Atsisveikinimas

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Žinai, gal kvailai, bet esu įsitikinusi – tokius dalykus galima nujausti iš anksto. Visuomet yra laiko jiems pasiruošti. Tai ilgas procesas, labai blogai, kai jis ateina po išsiskyrimo. Mėgstu stebėti kokią puoselėtą savo dalį, dingstančią tolumoje. Kaip užšalusioje Neryje – iš pradžių pamatai nedidelį juodą brūkšnelį. Po kiek laiko jis jau virsta plyšiu, kol atitrūksta didžiulis gabalas ir nuplaukia tolyn. Permainos panašios į mirtį. Kas gali mėgti susinaikinimą? Aš mėgstu. Mėgstu tą galios jausmą, kuris ateina po to, kažką panašaus į revoliucinę poeziją. Malonu su kiekviena naujove palaidoti savo senienas. Tik nemėgstu įsimylėti. Tai jau tikrai per daug mirties, ne ne, tada nieko negauni. Palaidoji viską – save, norus, svajones, o ką gauni – kito žmogaus pasaulį? Bet ne save. Įsimylėjimas yra tikrasis susinaikinimas, šito net man per daug. Ir vis dėlto kai ateina atsisveikinimas, jį gali nujausti. Gali pasiruošti, bet jau nieko nepakeisi.

Nežinau, kaip gyvensiu be jos, nors kartais abi juokaudavome, kad neįmanoma sutarti su persona, kurios nikas – „vienatvė123“. Klaikiai banalus, kaip ir jos peroksidiniai plaukai. Gerai, kad turiu šiek tiek laiko, galime pasikalbėti, vakarais išgerti arbatos. Ji man kartais panaši į Rožytę – tokia pat pakvaišusi, bent jau keista: spalvoti apdarai, auksinės rankinės ir rožiniai bateliai, kartais baltos pėdkelnės ar ciklamenų spalvos skrybėlė, žandukai būtinai paspalvinti, lyg niekas nematytų po grimu senatvinių raukšlių, skausmo ir beprotybės. Dar kailinukai – sintetiniai, kartais žydri, kartais marginti leopardo dėmėmis. Kas gali priimti tokią būtybę į savo namus? Kas galėtų pakęsti, kad savo ciklamenų spalvos lakuotais nagais vakarais įnirtingai barškintų nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą komentuodama „Facebooko“ nuotraukas arba ryte gertų arbatą iš mėgstamiausio puodelio? Mano kompiuterio, mano puodelio, žinoma. Savo net nesivargino įsigyti. O šiandien aš verkiu, nes ji išeina.

– Tu gi netrukus sugrįši? – klausiu, bet žinau, kad greičiausiai taip nebus. – Parašysi man atvirlaiškį? Pasirašysi kartu su R. Šileika? Kur nors kamputyje. Jis gi tave taip pat gerai pažįsta…

– Vargu ar parašysiu, – sako ji. – Tiems, kurie gyvena laimingai, manęs nebereikia.

– Man tavęs reikės visada, – sakau. – Tikrai, man tavęs trūks visada.

– Galėsi išsiųsti atvirukus, – juokiasi ji. – Rašyk Rožytei, aš gausiu. Dar siųsk Tomui Arūnui Rudokui, aš tikrai gausiu. R. Šileika gali ir neperduoti – jis kartais pasilieka sau.

Matau, kaip ji krauna mano mėgstamiausius drabužius į nutrintą lagaminą.

– Jis ne tavo! – šūkteliu, bet šis irgi jau man nepriklauso.

– Tu nusipirksi gėlėtą, – sako ji, niūniuodama kažką taip pažįstamo, – seniai planavai. Tokį, kad šviestų iš tolo, tada nedings per skrydžius bagažas, kaip tas, iš Meksikos, kur keliavo savaitę. Laimingiems žmonėms bagažas nedingsta.

Mano mėgstamiausi drabužiai, po velnių, džinsai, o tie džinsai, su kuriais Indijoj, Karabio urvuose (Krymas tai, Krymas) ir kur ten dar? Neduosiu!

– Tau nebereiks.

Kietai, per kietai.

– Laimingiesiems džinsai taip pat reikalingi. Atiduok!

