Polimūziškas autorius

JONAS KIRILIAUSKAS

…aš negalvojau apie ją, bet mano sieloj buvo tartum lengvas jos šešėlis…

Anton Čechov

Būti polimūziškam taip pat sunku kaip ir poligamiškam.

Mūzos, kaip ir visos moteriškos būtybės, nekenčia dėmesio stokos, joms reikia visko čia ir dabar, joms reikia, kaip vienas autorius sakė, visko ir viskio.

O kas tam nepastoviam (ne potencijos požiūriu) autoriui tada lieka?

Kai viena mūza suvedžiojusi pameta kur nors viduryje ar viduje teksto kokio ar šiaip kokio kito kūrinio ir visiškai nebedomina, nebevaro, nebeverčia toliau kurti, rašyti, kita mūza, tuo metu įsižeidusi dėl to laikino santykiavimo (kūrybos požiūriu), yra pasislėpusi nuo autoriaus, be jokio ryšio. Nebando pasirodyti, neatsiliepia į jokius prašymus, maldavimus ar aimanavimus ir negrabias viliones.

Autoriui, kuris yra polimūziškas, lieka tik neaiškus širdagraužis, kūrybinės sąžinės kančios, pagaliau – liūdesys.

Štai jis ir sėdi priešais autorių, patogiai įsitaisęs jo fotelyje (nes tuo metu autorius juk neranda sau vietos), ant sofos ar ant išklerusios taburetės, nelygu kur autorius išgyvena frustraciją dėl savo polimūziškumo, ir žvelgia į jį melancholiko liūdnom akelėm, kurios nebėgioja į šonus, demonstratyviai nežvelgia į lubas ar grindis. Paprasčiausiai sėdi kaip ne laiku atėjęs svečias (liūdesys visada ateina ne laiku) ir tyli.

Tyli taip, kad nuo to tylėjimo pradeda cypti ausyse ir iš čiaupo ima lašėti vanduo, taip atimdamas iš laikrodžio jo funkciją matuoti mechaninį laiką, vynioti jį ant savo spyruoklių irgi visokių ten dantračių.

Pagaliau liūdesiui nesušuksi, kaip A. Čechovas ta proga šaukė, kad į jus žiūrėdamos musės stimpa ir lempos ima rūkti, beje, tikrai žinau, kad žemiau parašysiu „ima įkyriai mirksėti lemputė“ ir ne dėl to, kad ta frazė „Ivanove“ patinka, bet dėl to, kad lemputė tikrai kartais mirksi…

Jeigu to nekviesto svečio neišvysi, polimūziškas autoriau, tai gal ne tos pačios dienos popietę, o po trijų dienų tikrai tas padaras atsitemps dar savo sudžiūvusią kaip duonos pluta bičiulę – vienatvę (specialiai rašau tuos du personažus iš mažosios raidės, nes jie nenusipelno didžiosios).

Jie abu vienas kito verti. Tokiems nei arbatos, nei sulčių, nei juo labiau kokio brendžio nepasiūlysi, ne.

Jų kompanijoje ima įkyriai mirksėti lemputė, baigiasi druska ir prasideda migrenos priepuolis.

Ta porelė atsibasčiusi čia visai nesidžiaugia tavo suprastėjusia būsena, nes argi gali liūdesys džiaugtis arba ar gali ponia, ne, greičiau panelė vienatvė matyti ką nors daugiau negu save pačią? Ir jai vienintelei iš moteriškosios giminės atstovių nereikalingas veidrodis. Kokia ji būtų vienatvė, pasižiūrėjusi į jį ir pamačiusi save?

Liūdesys ir vienatvė su autoriumi trise negali ilgai išbūti, nes autorius turi imtis priemonių ir spręsti iškilusią problemą, juolab kad kažkur lyg už lango jau išgirsta tylų mūzų kikenimą.

Žinoma, jos jau susikukavusios prieš polimūzišką autorių ir rezga kažkokį keršto planą (-us).

Reikia viskam užbėgti už akių.

Autorius čiumpa kokį nors po ranka pasitaikiusį ir gebantį rašyti daiktą, suranda baltą popieriaus lapą ir kaip kokį užkeikimą parašo: „Juokas negali nieko nužudyti. Tik prispausti. Kantrumas įveikia bet kokį juoką.“

Dar pagalvoja: „Aš būsiu kantrus“, ir jam pasidaro linksmiau, o pažvelgęs ten, kur sėdėjo nekviesti svečiai, nustemba (kaip visada), kad nei liūdesio, nei vienatvės nebėra, tik kambario durys paliktos truputį pravertos (čia toks jų prietaras – nesidžiauk, mes dar sugrįšim…).

Gal polimūziškam autoriui ir nėra taip blogai, kaip kartais jam atrodo, o kaip yra iš šalies?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.