Volungė kleve

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

1960 m. po respublikinės Dainų šventės, alinant liepos dusnumui, trisdešimt liaudies meistrų (tada taip vadino tautodailininkus) sugužėjo į LAZ autobusą. Ak, tas sovietmečio transporto stebuklas – vasarą tvoskiantis pirties alsa, žiemą apavą prie grindų traukiantis.

Išvyką prie Baltųjų Lakajų ežero organizavo Liaudies meno rūmai. Buvo tokie ant Vilnios kranto, sako, kad lenkų laikais ten veikė viešnamis, o vokietmečiu – vokiečių karininkų kurhauzas. Trijuose aukštuose krebždėjo įvairūs specialistai – dailininkai, muzikos ir chorvedybos žinovai, padedantys saviveiklos kolektyvams, kūrybai paakinantys gabius darbštuolius, ličynmeistrius ir primityviuosius tapytojus skatinantys neužmiršti laimingų kolūkiečių pieningų karvių apsuptyje. Tik kitas rokundas, ar to laikėsi liaudies meistrai.

Kaip Kultūros ministerijos darbuotojas, irgi įsitarpavau į autobusą. Niekas neatvėpė lūpos. Taip priimta, negi šiaušies prieš aukščiau stovinčios žinybos atstovą. Tiesa, kukliai betrypsėdamas, pražiopsojau geresnę vietą. Teko sėstis ant galinės sėdynės, virš karšto motoro. Nuo jos kelionės pabaigoje vos atplėšiau prikepusį užpakalį.

Gerai, kad vairuotojas stabtelėjo Inturkėje. Pasiviję dulkių tumulai negailestingai gulė ant mūsų, girgždėjo tarp dantų, vertė čiaudėti it peliūkščius miltuose. Kažkokia moterytė sukruto rypauti: „Baigiu užtrokšti.“

Kur gauti atsigerti? Tais laikais dar nebuvo išrasti „Vytauto“ ar „Rasos“ plastikiniai bambaliai, o sodybų šulinius rūpestingai saugojo vietinės reikšmės amsiai.

Pasisiūliau aplankyti šimtametę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnytėlę. Kaip ir visos liaudiškos architektūros šventovės, ji buvo be jokių įmantrybių, apkalta nedažytomis lentomis, su užrioglintu žemu bokštu. Viduje – penki pseudobarokiniai altoriai, kurių apdailai nepagailėta vietinių meistrų triūso ir išmonės.

Bažnyčioje jautėsi neuždulkėjusio remonto pėdsakai. Maldos namais dalykiškai rūpinosi ten kunigavęs Vincentas Sladkevičius (vėliau jis įšventintas į kardinolus).

Beje, Inturkės kaimas aukso raidėm įrašė ne vieną lietuvybės puslapį. 1908 m. rugpjūtį ten surengtas pirmasis lietuvių vaidinimas, aktyviai darbavosi katalikų blaivybės draugija. Inturkės klebonas Stanislovas Šlamas padėjo Kiprui Petrauskui baigti muzikos ir dainavimo studijas.

Mini ekskursija keliautojus gerokai suartino. Atsipūtę šventoriaus medžių ūksmėje, vėl kratėmės Baltųjų Lakajų link. Nežinau, kas pasiūlė apsilankyti prie šio ežero, juk arčiau kaimo, šiaurinėje jo pusėje, driekiasi vandeningasis Gėluotas. Atsibeldę prie Baltųjų Lakajų, pasileidom basi per nenutryptą pievą, smaksojom į žydrą ežero ramybę. Ant nulinkusių karklų kvaksojo kirai, atkišę pūgžlių pritutintus gūžius, galvą sukiojo sargybinis garnys.

Tempėm iš autobuso, ką įsidėję, – palapines, miegmaišius, tąsėmės su maisto venzlais. Iš krepšių kyšojo paskrudintom kojom gaidžiukai, seilę varvinantys dešrų ritiniai, o jau sūrių geltonumas, naminės duonos kvapnumas, į guzus sumušto sviesto šviežumas! Moteriškės ant žolės guldė ir spaudė linų staltieses, lygino kampus, prie molio dubenėlių lygiai rikiavo peilius ir šakutes.

