Toli toli

ROLANDAS KAUŠAS

Savo dvejų su puse metų dukrai aiškinu taip: vandeniuką įpili į burnytę, jis bėga per pilviuką ir paskui per pempę išbėga sisiukas (tokie specialūs terminai). Pirštu ant pilvo nubraižau skysčio kelią, iš viršaus į apačią. Skystis renkas lengviausią kelią. Žmogus apdirba, personalizuoja ir išleidžia produktą. Ne visad būtinai apačion ir ne visad lengvai. Labiau stengiantis net atsiranda dalykas, vadinamas stiliumi. Bet čia dabar aš šnekuosi su savim. Dukrai to neaiškinu, ji jau susikaupus piešia žmogiukus. Tiesiog piešt yra žymiai geriau, negu piešt teisingai. Semi tiesiai iš šaltinio. Gal net kokios esmės. Dideliem sunkiau, privalom viską perdirbt, net visokias esmes, net ir tas, kurios slepias ne mumyse, bet šalia mūsų. Tos esmės laigo po realybės pievas, nori gimdyt istoriją, o mes kur buvę, kur nebuvę tik šast ir prisistatom ir pagimdom. Iš tikrųjų tai net neaišku, ar tos esmės išvis egzistavo, prieš pakliūdamos į mūsų virškinimo sistemą. Bet čia jau miesto filosofų reikalas išsiaiškint. Aš taikaus į kaimo filosofus, taip sakant, su būdele už tvarto, su širdele duryse. Dukra tuo tarpu baigia piešinį, mėlynos spalvos sisiukas piešiny trykšte trykšta iš ovalo apačios, grasina paskandint popieriaus lapą, o gal net ir kambarį, jeigu tikėsime kai kuriais rimtais žmonėm. Atsimenu, seniai seniai, ankstų rytą, dar nelabai prašvitus, tempėm iš vienos tokios būdelės su širdele, pastatytos už ūkinio pastato, su dabar jau mirusiu provincijos klebonu visą dėžę to perdirbto gėrio į čia pat esantį bulvių lauką užkasti. Bulvės jau buvo nukastos, duobė lauko pakrašty išrausta, ruduo ruošės virst žiema ir sušaldyt žemę. Buvo pats laikas. Antraip dėžės turinys grasino pats išlipt ir paskandint klebono daržinę. Sena klebonija patogumų neturėjo. Slidinėdami per glitų molį pamažu slinkom į priekį. Mane ėmė kvailas juokas, nuo kvapo ir šiaip, sakiau: mes esam panašūs į tuos laivų traukikus rusų dailininko paveiksle. Rodos, бурлаки vadinosi. Klebonas, ankstyvą operacijos laiką pasirinkęs konspiracijos sumetimais, t. y. kad parapijiečiai nepamatytų, siekė giliau. Jis klausykloj turi perdirbti jau kitų perdirbtą produktą, trempdamas auliniais molį sakė. Minėjo dvasinę išvietę ir kaip negerai žmonėms yra matyt klebono dėžę: krenta autoritetas ir panašiai. Traukimas nuo to tik pasunkėjo, nes tuoj prisiminiau testosteronu apdirbtą savo sąžinę. Nuo 6-o įsakymo nebetoli iki 666-ių: buvau ką tik perskaitęs juodu ant balto protingų žmonių jau vienąkart suvirškintas ir katekizme vartotojams pateiktas taisykles. Gerai, kad ne per vėlai sužinojau, raminau save. Galėjo blogai baigtis. Gyvenimo, kaip smirdančių dėžių tąsymo patamsy, konceptas buvo kaip ant delno. Kad tik kaip nors greičiau pasiekus duobę. Apie kunigo kančias su kerziniais per molį grąžinant nusidėjėlius atgal į malonės būklę savanaudiškai net nebuvau pradėjęs svarstyti.

Prisistato dukra, kambarys užlietas.

– Aš atėjau, – sako.

Abu susikeliam kojas ant sofos. Aš – kad manęs nepasiektų juodu ant balto sukeltas liūdesys.

– Aš nenoriu eit į mokyklą, – paaiškina savo susikėlimo priežastį arti prisikišus dukra.

Mintyse (ir vėl) jai pritariu. Sūnus vaikystėj iš ten buvo parsinešęs: boys go to college to get more knowledge, girls go to Jupiter to get more stupider. Mano baltapūkį žmogiuką ten… Nebent kitų mokyt.

– Brolis eina, visi vaikai eina, – garsiai sakau. Garsiai – ne tas pats, kas tyliai.

Reiktų mane perminkyt, ir kuo greičiau.

– Čia yra mūsų laivas, – bandau taisytis. – Mes dabar plauksim toli toli, tolyn nuo duobės, būsim dideli ir stovėsim išdidūs. Kaip Odisėjas. Ir švies saulė.

– Toli toli, – pradžiunga mažoji. Piešia lapo kampe, viršuj, geltoną kamuolį ir brūkšnius.

– Aš tuoj, tu čia būk, – nuslysta nuo sofos.

Paskui per išpažintį, nieko geresnio tuo tarpu nesuradęs, sakiau suvalgęs iš tarpdančio iškrapštytą mėsos gabaliuką penktadienį. Tarp dantų tebesijautė nuodėmė. Gal tai buvo dievo kūnas, bet jautės kaip šaltiena ir vadinos dvasingumas. Painiavos ir poetų džiaugsmui. Akivaizdžių daiktų nenaudai. Gerai, kad pakeliui buvo klausyklų su širdelėm ir žiogais aplink, grojančiais amžinas gyvenimo tiesas, neatitinkančias dangaus reikalavimų.

Ieškau akim savo pakeleivės. Mažoji sėdi ant puoduko. Pasiėmus savo piešinį. Pripiešia galvai vieną ausį, panašią į brūkšnį iš apačios į viršų. Paskui ovalo vidury piešia širdelę. Pasiruošus plaukt toli toli.