Eilės. GYTIS MATULIŪKŠTIS
Įkišu ranką į agrastų krūmą
Ten spygliai apglėbia raukšlėtą
Odą
Ją bučiavo kažkada mama
Ir verkė aš maniau kad ji
Šypsosi
Agrastų krūmas jis sodintas dar
Prieš karą senelio kastuvas žemėn
Smigo Dabar spygliai agrasto po oda
Tarytum po ledu kokie jie brangūs net
Neskauda
Mamai irgi kažkada ji sakė tie spygliai
Rankoje taip derėjo prie suknios ir
Neskaudėjo
Ten tėvo nuotraukos veikiau dažai
Po oda kaip vaikų „paslaptis“ po
Žeme
Toj žemėj kur kadais
Močiutė karves melžė
O senis pagiriojosi žolėj
Gulėjau kurmių kupstuos
Ir meldžiaus
Įskiepytam širdy dievuliui
Prašiau ramybės karvėms
Seniui ir senelei
Ir dar kad šieno nesulytų
Dangun nukreipęs dūdą pūškavau
Man įkandin bidzeno
Kriaušėj murmantys vikšrai
Gėrėjaus traktoriais tolumoje
Ir mailiais
Kai sėdėdavau ant liepto
Dabar kalu kryžmai lentas
Apleistoje ganykloj
Kur žinojau kažkada ką reiškia laimė
Šunsnukiai ežerų čiuožikai Paprašė pavaišint Cigaretės WINSTON meldė Ir nučiuožė tolyn
Vijaus vijaus rūkalius - Degtukų negrąžino Kol baisiai pavargau Vaikytis tarp lelijų
Tuomet aš garsiai surikau: - Grąžinkit degtukus …Ir išmetė į krantą Bet jau negyvus ir drėgnus
Nuskriaustos
akvariumai baisiau už kalėjimus
pralemeno animacinės žuvys
ten žvejai sliekais neprekiauja
piktos katės letenom žuvauja
atsiduso animacinės žuvys
pamojo pelekais pieštais
lyg snaigės slėpės per rūką
po dirbtiniais dugno skarmalais