JANINA OSEWSKA. Eilės

uogų rinkimas

buvo einama paryčiais
kai prie kelio glaudės migla ir žadino daugiabalsė
į susitikimą kaimo gale prie kryžiaus
kur ženklu ant kaktos ir krūtinės buvo rašoma
Dievui skirta akimirka
o laiką pečiams susiliesti paimdavo ilgabrikis
vežantis nakties likučius ir tabako kvapą ir mus
per žydinčių pievų tylą
iki magiškos linijos
tarp arimo ir pamiškės
kur jau niekas nepriminė to kas palikta

ten kvepėjo žemuogėm ir drėgnom samanom
paklotės ir žemės nišose
bruknės tarytum žmonės
su rausvais veidais ir kartoku vidum
girtuoklės su miglotom suknelėm
kurios krito pirmai nuostabai vos prisilietus
atverdamos tamsią – kaip pyktis dangaus – vaisiaus nuogybę

uogienojų laukuos su rankom į dangų
mintim ir žvilgsniu į viršūnes pušų
sūkuriavo vaiko svajonės iki džiaugsmas išblėso
iš paskos kvėpavimui žemės ir iš nuostabos
kad joje širdis daužos visad smarkiau
kai vaisius praranda gyvybę

uoga prie uogos akimirka po akimirkos
indai pilnėjo iki tylos pakraščių

kuri dabar prišaukia nesugrįžtantį laiką


moteris suknele susagstyta

ant nugaros

dvi moterys perone

vienai regint atsisega kitos
paskutinė saga suknelės Hierapolio
dulkių spalvos ir saulėlydžio virš Efezo
jos oranžiniai aukso krantai
žingsnis po žingsnio atidengia kūną
juodos apatinuko burės
pakyla ir krenta ant žodžių bangos –
atsisegė jūsų saga
leiskite ponia jums…
ir svetimos rankos kaip du pasaulius sujungia suknelės kraštus –

nuo tada kai palikęs mane – sako moteris –
sagsto suknias angelų skaidrakūnių
skauda užsiseginėjant sagas
skauda tuščia vieta ant pagalvės švintant
kaip ir baimė sulaukti kvietimo dviem
kaip ir tada kai kūnas pačios apkabintas
įgauna negalios formą

tai reikia – sako kita – atsisveikinti su suknelėmis
kurių sagos ant nugaros
ir tomis kurių užtrauktukai nuo klubų
iki nubučiuoto sprando
kad – kaip ir jis – išeitų ir ten pasiliktų

net iki būsimo laiko


žaidimas „namai“

vaikystė žaidė
namus
iš degtukų statė baldus
iš svajonių kabino užuolaidas
kambarius pražydino
iš meilės ištiesė kilimus
puodus pilnus širdies
nugabeno į virtuvę
šuniui pastatė būdą
o tvoras katinams
išgalvojo dieną kasdienę
o sekmadieniams pridėjo šventumo
rikiavo pagal hierarchiją
palaikė tvarką ir atmintį
pasodino rojaus medį
ir išsikvietė
Laimingųjų Angelą Sargą
tiktai
iš popieriaus iškirptiems gyventojams
nesuteikė sielos

Viešpatie išbarstei mane pienių pūkais
virš plačiųjų pievų ir kaimo laukų
apgyvendinai šalia lelijų ir rožių
su amžinos tremties grėsme

išleidai į tolimas keliones
kartu su kėkštais ir gervių trikampiais
tarei
šok vėjų gūsiuose
tarp būties ir laikinumo
juk žinai
kad pūkai sutrupina savo širdis
norėdami atgimti beribiuose toliuos

kaip mane surankiosi visame pasaulyje?


Vertė Birutė Jonuškaitė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.