S. Daukanto g. – Žiemgalių g.
IGNAS EIDIMTAS
Bespoksodamas į ką tik autobusan įlipusią belytę būtybę, pats ėmiausi nuodugnios savianalizės, esą, neišskirtinis fruktas besąs. Žmogus nėra protingas: jis nėra protingas – nesvarbu, kiek į klasikinį Bloomo kanoną įtrauktų skaitinių perskaitęs, kiek fermentavęs interneto informacijos kloduose – darbas žmogų puošia, o ne tušti sapaliojimai apie metafiziškai paprastą gyvenimo prasmę.
Toji žmogysta buvo popieriaus lapas, ne pirmos jaunystės, žinoma, mėtytas ir vėtytas, gniaužytas ir lygintas, apsitaisęs vyriškais rūbais, moteriškai karančiomis nondescript rankomis. Man ant galvos papsėjo pro kiaurą autobuso stogą besisunkiantys lašai, kuriuos paranojos varikliukas įstabiai aiškino esant krizenančių paauglių iš diušių bambalio krapinamu šlapimu, o žmogysta, ką tik persėdusi į dvivietį suolą priešais iš atokesnės vietos, žvelgė į mane tuščiu žvilgsniu lyg norėdama paerzinti, priminti manosios būties nereikšmingumą.
Ji vyrišku žingsniu žengė lauk – tai veikiausiai nebuvo tūkstantinės minios siųstas beveidis šamanas (man trūksta niekatrosios giminės); greičiausiai tebūta pakeleivio, kurį buvau linkęs sureikšminti, kadangi nieko neįprasto niekad nenutinka – tas pats per tą patį, diena keičia naktį, naktis dieną, tačiau kita nekinta, – nebent kartais garsiau suklega paauglės aštriais balseliais ir krizena lyg atsiprašinėdamos už pažeistą rutinos tėkmę.
Šiuokart į neapibūdinamosios figūros vietą klestelėjo klaikiai moteriška mergina; kontrastas su anąja badė mano nedrąsiai į jos juodomis pėdkelnėmis aptemptas kojas dirsčiojančias akis. Galvoje ėmė pintis mintys, greičiausiai siųstos protėvių, sėkmingai pažabojusių poravimuisi patelę, bet greta jos išniro vaikinas skaudžiai nekaltu veidu ir ji atrėmė galvą į jo petį: aš žvilgčiojau į niūrius Šilainių daugiabučių siluetus, slėpdamas sumišimą ir gėdą.
Mūsų namai atspindi mus pačius, pamaniau: mažytės dėžutės apipuvusio betono luituose; iškelti iki padebesių – be emocijų, išraiškos ir savitumo.
Tokie tegali būti tik lietuviai. Mane pakerėjusi ispanė iš Galisijos – jie kitokie, jie šypsosi viešumoje ir kalbėdami nuobodžiaujančiai universiteto renginių publikai mintyse jos nekeikia, idant išnyktų kažkoks nepaaiškinamas drovumas.
Aš net nežinau jos vardo – aš per lietuviškas, drovu ir gėda šnekėtis su kitataučiais, ypač atvykusiais iš Vakarų: jaučiuosi neadekvatus ir menkas, o ji šypsosi ir įžūliai užsikelia koją ant kitos, jos aptemptos juodomis kojines primenančiomis kelnėmis, slepiančiomis nuo šalčio jos įdegusią odą: norisi paklausti, kaip jai sniegas ir šaltis, pirmąkart gyvenime regėtas ir jaustas.
Lietuviai – beformiai mėsos burbulai, kondensuotos neapykantos ir trivialijų klanai, vis žvilgčiojantys į Vakarus ir įžūliai džiūgaujantys iš ten atkeliavusiomis naujovėmis, kuriomis taip ir neišmoko žmoniškai naudotis – visa skęsta vitrioliškoje lietuvybės ertmėje.
Gyvendamas Škotijoje tokių žmonių nesutikau – tikėjausi atgimti vakariečiu: bendravau tik su škotais ir griežiau dantimis sporto salėje išgirdęs lietuvius. Nekenčiau pats savęs ir neapykanta paėmė viršų – atsitraukiau nuo žmonių. Su lietuviais jaučiausi vakarietis, o su škotais – škotai paviršiun ištraukė grynakraujį lietuvį.
Nemalonu: Škotija prikėlė lietuvį manyje – tinginį stagnatorių. Prieš emigruojant atrodė, kad buvau tapęs žmogumi, ambicingu asmeniu, bet nuo šaknų nepabėgsi.
Aš ketvirčiu uzbekas, Čingischano nukariautų tautelių susitaikymas su likimu juntamas visame kame: man nelemta būti niekuo daugiau nei tinginiu stagnatoriumi, ir tenedrįsta kas kraujo šauksmui paprieštarauti; nuo jo nepasislėpsiu niekur.
Sėdžiu šalia tikro lietuvio: pirma valanda dienos, o jis nusitašęs kaip šūdina virvė, Kauno senamiesčio vaizdiniai žadina prasmegusius alkoholio liūne lietuvybės leitmotyvus ir traukia sakmes, dainas ir pasakas garsiai, nesidrovėdamas, o paskui keliasi, tarsteli kažką ant ramentų pailsusiam vyrui ir svirduliuoja organizuotis. Didysis Lietuvos Darytojas, DLD dr. Pranas Dildė.
Man keista, kad lietuviai neturi žodžio išreikšti lietuviškąją kondiciją, mūsų savitą liūdesį. Brazilai turi saudade, afroamerikiečiai – bliuzą, o mes – liūdniausia, niūriausia žemės tauta – nieko; mes nesirūpiname tuo, lietuviui lietuvis neįdomus, taigi ir neverta gaišti ieškant konkretesnių išsipasakojimo būdų.
Kalbant apie bliuzą – jis turėjo gimti Lietuvoje, ir būtų gimęs, jei ne kaulų smegenyse įsišaknijusi tingi stagnacija.
O Vilnius – Vilnius trokšta pabėgti iš Lietuvos ir jam tai neblogai sekasi, vargu ar jis lietuviškas miestas. Tai nenuostabu – lietuvių mažai, kitataučiai nemoka – ir bijo mokytis – lietuvių kalbos, bijo susitepti mūsų amžinuoju purvu. Tuo tarpu miestai ir miesteliai gali girtis lietuvyste: pilkuma, tamsuma ir visą parą beveikią alubariai slabotkėse.