– O, ši suknelė jau tikrai atitarnavo, ji mirė per Naujus, pažiūrėk – plonas šilkas iširęs per siūles, nieko čia nepakeisi. Šokiai buvo kaip reikiant. Žiūrėk – šie megztiniai per daug studentiški, vargu ar tau pavyks dar būti studente – laimė atima per daug laiko. Nemanau, kad sugebėsi studijuoti.

– Aš sugebėsiu! – sakau piktai, o ji tuo metu supakuoja dar kažką, net nespėju susekti.

– Apsispręsk, ką tikrai norėtum pasilikti, – sako nepiktai, bet nuo to ne lengviau.

Aš viską norėčiau pasilikti. Visą savo buvusį gyvenimą. Vėl rašyti el. laiškus šeštą valandą ryto, naktį kepti keksiukus, norėčiau pasilikti visus tuos pašnekesius, kai likau nakvoti seno bičiulio namuose ant sofos (ne todėl, kad jis labai pagyvenęs, o todėl, kad mes seniai pažįstami) su pamišusia šinšila patalynės dėžėje.

– Tai tebuvo akių dūmimas, – sako ji, – tu visa tai pati sugalvojai. Viskas buvo ne taip, viskas buvo netikra… – dainuoja.

Po velnių, iš kur tokių banalybių prisigraibė? O man norisi verkti. Ar tu neverktum, kai išeina tavo geriausia draugė? Na ir kas, kad jos toks kvailas nikas – „vienatvė123“ (iš mažosios raidės). Ši būtybė kažkiek padarė mane tuo, kas esu!

– Na matai, gal tikrai tai nebuvo draugystė.

Apie ką čia taip? Ir aš matau, matau, kaip ji dedasi į savo begalines kišenes kažkokius niekus nuo mano rašomojo stalo.

– Jis turi atrodyti tvarkingai, pas tave dabar dažnai užsuks žmonės. Klausiu dar kartą, ką nori pasilikti?

– Manau, kad fotoaparatą. Jis būtinas.

– Hm, su juo tu tikrai nenufotografavai nieko, kas buvo tavo gyvenimas, ramiai galiu tau tai palikti, – juokiasi negeru juoku.

Bet iš tiesų aš nefotografavau draugų, vakarėlių. Nefotografavau net jos. Nieko, ką galėtų iš ten pasiimti. Tai mano. Nors tiek.

– Dar pasikalbam, – sakau. – Aš gi tavęs taip pasiilgsiu.

– Taip, pasikalbėsim, – sako jau liūdnai, – dar pabūsiu keletą dienų. Tiek daiktų per vieną dieną neišsigabensi.

– Turiu spintelėje butelį vyno, stovi dar nuo mano gimtadienio, nori?

– Būtų gerai, aš taip pat nemėgstu atsisveikinti. Mums buvo gera bendrauti, bet tau reikia draugo. Aš tik sena paliegusi moteris.

Mes jau seniai tai aptarinėjame, turėjau laiko pasiruošti. Bet vėl verkiu, gerdama vyną, nejaučiu jo prabangaus skonio, neatkreipiu dėmesio į kvapą. Gali nors ir bažnyčios sandėliuku dvokti, bus vis vien. Niekada nebijojau atsisveikinti, kartais tai dariau su pasimėgavimu. Bet šita išprotėjusi moteriškė užėmė tiek vietos mano gyvenime. Ji mane išspyrė į Indijos kloakas ir praregėjimus, ilgus pasivaikščiojimus Romoje temstant. Kai šią vasarą važiavau prie Nemuno, ji nevažiavo, bet aš žinojau, kad palikau ją tupėti namie, apsikabinusią mano šunį. Turėjau suprasti, kad tada ir buvo atsisveikinimo pradžia. Abi žinojome. Bet ar nuo to lengviau? Atsisveikinti su ta, kurios nikas – „vienatvė123“, nėra paprasta.

– Gerai, – sako ji, tiesdama man popierinių nosinių pakelį, savąjį jau priverkiau, sunaudojau. – Aš kartais grįšiu išgerti su tavimi kavos. Gal kur nors Romoje temstant. Jei sugebėsi nepamiršti. Nors dažniausiai laimingi žmonės manęs neprisimena. Jie tiesiog nebeturi savo gyvenimo.

