Dėl eilėraščiuose atvirai aprašinėjamų skausmingų asmeninių išgyvenimų, susijusių su įvairiomis psichinėmis ir dvasinėmis traumomis, amerikiečių poetės Anne Sexton (Anės Sekston, 1928–1974), – kaip ir kitų XX a. 6–7 deš. reikšmingiausius eilėraščius parašiusių bendraminčių Roberto Lowellio, W. D. Snodgrasso, Sylvios Plath, – kūryba amerikiečių literatūros kritikoje yra užsitarnavusi išpažintinės poezijos (confessional poetry) vardą. Veik visą gyvenimą nuo psichinių negalavimų ir depresijos priepuolių kentėjusios ir nuolat gydytos Sexton poetiniai tekstai (teigiama, kad ir rimtoji kūryba prasidėjusi nuo eilėraščių rašymo kaip psichoterapinės priemonės) pasižymi bene drastiškiausiu atvirumu ir tuo metu skandalingomis, literatūroje tabu laikytomis temomis (moters fiziologija, lytinė patirtis, patologijos ir pan.). Dalis kritikų šiai ne visada vienareikšmiškai vertinamai (tačiau už rinkinį „Gyvenk arba mirk“ (Live or Die, 1966) Pulitzerio premiją pelniusiai) poetei neretai prikiša savotišką ekshibicionizmą ir neva liguistą mirties temos eksploatavimą. Sexton, kaip ir Plath, su kuria kartu lankė Lowellio vadovaujamus poetinio rašymo kursus ir kuriai yra skyrusi nekrologinį eilėraštį, po ne vieno nepavykusio bandymo gyvenimą galiausiai baigė savižudybe. (Laužtiniuose skliaustuose nurodomi eilėraščių paskelbimo metai.)
Mano gyvenimo kambarys
Čia,
mano gyvenimo kambary,
daiktai nepaliaujamai keičiasi.
Peleninės išsiraudoti,
medžio sienų kenčiantis brolis,
keturiasdešimt aštuoni rašomosios mašinėlės klavišai
niekada neužsiveriantys akių obuoliai,
knygos, grožio konkurso dalyvės,
juodas krėslas, dirbtinės odos šuns karstas,
kištukų skylės sienoje,
laukiančios nelyg bičių urvai,
aukso kilimėlis
batų kulnų ir nosių pašnekesys,
židinys
peilis, laukiantis jį pakelsiančios rankos,
ištvirkėlės įstangų nualinta sofa,
telefonas
dvi tarpušaky besišaknijančios gėlės,
durys,
atsiveriančios ir užsidarančios lyg jūrų moliuskai,
mane baksnojančios
šviesos,
keliančios aikštėn dėmes ir juoką.
Langai,
alkstantys langai,
varantys medžius tarsi vinis man į širdį.
Kas dieną peniu pasaulį anapus,
net jeigu paukščiai ir pilasi
į kairę ir dešinę.
Peniu pasaulį ir šičia,
pasiūlydama rašomajam stalui šuns gardėsių.
Ir vis dėlto niekas nėra būtent tai, kas atrodo.
Mano daiktai svajodami rengiasi naujais kostiumais,
paklusę, kaip regis, kiekvienam mano valdomam žodžiui
ir gerklėj besidaužančiai jūrai.
[1975]
Troškimas mirti
Jei jau klausi, daugumos dienų aš neprisimenu.
Vaikštau su apdarais be tos kelionės ženklų.
Paskui beveik nenusakomas geismas sugrįžta.
Net ir tada prieš gyvenimą aš nenusistačius.
Puikiai žinau tavo minimus žiedkočius,
tuos baldus, kur sukorei saulės atokaitoj.
Tačiau savižudžių kalba specifinė.
Nelyginant dailidėms, jiems įdomu tik įrankiai.
Jie niekados neklausia, kam statyti.
Jau du sykius kuo aiškiausiai išsidaviau,
pajungiau priešą, priešą prarijau,
perėmiau jo gebėjimus, burtus.
Po to sunki ir užsimąsčiusi,
už alyvą ar vandenį šiltesnė,
ilsėjausi, seilėdamasi ties burnos kiauryme.
Neprisiminiau savo kūno nė per adatos galiuką.
Net ragena ir šlapimo likučiai buvo išnykę.
Savižudžiai seniai yra išdavę kūną.
Negyvi gimę, jie miršta ne visados,
bet, apakinti, negali vaisto pamiršti, kuris toks saldus,
kad netgi vaikai žiūrėtų šypsodami.
Susibrukti tą gyvastį visą po liežuviu! –
tai virsta aistra jau savaime.
Mirtis – nusiminus kaulainė; nuskausta, net sakytum,
ir vis dėlto ji laukia manęs, metai iš metų,
kad švelniai švelniai seną žaizdą atvertų,
kad išleistų mano kvapą iš prasto kalėjimo.
Susiderinę, savižudžiai kai kada susitinka,
niršdami ant vaisiaus, išpampusio mėnulio,
palikdami duoną, bučiniu palaikytą,
palikdami nerūpestingai atverstą knygą,
kažką nepasakyta, nukeltą telefono ragelį
ir meilę, šiokią ar tokią, tą užkratą.
1964, vasario 3
Po Aušvico
Rūstybė,
nuožmi it peilis,
užvaldo mane.
Kas dieną
nacis kiekvienas
8-ą ryte pasitiekdavo
pusryčiams po mažą vaikiuką,
čirškintą keptuvėje.
O mirtis žiūri atsainiai,
rakinėdamasi purvinas panages.
Žmogus yra blogas,
sakau garsiai.
Žmogus yra gėlė,
kurią reikia sudegint,
sakau garsiai.
Žmogus –
paukštis, purvo pritvinkęs,
sakau garsiai.
O mirtis žiūri atsainiai,
krapštinėdamasi išangę.
Žmogus su rožiniais kojų pirštų galiukais,
su savo įstabiaisiais pirštais –
ne šventovė,
o išvietė,
sakau garsiai.
Tegu daugiau niekada nepakelia arbatos puodelio.
Tegu daugiau niekada neberašo knygos.
Tegu daugiau niekada neapsiauna batų.
Tegu daugiau niekada nepakelia akių
romią liepos naktį.
Niekada. Niekada. Niekada. Niekada. Niekada.
Visa tai sakau garsiai.
Meldžiu Dievo, kad neišgirstų.
[1975]
Iš: Anne Sexton. The Completed Poems. Mariner Books / Houghton Mifflin Company, 1999
Vertė Andrius Patiomkinas
