Laiškas draugui

KAROLIS DAMBRAUSKAS

„Sunkiausiais laikais apimtas nevilties

Francesco Petrarca rašė laiškus didžiosioms praeities asmenybėms.”

Po darbo kildamas liftu namų durų link, pagalvojau: kodėl žmonės rūko? Pagalvojau, jog iš man daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių, apie kuriuos galėčiau pasakyti, kad jie tikrai laimingi, nė vienas nerūko. Suspurdo Adomo obuoly kirmėlaitė: kartais rūkau. Toptelėjo mintis, kad turbūt niekada nepritarsiu kokiems nors rūkymo apribojimams arba suvaržymams. Laikais, kai viską reikia daryti greitai, cigaretės, nors ir sukelia vėžį, liko viena iš paskutinių galimybių atsikvėpt ir ramiai pakalbėt.

Bet cigarečių nebuvo. Kai jų nebūna, tenka improvizuoti. Šitaip stalčiuje radau pakelį gruziniškos „Primos“. Karčios, bet ką darysi. Jų iš kelionės po Gruziją kartą parvežė buvusi kambario draugė Eglė. Dovana – kaip bebūtų. Taip pat džointinių peiperių ir filtrų, kurių dar prieš gerus metus parsivežiau iš Ispanijos. Iš cigarečių tabako, filtrų ir popierėlių pasidaręs suktinę, išėjau į balkoną. Turbūt reikėtų paminėti, jog naudotų popierėlių savybė yra ta, kad jie dega lėčiau už tabaką. O ir tabakas šįkart buvo sausas, degė greitai, todėl ta brangi akimirka, ir taip jau trumpa, sutrumpėdavo kaskart įtraukiant ir išpučiant. Visur tyla. Patvinusios upės nebuvo matyt, kaip ir tamsių Vingio parko medžių. Tik mėnulis, panašus į mažą langelį dideliame tamsiame kambarėlyje, lyg kokioj Žydų muziejaus ekspozicijoj Berlyne. Varteliai nepasiekiamame aukštyje. Gerai bent tiek.

Ant stalo daugybė nepabaigtų knygų pavidalo darbų. Internetinio pašto dėžutėse eilėje lyg prie duonos sovietmečiu išsirikiavę savo eilės laukė neatrašyti laiškai. Duonos buvo, bet pardavėjo ne. Nes – tas jausmas, kad rytoj vėl reikės keltis, vėl reikės sėti ir pjauti. Ir ta savistaba, kad „gera iš anksto žinoti, / Kada prasidės šienapjūtė, / Kada rugiapjūtė, ką dirbsim / Šiandieną, ką veiksim rytoj“. Išties toks nuostabiai geras. Vėl reikės imtis darbų, kurių reikės imtis. Reikės laiku suspėti atlikti visokius dalykus. Kodėl reikės? Jeigu tik būtų tvirtas atsakymas. Bet šitokius klausimus turbūt reikėjo užduoti maestro.

„Ką veiki šį vakarą? Gal einam alaus?“ Manding, reikėtų. Bet taip nesinori, taip nesinori.

Juk, atrodo, namuose yra šio bei to užkąsti, dušas nusiplaut pečiuosna nuo vienodų dienų įsimetusią kuprotą naštą, kavos, knygų – visko. Lyg pradžios sode, pilname vaisių, uogų ir malonaus žiogų svirpimo naktį. Tik tas nuo sienų tapetų atsimušantis ir krakmolo klijais atsiduodantis aidas: nebėr nei Ievos, nei Žalčio. Tačiau ir tas triukšmas bei ne pagal metus atgrasus barų klegesys – lygiai taip pat nemalonūs.

Ko išties norėtųsi – tai atkimšti seno viskio butelį. Be ypatingos progos, bet būtinai su ledu. Galbūt netgi dvigubą. Taip – nemėgstu dabartinių temų, apimančių ugningus pareiškimus apie klasių kovą, it į mišką vežamos ir trupinius-pėdsakus po savęs barstančios logikos (kuri ir yra vilkas) žaltvyksliškus išvedžiojimus arba teiginius apie buvimą čia ir dabar, gyvenimo absurdiškumą, cheap accomodation and living the life*. Ir ką jau padarysi, kad mielos yra praeities temos, bet dabarties žmonės. Ir kad tie, kurie išmano dabarties temas, dažniausiai turi įdomių argumentų, bet, deja, sugeba prieiti (beje, labai kūrybiškai) prie pačių keisčiausių išvadų, o tie, kurie turi geras išvadas, pasirodo besantys visiški adomėnai. Tad nuobodoka, nes, prisiminus Ortegą y Gassetą, „nuobodulys – tai tokia būsena, kai iš mūsų atima vienatvę, bet nepasiūlo kompanijos“.

Tai gal tada reikėtų sekti Petrarca? Bet – o kaip viskis?

Tad ir pasilieki su pieštuku rankose rymoti virš popieriaus, o virš tavęs – mintis, kad gera būtų dabar pasikvietus ką į svečius, susėdus virtuvėje ir niekur neskubant sudaužus stiklais (būtinai skirtais viskiui, o ne šiaip kokiais aliumininiais puodeliais), tarus: „Gorgeous, isn’t it, George.“ Mąstai, kad jei tik koks keistuolis, su kuriuo būtų galima pasikalbėti apie seniausius filmus, Andrejaus Michailovičiaus Kurbskio ir jo susirašinėjimo draugo Ivano Rūsčiojo epistoliką, apie draugystės reikšmę antikoje ir ką visa tai reiškia dabar. Jei tik būtų koks pašnekovas, kuris pokalbio metu nenorėtų tavęs kuo nors įtikinti ar pats įsitikinti, kad esi su juo išvien. Lyg apsisprendimas, į kurią barikadų pusę stoti, būtų esminis gyvenimo klausimas.

Kai viskas taip greitai atsiranda ir išnyksta, o kartu išlieka trivialu ir kai niekas nepasiūlo trokštamos kompanijos, norėtųsi pasikviesti į svečius draugą. Tokį, kurio norėtųsi klausytis ir kuriam jaustum norą ką nors papasakoti. Panašiai kaip senojoje Graikijoje ar Romoje rengtų simpoziumų – nedidelių pokylių, kuriuos lydėdavo muzika, pramogos, pokalbiai, – metu. Ir jei tik pavyktų šitaip susėsti ir draugiškai, be varžymosi tarpusavyje pasikalbėti, argi tai nebūtų puiku? Galbūt tada, šitaip pagaliau susitikus dviem draugams mažame bute Vilniuje, sakykim, kur nors Žvėryne, bent tam vakarui atsidurtume kiek arčiau tiesos, bent pirštų galais pavyktų užčiuopti prasmes, bet tik jas ir nieko daugiau. Nes daugiau, rodos, nieko ir nereikia.

2012/1815-ieji mūsų Viešpaties metai

Wilno, Zwerinas

___

* Pigų apgyvendinimą ir gyvenimo gyvenimą. (Angl.)