Mums rašo

Labas, Emili Milkevičiau,

noriu pasidalinti mintimis, kurios kilo perskaičius Jūsų straipsnį „Labas, Lukauskaite. „Literatūros ir meno“ ir „Šiaurės Atėnų“ sausio–kovo poezijos publikacijų apžvalga“ („Š. A.“, III.22). Mane nustebino Jūsų teiginys: „Kad A. Šliogerio „aprezencijos prezencija“ (liet. stokos artumas) yra ir paprasta kaip taburetė formulė, kaip suręsti eilėraštį, liudija tai, kad visi žino V. V. Landsbergio dainos žodžius: „O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką?“

Esu iš tų – ne visų, kurie žino V. V. Landsbergio dainos žodžius: „O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką?“ Nesu girdėjusi šios dainos. Tačiau seniai žinau, kad tai yra Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Karalių pasaka“, kurį kažkada literatūros vakare girdėjau skaitantį Laimoną Noreiką. Man jis neatrodo paprastas kaip taburetė. Bet aš pasisakau ne dėl eilėraščio kokybės, o dėl autorystės. Iš Jūsų straipsnio supratau, kad autorius yra V. V. Landsbergis. Apie tai, kad autorius yra Marcelijus Martinaitis, net neužsimenama. Iš pasisakymų, paskelbtų internete, supratau, kad dainoje vienas kitas žodis yra pakeistas. Tuo blogiau. Dėl muzikos ir nežymių teksto pakeitimų dainos žodžiai netapo V. V. Landsbergio. Mūsuose yra įsigalėjusi nepagarba ir nesiskaitymas su autoriaus teisėmis – tokių pavyzdžių yra labai daug, aš jų nevardinsiu. Tai yra labai apgailėtinas ir taisytinas reiškinys. Kaip Jūs sakote: „Ir šis vaizdas mažų mažiausiai išblaivo.“

Pagarbiai Auksė Aurelė Užkurnienė