– Kaip tikrame baliuje! – džiaugėsi vyrai, rikiuodami gėrimų baterijas, kurių centre – „Dainava“ ir „Palanga“.

Nusimaudę apgulėm vaišių „stalą“.

– Ak, ir skanybė tu mano! – po pirmų kąsnių vos neprarijom liežuvių. Kuri lietuvė apsisarmatys, nesiūlydama kramsnojimo, kad širdis per skrandį nešoktų. Juo labiau kad ir stikliukėlis jau kelis ratus apsuko. Šalia manęs gulėjo barzdyla pačiame jėgų žydėjime.

– Dainą, dainą! – sukruto žmonės.

„Ąžuolėliams šakos linko, kai mus jaunus karan rinko“, – suskambėjo visų pobūvių uvertiūrinė.

– Vytautai, varyk aukščiau! – linksmai šalia manęs patarė rimtas dėdė.

Tas Vytautas buvo Majoras, pripažintas meistrų meistras, auksarankis skulptorius.

Anas susisarmatijo. Visi ragino vienas kitą, bet burnų nepravėrė. Išdrįsau aš:

Sėk, sesule, žalią rūtą,

Kad Lietuva laisva būtų.

Pažmonys pritarė:

Sėk, sesule, ir gvazdiką,

Kad nebūtų bolševikų.

Dalis gulėjusiųjų pasikėlė ant alkūnių, nustebę ir sutrikę, sužiuro į mane. Kiti slėpė akis, lyg kažką nei į tvorą, nei į mietą pamatę. Stikliukėlis sujudo eiti per rankas, liaudies meistrai vangiai pritarė dainai. Daugiausia suglumę tylėjo ar paskubom žiaumojo, tuo paliudydami, esą labai užsiėmę, nieko nematą ir negirdį.

Grįžus ir bičiuliams pasipasakojus apie subuvimą, vienas išrėžė:

– Na ir durnius tu! Galėjai sudegti. Dėkok Dievui, kad kagėbešnikai šalia nekirmijo.

Koks naivuolis buvau! Mėginau pateisinti save, kad iš dainos žodžių neišmesi, o tarp grynuolių liaudies meistrų negi lindės pasturlakis… Daugiau liaudies meistrų vakaronėse neteko būti. Išėjau iš Kultūros ministerijos, nebeteko pakliūti į širdingų, kūrybingų tautiečių sambūrius. O su Vytautu Majoru užsimezgusi draugystė truko keturiasdešimt metų.

Klaipėdoje. Name kaip dvare

Apie 1970 m. Vytautas pasikvietė į neseniai įsirengtą namą uostamiesčio senamiestyje. Visko tikėjausi, bet ne kurapkėlės margumo skaldytų akmenų sienos svetainėje. Ji menei teikė tauraus dekoratyvumo, o plieskiantis židinys šalia prisėdusį minkštino it vašką. Ant sienos kabėjo Vytauto sukurti metalo plastikos darbai. Ypač linksmai nuteikė velniūkščiai, rodantys špygas. Didįjį kambarį supo balkonas pjaustinėtais turėklais.

– Iš jo – įėjimas į dukrų kambarius, – patikslino autorius. – Juk jaunimui reikia savo erdvės. Naktim, užmetęs vyrišką pareigą, pakėlęs galvą, klausydavausi, ar negriūva siena, juk renčiau iš akies, be apskaičiavimų ir planų. Taip visada – vadovaujuosi kūrėjo nuojauta. O ir namelis praėjusio amžiaus – visokių šposų gali iškrėsti, – spragsint ąžuolo pliauskoms pasakojo Vytautas. – Sykį užeinu į muzikos parduotuvę. Žiūriu, pakampyje plokštelių stirta. „Nepagarbiai laikot!“ – priekaištauju. „Niekas neperka. Senos. Tris kartus nukainojom, o prekė nejuda, – guodėsi pardavėja. – Dabar laukiam, kada leis išboginti šiukšlynan.“ – „Parduokit man, – sumečiau, kad gerai būtų jomis iškalti sieną. – Po kiek štuka?“ – „Viena kapeikėlė.“

