Lengvumas ir sunkumas

EMILIS MILKEVIČIUS

Kovo-balandžio poezijos publikacijų apžvalga

Jau feisbuke žadėjau veikiau recenzijos recenziją – ne tik V. Bako, kurio bloga karma lėmė, kad R. Granausko knygos žodingas aptarimas patraukė mano dėmesį, nes kritikai svarbu ne tik poetinis tekstas, bet ir prasminių laukų apytaka, priėmimas, taip pat ir perdava laike, – taigi ne tik jo, bet ir A. Jakučiūno „Vasario skaitymų“ („L. M.“, III.29), apimančių nei daug, nei mažai, o aštuoniolika įvairaus kalibro autorių, kurių publikacijos tą mėnesį pasitaikė. Ją atpasakosiu – taip pat ir todėl, kad savo anoje apžvalgoje ignoravau ir šioje vėl ignoruosiu prozą. Įdomu palyginti išvadas apie autorius, kuriuos suskubau apžvelgti pirmas – A. Veiknį, M. Plečkaitį, D. Grajauską; ypač apie pastarąjį nuomonių atitikimas drąsina, nes A. Jakučiūnas jo atžvilgiu ir negailestingesnis, ir tikslesnis. Jis apžvelgia ir pastebimą vyresniųjų, praeity pripažinimą pelniusių autorių grupę – prozininkas P. Venclovas, poetai A. Mikuta, J. Nekrošius, G. Cieškaitė; visiems jiems A. Jakučiūnas negaili karčių žodžių, kurie garantuoja, kad apžvalga teiks skaitymo malonumą visiems kultūros sugadintiems, o „vertybių“ nepalytėtiems niekdariams, kurie kelia tiek rūpesčio tautininkui J. Pankai. Kita tokio skaitymo savybė yra ta, kad beieškant progų suformuluoti įvertinimus ar parodijas, savo ruožtu teiksiančias teksto malonumą, atrandami autoriai, kurių kitu atveju nebūtum pastebėjęs ir niekada nepastebėtum, nebent jie kaip nors fiziškai įsibrautų į tavo buitį. Kita vertus, mano literato instinktas aplenktų ir I. J. Janonę, bet A. Jakučiūnas jos publikaciją rekomenduoja; tai prisiminimų, memuarų publikacija, autorei tai neįprastas žanras, A. Jakučiūno įvertinimu, su užduotimi susitvarkyta, parodant pavyzdį kitos, kuklesnės, bet daugiau naudos literatūros bendruomenei galinčios duoti kūrybos krypties, kuria galėtų pasekti ir kiti mažosios literatūros autoriai. Svarbiausia „Vasario skaitymų“ dalis, be abejo, yra pasižymėjusių jaunųjų autorių publikacijų įvertinimas. Jo sulaukė minėti trys vaikinai, taip pat J. Tumasonytė – apie ją ir pats būčiau norėjęs pasakyti, kad nihilizmą ji yra pavertusi rutiniškai taikomu metodu, „trafaretu“; tiesa, manęs jis neskatina mąstyti, nes nerandu apie ką. Tai būčiau norėjęs suformuluoti, bet galbūt nebūčiau drįsęs. O A. Jakučiūno atradimas, rekomendacija, „liūto dalis“ yra H. Kunčiaus „Tapti savimi“ („Metai“, Nr. 1–2) – dovana skaitytojui, pavyzdys tikrosios literatūros, kuri dar ir vykdo uždavinį reintegruoti į kolektyvinę atmintį „prarastą laiką“ – šiuo atveju „gariūnmetį“ (Nepriklausomybės pradžią), perteiktą jam tinkama grotesko estetika, kurioje „mes puikiausiai atpažįstame principus, kuriais tvirtai rėmėsi tuometis verslas ir bičiulystė. Banditų hierarchizacija, cinizmas, estetinio skonio ir moralės devalvavimas, godumas, na, ir paprastasis idiotizmas, tarytum nimbas apgaubęs visą epochą.“ Prie rekomendacijos prisidedu. O norint pasimėgauti „mažąja literatūra“ tiks turbūt už kitą kūrybą gerbiamas prozininkas P. Venclovas, šį kartą pateikęs tekstą, kuriame susvetimėjimo kamuojamas herojus „akis į akį susiduria su mažos mergaitės nuo žemės pakelta jo simboline širdimi“, kuri netrunka prabilti, o pakalbėjusi nuskrenda purpleliu. Tiek šios puošmenos, tiek H. Kunčiaus tekstas man tada neprieinamuose „Metuose“ nepateko į mano plataus užmojo sausio–kovo apžvalgą, todėl verta pasinaudoti A. Jakučiūno įdirbiu, kartu ir karštai rekomenduojant pačius jo „Skaitymus“. Kovo mėnesio panašios svarbos poezijos publikacijos – K. Navako ciklas „Šešiolika“ („Š. A.“, III.8) ir G. Norvilo litanija („L. M.“, III.8) – apie juos pakanka pranešti, o įvertinti lyg ir nebūtina.