Pasikalbėkime

Frazė „man reikia su tavim pasikalbėti“ reiškia absoliutų fiasko. Žlugimą. Pasikalbėjimas yra toks dalykas, kai du žmonės jau nebegali paprastai išspręsti susidariusios situacijos, kai bando atsisėsti prie stalo (keista, bet būtent tie svarbūs pokalbiai vyksta prie stalo) ir sužinoti, ką vienas ir kitas jaučia, galvoja. Stalas būna su puodeliais kavos, arbatos, su vyno taurėmis, su maistu arba be jo, būna su staltiese kavinėje, virtuvinis stalas, bet koks, tik ne rašomasis, nors gal ir toks pasitaiko. Keistas baltas ar nedažyto medžio (mano vaizduotėje jis dažniausiai baltas) stačiakampis nežinia kodėl vaidina itin svarbų vaidmenį tame „pasikalbėkime“. Lyg kokia scena rankoms, kurios nervingai liečia puodelio ąselę ar iš staltiesės kampo bando išlankstyti laivelį. Ir kaip ne nervingai, jei tai situacijos, kai pats įsipareigojimas pasikalbėti atima bet kokią progą juokauti ir taip išretinti įtampą. Tas baltas laukas skirtas nematomiems žingsniams, kariuomenei sutelkti, pėstininkų būriams ir apkasų juostoms. Žodis „pasikalbėkime“ reiškia, kad derybos nepavyko, žvalgyba neparnešė jokių duomenų, iš kurių garbūs strategai galėtų padaryti nors patenkinamas išvadas. Разведка боем. O jei jau sutelktos pajėgos matomos už artimiausios kalvos, tik negali suvokti, kiek dar paslėpta, kokios priešlėktuvinės raketos materializuosis tame baltame lauke, jei jau ore gali justi kažką panašaus į napalmą, nepanaudotą, bet esantį kiekvienoje staltiesės raukšlėje, kaip tada pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame vienas kitam? Tad ir pasikalbame tik apie tai, ką galvojame. O galvojame, kaip apsaugoti savo jautriausias vietas, kaip vėl negauti kadaise patirtų sužalojimų.

– Kaip laikaisi?

– Sirgau – akių uždegimas – ir kosėjau, neišėjau iš namų visą savaitę.

– Pervargai. Aš irgi pastaruoju metu miegu labai prastai arba po keturiolika valandų. Ta konferencija buvo per didelis krūvis.

Truputį patyli.

– Kaip darbai? – klausia ji. O ko klausti?

– Naujų strategijų režimu. Ataskaitos…

– O jeigu jūs…

– Mums kainuoja tiek, uždirbame tiek… Reikėtų… Bandysime…

– A, tai gerai, teisingai mąstote.

Rankos ant balto stačiakampio stumdo puodelius. Tyli generolai ir strategai, negaudami jokios informacijos apie pašnekovo ketinimus. Darbas nėra ketinimai. Nėra?

– O tu mus dar sutiksi konsultuoti? Ar jau ne?

Ji sutiks, žinoma, jei bus neįskaudinta, nesunaikinta tiek, kad neliks resursų tai padaryti.

– Žinoma, sutiksiu.

– Mums kainuoja tiek tūkstančių, o uždirbame tiek. Projektų vadovai… Mokymai…

– Rinkodara? – ji paliečia dar šiek tiek rūpimą temą.

– Pozicionavimas… Kainos strategija… Einu paieškosiu cukraus, – sako jis atsistodamas.

Pasimato akys. Susiliečia. Akys kitokios. Strategai sukrunta: kas gi čia dabar? Gal tai jau viskas, pabaiga, abejingumas? Gal visos tos pajėgos, kauptos pastarąsias savaites, veltui? Pašaukti rezervininkai, išleista du milijonai lankstinukų su svetimų miestų žemėlapiais. Ne, nebus jokių kovų, nes jo kariuomenė seniai turi savo mūšius, savo drabužių klostes pasislėpti, akis, kitas akis susiliesti ugnimi, ne jos. Baltas kvadratas tyli, per sunku atspėti, kur dabar slepiasi jo minų laukai ir sunkioji artilerija.