Išsitraukiau červoncą (dešimt rublių) – už visus! Pardavėjytė akis pastatė. Tūkstantis! Vos į moskvičių tilpo. O kai sieną papuošiau tokiu dekoru, smagu šalia arbatą gurkšnoti, įsivaizduoti, kad griaudėja geriausi pasaulio orkestrai.

Sužinoję apie liaudies meistro su didele išmone įrengtus namus, duris ėmė varstyti ekskursantai.

– Bezpredel (be ribų)! – stebėjosi rytų krepšių turistai.

O Vytautui kas – glostė pradedančią žilti barzdą, o akyse šokinėjantys velniūkščiai bylojo, kad jo kūrybinė mintis – nenusakomas ir nesibaigiantis šišas.

Skulptorių apgulta Ablinga

1972 m. liepą Vytauto neradau namuose.

– Jis Ablingoje, – pasakė žmona Aldona.

– ?!

Matydama mano nesusigaudymą, išpyškino:

– Su trisdešimčia liaudies meistrų pasinešęs sudegintam kaime sukurti memorialinį ansamblį. Jei nori, nuvešiu į tą liaudies meistrų kūrybinę stovyklą, – pasiūlė.

Matydama, kad dvejoju, paragino:

– Važiuojam, važiuojam! Per pusę valandos nulėksim. Dar visi skulptoriai triūsia, pamatysi, kas kaip.

Negalėjau praleisti progos. Žaliu moskvičiumi pralėkėm Gargždus, įsukom į Kulių kelią.

– Liko tik 4 km! – linksmai čiauškėjo Aldona.

Staiga vairas kryptelėjo ir… įbildėjom griovin.

– Velnias! Užšokau ant akmens! – tvojo rankom per vairą.

Atsargiai pasičiupinėjau nubrozdintą nosį, džiaugiausi, kad liko sveiki akiniai ir galva. Tada dar nebuvo saugos diržų.

Pamačiusi mane sutrikusį, Aldona nusišaipė:

– Būta čia ko! Aš ne vieną griovį esu išmalusi. Tik ša, Vytautui nė mur mur, o tai atims mašiną.

Ačiū Dievui, griovys buvo nuožulniais šlaitais.

– Va, pagazuosiu atbula ir kaip kamštis iš šampano butelio išlėksiu, – drąsinosi.

Po kelių minučių įsukom į Žvaginių kaimą, kur virė darbas. Piliakalnio papėdėje bolavo ąžuolų rąstai be žievės, juos aplipę krutėjo skulptoriai. Vieni dar tik tašė figūras, kiti, nusitvėrę skaptus, raupė veidus, į klumpes „avė“ sukurtuosius.

– Kaip sekasi, Ipolitai? – pasilabinau su Užkurniu.

– Kur jau, kur jau, – trynė delnus. – Tikra kūrybos šventė. Ačiū Vytautui, jis mane, aukštaitį, prisiviliojo pas žemaičius. Tas žmogus ir akmenį prisišnekins, – talažijo anas.

Atėjo susikaupęs Vytautas, pakalbėję apie šį bei tą, užsiminėm apie visų rūpestį ir skausmą – Ablingos memorialo kūrinį.

– Baigsim liepos dvidešimt trečiąją, – kaip kirviu nukirto.

Taip ir buvo.

– Negaliu suprasti hitlerininkų, – sopaudamas kalbėjo. – Vos prasidėjus karui naciai suėmė trisdešimt penkis Ablingos ir septynis Žvaginių vyrus. Per naktį juos išlaikė daržinėje, o ryte, nieko nesakę, sušaudė. Du berniukus, vielom pririšę prie liepsnojančios daržinės, sudegino gyvus.

