RASA MILERYTĖ. Eilės
Ars moriendi
Mirtis nėra daugiau negu poezija. Tai tik minčių ir kūno suirimas. Tai tik rožančius amžinai tarp pirštų Ir lūpose įšalusi malda.
Mirtis yra tik tiek, kiek sugalvoji. Tik tiek, kiek sutelpa į duslų amen. Tik tiek, kiek lieka nuo įkvėpto oro. Tik tiek, kiek nebepajėgi iškvėpt.
Mirtis, tai vakaras, kai sėdi vienas. Tai per giliai šaknis suleidus ašara. Tai tik akis išdeginantis saulės Tekėjimas
Arba –
Yra mirtis ir viskas.
Neatlaikys, kad ją kur galas.
Uždengiu ranka – sunkiasi. Vynioju bintą – sunkiasi. Gėlėm, lapais – sunkiasi. Popieriaus skiautėm, Purvinais laikraščių puslapiais, Telefonų knygų lapais, Mokykliniais nutrintais sąsiuviniais – sunkiasi. Pro drabužius, pro odą, pro kaulus, Per gyvenimą, per mirtį, per atmintį, Sunkiasi per žemę, asfaltą. Antkapius – net per tuos prasisunkia.
Ir pasaulis tiek kartų praeina, Ir upės sugrįžta atgal, Ir dulkės atvirsta į dulkes.
Bet sunkiasi, sunkiasi, sunkiasi, Bet niekaip nemiršta nemiršta Per rytmečių mėlyną šviesą, Per guolio medinio kietumą,
Kraujuojanti mano širdis.
Prieš pat užmingant,
kai žengiu į sapną
Staiga pakinta laikas ir ryškėja – Ant kranto sėdi senas vyras. Jo rankose knyga, ją varto vėjas, Tarp puslapių – erškėtrožė suirus.
Tas vaizdas atsispindi vandeny. Dugne, atrodo, tobuliau matyti: Berniukas, žydinti gėlė, kuri Kaip pabučiavimas, kaip šventas švyti.
Sausis
Stebuklų laikas pasibaigęs,
Tik atsimerksi – snaigės, snaigės,
Tik atsidusi – ir nelieka
Lengvos minties, gilesnio miego.
Niūru ir juoda, vos vos gyva.
Tik sniego sutrypto motyvas.
Nelieka mylimosios – uoliai
Ją kirmėlės doroja guoly.
Nelieka rankraščių nei peleno,
Akių žiedai pritvinkę nerimo,
Suyra esmės, o tačiau
Juodam visatos chorui gaudžiant Užkliudo veidą snaigė skaudžiai –
Stebuklas ar vos vos gražiau.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Kajokas su trupučiu Marčėno, sakyčiau.
Tema – niūroka, bet patiko – labai.