Taip pat būtina pranešti apie a. a. V. Gedgaudo eilių iš rengtos knygos „Stiprėjanti juoda“ publikaciją; jų recepciją apsunkins jau nebe skandalai, o pati autoriaus mirtis, ir eilės pasižymi jos pajautos apstybe – iš pradžių kaip krištolinė anapus giedra, paskui kaip stojiškai sardoniška laikysena. Jis trumpam įgijo visai naujų skaitytojų, kurie būtų įsidėmėję jį kaip recenzentą, o ne iš anksto žinoję kaip poetą. R. Stankevičius „Respublikoje“ sako, kad jis dėl to pateko į Valhalą; priešingai tam, V. Gedgaudo eilių pluoštelis, kaip ir išleisima knyga, garantuoja, kad literatūros panorama vėl bus vientisėlesnė.

Kovo likučio ir prasidėjusio balandžio kultūrinę spaudą apžvelgti kiek lengviau dėl to, kad „Šiaurės Atėnai“ tuo metu iškrėtė atostogų pokštą. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ galima atsekti panašias autorių grupes kaip A. Jakučiūno vasario panoramoje. M. Macijauskienės („L. M.“, III.15) publikacija – atvejis, kai leidinio erdvė autoriui tenka už tekstuose neatsispindinčius nuopelnus, šiuo atveju net ekstraliteratūrinius (muziejininkystė). Kita grupė – antraeilio ryškumo autoriai; toks pasirodė J. V. Tūras („L. M.“, III.22), kuris iš esmės gali ir reabilituotis, kodėl gi ne, bet jis, nebūdamas dzeno meistru, o būdamas lietuviakalbiu, parašė lietuviškų haiku, kurių skaitymas lygus neskaitymui, kaip kad A. Jakučiūnas įvertino G. Cieškaitės naująją kūrybą. Kodėl jie čia? Turbūt vyksta kažkoks konkursas, apie kurį renkuosi nežinoti; tokie konkursai, įskaitant almanachą „Haiku Vilniui“, panašūs į dėmesį nukreipiančią liaudies pramogą, tokią kaip „Chorų karai“ arba Lietuvos ar bet kurios kitos vietovės „Talentai“ su trimis vertintojais, spaudinėjančiais birzgiantį mygtuką. Tame pačiame numeryje – E. Janušaitis, laimei, nenusikaltęs lietuviškais haiku, tačiau bandantis išsisukti tylą atitinkančiu verlibro eilučių trumpumu ir tą patį haiku primenančiu grafiniu išdėstymu; jo poetika atmosferinė ir todėl neambicinga, intonacijose esama ekspresyvumo pėdsako, bet tai vienintelė tų eilių dorybė. Vertesnė skaitymo yra V. Dumčiaus esė apie lietuvišką haiku – ji leidžia susigaudyti haiku mėgėjų mintyse, paaiškina, kas vyksta; pagal ją būtų galima formuluoti, kodėl lietuviško haiku skiepyti neverta, išimtis būtų J. Juškaičio nuostabios „Atlyginimo už baimę haikos“, nuo kurių vien pavadinimo nukrečia šiurpas, ir tai J. Juškaičio atveju išties yra geroji „šiurpo pradžia“. Gal todėl J. Juškaičio eiles publicistikoje pamatysime nedažnai.