– Gal koks kaimynystės vokietis ant lietuvių dantį griežė? Juk siena už kelių kilometrų ėjo, – svarstė vyrai.

– Vokiečiai šį ir Pirčiupių kaimus supleškino. O kiek bolševikai ugnim paleido… Rodos, dvidešimt, – pridėjo Juozas Lukauskas.

Tarp skulptorių matėsi ir dvi moterytės, Ona Beresnaitė ir Aleksandra Domarkienė. Jos sakėsi vestuvininkus iš pelenų prikelsiančios, juk jaunieji Basė Luožytė ir Jonas Beniušis nė baisiausiam sapne nesapnavo tragiškos rytojaus dienos.

– Dainorel, atek šėn, – pašaukė šalimais besisukiojančią žvitrių akių architektę Juknevičiūtę.

Ši spitri kūrėja Žvaginių piliakalnio šlaite surikiavo pirmąjį skulptūrų ansamblį Lietuvoje. Nematyta negirdėta tradicija – liaudies meistrų kūrybinės stovyklos, užkutrintos Vytauto Majoro, suvešėjo Lietuvoje. Paskui – M. K. Čiurlionio kelias Dzūkijoje, Raganų kalnas Juodkrantėje, Riešė prie Vilniaus.

Kelionės ir dainos.

Širdis ant delno

Palaimą patirdavau važinėdamas su Vytautu jo žaliuoju moskvičiumi. Bičiulis džiaugsmingai sukdavo ratus po gimtąją Žemaitiją, tarp mūsų nebuvo paslapčių, o jis vis klausdavo – ką dar aplankysim?

– Numaukim į Degučius. Ten vienintelė Lietuvoje trikampė medinė bažnyčia. Pastatas tiksliai suplanuotas, pamatai – lygiakraštis trikampis, kraštinės po 18 metrų. Ant bažnyčios iškeltas aštuoniakampis bokštas. Šventovė be priekaištų apkalta lentelėm.

Įėjom į akmenim apmūrytą šventorių. Tada dar nebuvo būtinybės kaimo bažnytėlių rakinti.

Negalėjau atitraukti akių! Visi trys altoriai matėsi iš bet kurios vietos. Pavėlavusiam maldininkui niekas neužstojo altorių. Net zakristija, kad jaustum pastato visumą, pristatyta iš lauko. Originalu, savita. Amžių amžius Žemaitiją garsino išmoningi meistrai, negi XXI a. savo žodžio nepasakys tokie kaip Vytautas Majoras.

Nuo pirmųjų mylių Vytautas sakydavo – padainuojam. O užtraukti reikėjo tik liaudies dainą, geidautina – senesnę. Dainų daina buvo:

Anoj pusėj Dunojėlio

Pievelė žaliavo.

Grėbė pulkas grėbėjėlių,

Grėbdamos dainavo.

Nedainuokit, mergužėlės,

Tų graudžių dainelių,

Negraudinkit man širdelės –

Jaunam kareivėliui.

Pasisukęs šonu, turavotojo veide pamačiau šykščią ašarą.

– Juk pastebėjai, kaip susigraudinau, – kiek patylėjo. – Aš ne žliumbeklis, bet kruvina žaizda niekad neužsitraukia. Ta daina primena Kazachstaną, Mordovijos lagerius. Juk man dar nesukakus septyniolikos be teismo „įsūdė“ dešimt metų. Laimė, kagėbešnikai nesugebėjo įrodyti, kad buvau Švėkšnos valsčiaus partizanas Klevas. Tai mano medis. Jei būtų atkapstę – amen. Keturiasdešimt septintaisiais puolėm Saugų stribinyčią ir išvadavom suimtuosius. Nepratempę nė valandos iš Švėkšnos Šilalėn sugriuvo stribai. Bet gaudyk vėją laukuos.

Sykį benardant Varnių–Telšių vieškelio kalneliais, besigėrint nusklembtais jo posūkiais Vytautas paprašė:

– Na, tą – „Saulė teka, saulė leidžias“.