– Aš tuoj ir eisiu, – sako ji, susirinkdama savo pavargusius nuo nežinios generolus, strategai eina rašyti prašymų atleisti iš darbo, – tik pabaigsiu arbatą gerti.

O ką reikėtų sakyti? Arbata kaip tyčia karšta. Dar teks pasėdėti.

– Mes kraustomės į naujas patalpas, – sako jis, – plečiamės, geresnis privažiavimas. Už savaitės jau būsime ten.

„Turėjome numatyti, kad kovos su manimi nuo pat pradžių buvo tik apgaulingi manevrai kitam, svarbesniam jo mūšiui“, – pasirašo sau nuosprendį jos generolai ir keli garbingai nusišauna parėję namo, atsisėdę prie rašomojo stalo. Rašomieji stalai neskirti deryboms, jie va kam tinkami. Tai pamačiusios klykia naktiniais vilkinčios jų žmonos ir meilužės.

„Laikas viską užtrumpinti, – sau liepia ji, – kiek galima klausyti to riksmo.“

Kaip ir turėtų būti pagal gerą scenarijų, čia staiga pasirodo kolega. Lengvas zomšos švarkas ir atsainus dviejų dienų neskusta barzda papuoštas veidas išnyra šalia stalo. Plaukai, surišti į kasytę, simbolizuoja kūrybininko statusą.

– Atėjau peržvelgti tų sutarčių, kurias minėjai, – sako lengvai.

Ji irgi šypsosi, sveikinasi, tik rankos miršta ant balto kvadrato scenos – lėtai lėtai. Groja Leonardas Cohenas. Labai tinkamas liūdnam finalui. Ir apie meilę, viskas pagal temą.

– Aptarinėjate strategijas? – kolega žvilgteli įtariai, matyt, turi uoslę napalmui, kad ir nepanaudotam.

– Abejojate? – prideda žiūrėdamas į tuščią baltą kvadratą, kur nieko neįvyko.

– Čia dama mano jausmais jai abejoja, – sako jis, sukiodamas rankoje tuščią puodelį.

Štai ta laukta frazė. Ką dabar pasakytų garbieji strategai? Bet, deja, jie jau seniai atleisti iš darbo, įsidarbinę barmenais ar augina sode braškes, todėl nieko nei girdėti, nei patarti negali.

– Pavėluosime į susitikimą, o dar žadėjai padirbėti prie šių popierių, aš turiu keletą minčių, – nekantrauja kolega.

Kūrybininkai privalo turėti minčių, stilingų, kas be ko. Dailių ir įtaigių. Kam rūpi kažkieno jausmai? Tik ji minčių šiuo metu neturi. Serveriai išmontuoti, tiek karštieji, tiek šaltieji karai baigti.

– Man irgi jau laikas bėgti, – susizgribusi mesteli.

Neduok dieve, dar atrodys, kad kažko lūkuriuoja. Pavyzdžiui, kokio jo žvilgsnio, pasiūlymo, rankų prisilietimo. Visi pakyla, atsisveikina. Truputis nejaukumo, iš kažkur pakibusi mažytė trumpa pauzė, bet ją greit nurenka nuo stalo kartu su tuščiais puodeliais vikrus padavėjas.

– Regis, turėjau pirštines, kaip visada, na kurgi jos? – viskas kaip visada, vyrukai jau nuėjo, tik ji ieško kažko, gal tikrai pirštinių.

– Nejaugi pamečiau? – tikrina kišenes.

– Panele, ar šitų ieškote? – sako padavėjas, ką tik valęs trupinius nuo neįvykusio mūšio lauko.

Vyrukas su kavinės firminiais marškinėliais, žyminčiais padavėjo statusą, truputį palinksta prie jos ir beveik į ausį, labai jau konfidencialiai ištaria:

– Pasikalbėk su juo, pasakyk tiesiai – „aš tiesiog kartais bijau“.

Ji staigiai atsisuka, bet padavėjas jau ramiai stumdo kėdes.

„Ar tikrai taip pasakė? Kažkaip labai primena iš darbo atleistą strategą“, – šmėkšteli mintyse išeinant.

– Pasakyk… – stūgauja tarp staliukų nusišovusių generolų šmėklos. – Parašyk jam laišką…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.