Tačiau „Š. A.“ IV.12 numeryje aptinkame ryškią viso trejeto jaunųjų poetų – T. Zaronskio, A. Kardelytės ir K. Lymantaitės – publikaciją viename puslapyje. Jai gaivumo teikia tai, kokie jie skirtingi: K. Lymantaitės ilgose ir intensyviose eilutėse šėlsta siurrealių vaizdinių fejerija, teikianti malonumą šiuos tekstus skaitant balsu (galima tikėtis ją sužibėsiant ar sužibant per įvairius skaitymus), bet jie nebūtinai įsimenantys, išskyrus pirmąjį eilėraštį „urbi et orbi“ su jo konklava-haliucinacija. Kitokia A. Kardelytė – jos tekstai drausmingai trumpi, nepretenzingai perteiktos dvasinės būsenos – atpažįstamos ir – tai dar rimtesnis pranašumas – visuose penkiuose trumpučiuose eilėraščiuose pastebimai skirtingos. T. Zaronskio kalbėjimui – irgi asociatyviam, siurrealiam, bet stokojančiam K. Lymantaitės pademonstruoto vaizdinių konkretumo ir ryškio, – galima pritaikyti Platono (!) pasiūlytą eilėraščio vidinės logikos testą – sukaitalioti eilutes: jei išeina irgi eilėraštis, tai tos logikos trūksta. Bet už jo paskutinį eilėraštį Tadą pagirsiu. / To eilėraščio tembras ir metrika – turintys krūvį, / aš norėčiau manyt, kad tą krūvį kada dar patirsiu. / Vietoj prėsko verlibro, kur viskas suvirsta į krūvą – / melodingos eilutės, vibracija, žodžio kerai. / O bendrai pasakytina Tadui: bandyti – gerai.

A. Veiknio septynių eilėraščių publikacija „Nemune“ (III.14–20) – stilistiškai vientisa (kiekvienas iš eilėraščių panašus į šio poeto stilių), bet gana erdvi variacijoms: autorius dukart primena, kad valdo „klasikinę eilėdarą“, t. y. rimą, pirmiausia silabotoninį ketureilį („Paskutinis metų eilėraštis“, eilėdara ir kai kuriais motyvais atitinkantis R. Stankevičiaus „Uždegimą“, bet tai nebeturi būti laikoma priekaištu – rašau tik aiškumo dėlei), bet renkasi veikiau verlibro kalbėjimą, sutelktumu ir stojiškai tramdomo balso pauzėmis labiau tinkantį prisiimtai atmosferai ir pasirinktoms temoms – niekio apsupties, vaikystės prisiminimų fatalaus prasmės pertekliaus, į absoliučią virstančios vienatvės, poezijos iš šių dalykų gimimo. Poetinis žvilgsnis švarus, čia galima bjaurumo estetika, bet ne parulskiška nešvankybė. Palyginimas su S. Parulskiu tinkamas nebent su A. Veiknio poezija nepažįstamam skaitytojui perteikti jų jausmą: V. Bako eilės sklandžios, lengvos, blizgios kaip K. Navako, o A. Veiknio – sunkios, svarios kaip S. Parulskio. Susidūręs su Aivaru skaitytojas tikėtųsi palyginimo veikiau su R. Stankevičiumi; tačiau jo poetikai būdingas veikiau euforiškas santykis su magišku, demonizmo kupinu pasauliu (nesekiau šio maestro knygų, bet 2010 m. publikacija „Metuose“ patvirtina šį įspūdį) – tokią alternatyvą A. Veiknys irgi yra patyręs, bet tai mums primena tik eilėraštis „Nežmoniška diena lentpjūvėj“ (minėtas „Paskutinis…“ panašus tik formaliai, bet ne krūviu). Geriausias publikacijos eilėraštis „Varna“ (įtikinęs mane, kad apžvalgos tonas turi būti A. Veikniui palankus) panašus tik į paties A. Veiknio poetinį pasaulėvaizdį. Įsidėmėtina ir labai atsakinga pačios publikacijos kompozicija, veikiausiai gerai apgalvota, gal net sukurta kaip dar vienas eilėraštis, o ne atsitiktinė. Reikia kažkaip aptarti ir kadaise „Rašyk.lt“ mano rutiniškai šiam autoriui išsakytą kritiką. Jaučiuosi, lyg būčiau užsakęs daugiau kančios, ir voilà – pagyros. Taip nėra, tai veikiau pastanga rasti svarbesnių dalykų nei asmeniškumai, nepasinaudoti literatūros kritikos erdve asmeninėms sąskaitoms – tai būtina turint omeny, kad vis tiek suvedinėju ir suvedinėsiu sąskaitas, tik antasmenines, bendresnę reikšmę turinčias. Šį objektyvumo siekinį būtų galima reziumuoti kalambūru: suvesti sąskaitas su dalykų padėtimi aptariamų autorių sąskaita.

