesąmones girdint didingoms uoloms, ant kurių tupi papūga ir dar mėtosi Joyce’o knygos?“ Ir tada: „Kokioms uoloms?“ O tada: „Godard’o uoloms ir Godard’o papūgai.“ O galiausiai: „Mes dabar žiūrėjome ne Godard’ą.“ Na ir kas, kada ką žiūrėjom, aš dar ilgai vaikštau tomis gatvėmis ir visada per raudoną šviesą, rizikingai, todėl kai kurie filmai man vėluoja, o kai kurie skuba, bet jie visada labai triukšmingai atskamba manyje. Tai vienas iš nepatogumų žiūrint filmus ir gyvenant su manimi, nes filmų aš nežiūriu, aš veikiu su jais. Kino teatre „Pasaka“ po filmo dalis žmonių kalbėjo apie tai, ką jie veiks toliau, kaip dabar eis į parduotuvę ir kažką pirks, nors ką tik buvo skaitomos Johno Keatso eilės, ką tik jo mylimoji sprogo kaip vandens vamzdis. Dėl Keatso meilės, kaip galima kalbėti tokias nesąmones girdint Keatsui, gulinčiam medy?! Gal kada nors visi filmai, knygos imsis prieš mus keršto ir mes kadras po kadro neišprotėsim.

Kaip aš tai ir parašiau, aš tokiais sakiniais niekada negalvojau? Gal aš tapau protingesnė. Vakar žiūrėjau Alaino Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“, buvome du žiūrėtojai, mano draugas net atrodyti ne taip bijojo ir viskas, ką jis tepasakė po filmo: „Gal nieko nesakysiu girdint tokiems didingiems Marienbado veidrodžiams, koridoriams ir statuloms.“ Aš nesu maloninga, galvojantys žmonės, visokie kafkos, dostojevskiai, atsirėmę į sienas, nėra maloningi, nes galvojantys. Bet visiškai neįtariu, kodėl nemaloninga aš, nieko aš negalvoju ir į nieką nesiramstau, čia ir užtylu. Tu neretai liaujiesi skaitęs kaip tik toje vietoje, kur turėtų viskas paaiškėti, aš nustoju čia rašyti, nes ir turėtų viskas paaiškėti. Liautis galvoti nereikia, aš ir negalvojau.