SYLVIA PLATH. Eilės
Amerikiečių literatūros klasikė Sylvia Plath (Silvija Plat, 1932–1963) be išlygų priskiriama prie pačių iškiliausių ir svarbiausių XX a. antrosios pusės anglakalbių poezijos kūrėjų. Nors gyva būdama spėjo išleisti vos vieną eilių rinkinį, už 1981 m. pasirodžiusią poezijos rinktinę, parengtą buvusio vyro anglų poeto Tedo Hugheso, tapo pirmąja poezijos kūrėja, apdovanota Pulitzerio premija po mirties. Nuo jaunumės į depresiją ir skrupulingą savianalizę (kaip aiškėja iš neseniai paskelbtų nekupiūruotų dienoraščių) linkusios Plath kūryba dažnai interpretuojama autobiografiškai – kaip sudėtingų, įtemptų santykių su namiškiais atspindys, taip pat pabrėžiamas vaizduotės išryškintas savotiškas buities, kasdienybės daiktų ir aplinkos „siurrealizmas“, poetinį pasaulį gaubiančios makabriškos atmosferos paveikumas. Antrosios feminizmo bangos laikotarpiu išgarsėjusios Plath kūryba laikoma ypač autentiška dramatiškos moters padėties ir jausenos vyriškos tvarkos ir logikos dominuojamame pasaulyje išraiška.
Miegaliai
Jokiame žemėlapyje nepažymėta gatvė, Kur tiedu miegaliai yra. Pametėme jos pėdsaką. Jiedu guli tarsi po vandeniu, Melsvoje, nesimainančioje šviesoje, Praviras prancūziškas langas Uždengtas geltonais nėriniais. Pro siaurą plyšį sklinda Drėgnos žemės kvapai. Sraigė palieka sidabrinę šliūžę; Tamsi gyvatvorės tankmė juosia namą. Droviai žvilgtelime vidun. Tarp žiedlapių, blyškių it mirtis, Ir formai ištikimų lapų Jiedu miega, suglaudę lūpas. Balta migla kyla. Mažytės žalios šnervės kvėpteli, Ir jiedu nepabusdami apsiverčia. Išstumti iš tos šiltos lovos, Mes esame jųjų sapnuojamas sapnas. Jų vokai kietai suverti. Nieko blogo jiedviem negali nutikti. Išsineriame iš odos ir įslystame Į kitą laiką.[1959]
Veidrodis
Aš sidabriškas ir tikslus. Be išankstinės nuomonės. Kad ir ką išvystu, kaipmat susiurbiu Nieko nekeisdamas, neaptemdytus meilės ar antipatijos. Aš ne žiaurus, tik teisingas – Keturkampė mažo dievo akis. Didžiumą laiko medituoju priešinę sieną. Ji rausva, su taškeliais. Tiek ilgai tą sieną stebiu, Kad, atrodo, suaugau su ja širdimi. O ji virpčioja. Veidai ir tamsa mus vis perskiria. Dabar aš – ežeras. Moteris palinksta virš manęs, Dairydamasi mano platybėse, kas ji tokia iš tiesų. Paskui nusisuka į tuos melagius, žvakes ar mėnulį. Matau jos nugarą ir ištikimai ją atspindžiu. Moteris man atlygina ašarom ir nestygstančiom rankom. Aš svarbus jai. Ji nuolat sugrįžta. Tai jos veidas keičia tamsą kas rytą. Manyje ji nuskandino jauną mergaitę ir manyje sena moteris Diena po dienos kyla jos link – kaip baisinga žuvis.1961, spalio 23
Paskutinieji žodžiai
Aš nenoriu paprastos dėžės, noriu sarkofago Su tigriškais dryžiais ir veidu, Apvaliu kaip mėnulis, – kur žiūrėti. Noriu žvelgti į juos, kai ateis Rankiodami bežadžius mineralus, šaknis. Jau matau… tuos blyškius veidus žvaigždžių tolybėse. Dabar jie dar niekas, netgi ne kūdikiai. Vaizduojuosi juos be tėvų ar motinų, lyg pirmuosius dievus. Jie spėlios, ar svarbi aš buvau. Reikėtų pasaldinus užkonservuoti savo dienas kaip vaisius! Mano veidrodis niaukiasi… Dar keli iškvėpimai, ir nieko nebeatspindės. Gėlės ir veidai nubalsta kaip drobės. Aš nepasitikiu dvasia. Ji ištrūksta lyg garas Sapnuos, pro burnos kiaurymę arba akiduobes. Nepajėgiu jos suturėt. Vieną dieną ji nebegrįš. Daiktai ne tokie. Jie lieka, tas ypatingas jų spindesys, Dažno lietimo įkaitrintas. Jie kone parpia. Kai mano padai atšals, Mėlynoji vėžlio akis bus man paguoda. Leiskite pasiimt vario puodus, tegu žydi šalimais It naktinės gėlės mano skaistalų dėžutės, tegu kvepia. Mane visą apibintuos, širdį įdėję laikys Dailiame paketėly po mano kojom. Vos bepažinsiu save. Bus tamsu, O šitų niekučių švytėjimas meilesnis už veidą Ištar.1961, spalio 21
Iš: Sylvia Plath. Collected Poems. Faber and Faber, 2002
Vertė Andrius Patiomkinas