Dabar pabandysiu perteikti, ką rašo V. Bakas, kuris po to, kai „patriotai“ neišmintingai pasirinko mane išgąsdinti įsiveržimu į A. Bielskio paskaitą Kaune, džiugino mano feisbuko erdvę tuo, kad recenzuodamas R. Granausko „Bulvių valgytojus“ rado reikalą paminėti, kad „kartą eidamas turgaus aikšte pajuto, kaip neramiai juda grindinio plytelės, paviršius virpa, pulsuoja, lyg iš jo tuoj išsiveržtų partizanų kraujo fontanas…“ Aš taip nerašyčiau net ir kuo labiausiai „patriotų“ išgąsdintas. Taigi jo publikacijoje („Nemunas“, III.28–IV.3) kalbos ir eilėdaros lengvas sklandumas, kaip jau minėjau aptardamas A. Veiknį, panašus į K. Navaką, o eilutes užpildančios puošmenos – kalbos atsitiktinumų diktuojami paradoksai ir kontrastai – primena B. Grebenščikovą (kurio nežinau, bet girdėjau tokį patikinimą) ir D. Razauską: eilėraščio „Vilkintas laikas“ subjektas vilko valandą (paryčiais) skaičiuoja avis (kaip neva žmonės daro, idant užmigtų). „Vilkintas laikas“ ir yra eilėraštis, nuaustas iš patikinimų, kad tuoj švis, perrašytų maksimaliai manieringai; dramatinį efektą sukuria tik naujas kalbinis zigzagas: „Laikas [...] // kabantis sodas / viršum Damoklo galvos.“ Kitas eilėraštis vadinasi „Laikyk(is)“. Eilėraštis „Karo mokyklos“ yra apie rašymą. „Paviršiai“ (ak tie paviršiai, K. Navakas irgi jais, gražuoliais, žaidė) yra apie Dievą, bet baigiasi posmu apie rašymą. Paskutinis „Menschliches, Allzumenschliches“ (vienintelis nerimuotas eilėraštis; pavadinimo frazė reiškia „žmogiška, pernelyg žmogiška“, ji filosofo F. Nietzschės; sudaro eilėraščio refreną) yra apie poeto dvasinę būklę, t. y. kančią. Galima perskaityti kaip metafizinio laikraščio naujienų straipsnį: A. Veiknio naujienos yra apie žmogų, apie jo absoliučią vienatvę, apie absoliučios vienatvės inversiją į absoliutų orumą; V. Bako naujienos yra apie poetą; jam derama draugija yra paviršiais einantis Dievas, įprasta aušra; kur ten žmogus? – galbūt tai kaimynas, kurio galima „paklaust, ar jau pasikeitė žiemines padangas“ ir pan., bet tai „žmogiška, pernelyg žmogiška“. A. Veiknio naujienos svarbesnės, bet tam tikra prasme V. Bako žinios sąžiningesnės: kokia triuškinančia atšiaurybe beapsireikštų Būtis, ji apsireiškia tekste, kurį parašė tam tikras poetas, kad nereikėtų dėl ilgo neproduktyvumo skelbti savo socialinės personos bankroto, kad galėtų nesislapstyti nuo skaitymų organizatorių per „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir t. t.; tos Būties pilnas eilėraštis yra periodiniame leidinyje, jį skaito keista chimera – skaitytojas. Rašymas apie rašymą laikomas poetine nuodėme, nes jis retai tegali kuo nors papildyti tai, ką mes jau žinome ir ko adekvatesnis pavidalas yra filosofinio diskurso pastraipa, o ne eilėraštis. Prisimenant F. Hölderlino / M. Heideggerio klausimą „Warum ein Dichter“ – kam poetas? – būtų galima pasakyt, kad rašymas apie rašymą kelia šį klausimą, o rašymas apie ką nors kita, kaip A. Veiknio, atsako į šį klausimą. Be abejo, atsako ne galutinai, o formuluoja atsakymą šalia kitų lygiaverčių atsakymų; buitinio postmodernizmo dogmai, kad yra daug tiesų, net nėra kitos iliustracijos, kaip poetinių pasaulėvaizdžių pliuralizmas. Ne veltui apie garsius menininkus (deja, apie poetus retai) sakoma, kad jie „žvaigždės“; juk žvaigždėtas dangus – tai „nieko bendro neturinčių bendrija“, tai sena metafora absoliučiam individualizmui. Dalykas tas, kad galima įsivaizduoti, jog visi žmonės turėtų po ideologiją kiekvienas pavieniui, nors taip įsivaizduoti ir anksti.