Sustojome ąžuolyno pakraštyje, dūzgiančių bičių lauke.

– Tokią dainą galim traukti tik ramybėje, nesikratydami, – paaiškinau.

Saulė teka, saulė leidžias,

Man kalėjime tamsu.

Vienas langas, drėgnas oras,

Kieti narai, kur guliu.

– Buvo Spasko lageryje toks šviesuolis Dambrauskas. Jis mane, be daugelio žinių, ir šios dainos išmokė. Nulindę nuo piktų akių, tyliai ją traukdavom, Tėvynę godojome.

Naujame name

su nauja šeimininke

Į Vytauto gryčią Klaipėdoje nebeužsukdavau. Nebebuvo pas ką. Su antrąja žmona Birute bičiulis persikėlė į uosto pašonėje esantį Jurgių kaimą.

– Eigulys Rusteika užrodė sunykusią lietuvininkų Padagų sodybą. Iš kolūkio iškaulijau jos griuvėsius, apsiėmiau valdybos pastatą išgražinti, dar šį tą sumeistrauti, – Vytautas juokėsi, kad kolūkis susigundė nauju traukos tašku. Atseit liaudies meistras budinką iškelsiąs, nuo ekskursantų neatsimuši, visi apsilankę šį Žemaitijos kampą minės.

Į Jurgių kaimą Vytautas Majoras koją įkėlė amžinai. Statė, kūrė, tobulino ir viską derino tik su savimi. Milžino pastangų reikėjo siekiant laužą paversti prašmatnia sodyba.

Sename tvarte įsirengė dirbtuves. Prisivilko geležgalių, miškuose prisigraibė medienos. Gumbuotų šakų „meno“ seniai atsisakė. Viskas sukurta originaliai, didelio meistriškumo, laiko, patirties, poetiškos sielos dėka. Beje, ir miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis 60 kubų pjautos miško medžiagos davė, rajono vykdomasis ne vienu rubliu prisidėjo.

– Lai tik kuria, gražina Lietuvėlę, – sumojo valdininkai.

Abiejų rankų pirštų pritrūksta rokuojant žinomiausius Vytauto kūrinius. Tai medžio skulptūros „M. K. Čiurlionis“, „Žemaitė“, „1863 m. sukilėliai“, „Palangos Juzė“, antkapinis paminklas Simonui Stanevičiui, antkapis tėvams Veiviržių kapinėse, „Herkus Mantas“… Naujas žodis kuriant interjerą Šeduvos malūne.

…Vaikštau po Vytauto „dvarą“ Jurgiuose. Spitriju į sustingusius prie vartų du žemaitėlius, atsirėmusius į ietis.

– O tvenkinio bebrų nepamato. Daug eibių pridarė. Bet tegu anie triūsia, tai mano „statybininkai“, – suglosto vešlią plaukų čiuprą.

Rodo ir ratinį traktorių, kurį kolūkis perleido.

– Man tai didelis pastiprinimas, o aniems – metalo laužas. Pusę metų kilojau, kol užbirbė.

Nebuvo mechanizmo, su kuriuo jis nesusirokuotų, darbo, kurio nepadarytų. Kėits žemaitis!

…Pabudęs iš snūdės, užkaukia geležinis vilkas. Priėjus arčiau rodo plieninius dantis.

– Jau pėita! Paveizėsim, kų gaspadinė ištaisė.

Einame skaldytais akmenimis išklotu taku, šonuose girnapusių sienelė. Stuboje ant raštuotos staltiesės paliavotas dubuo su garuojančiais cepelinais.

– Žemaitiški, – užsikvempia ant stalo šeimininkas. – Su kresnelėm ir patermesu.

Visi indai – Birutės. Ant sienos skoningos plaketės. Ji tautodailininkė. Ne sykį dalyvavusi vietinėse ir užsienio parodose. Kai Majorai pradėjo kuistis Jurgiuose, Birutės indėlis buvęs svarus. Kol už dičkius darbus vyrui apsisukdavo rublis, žiūrėk, antra pusė, pardavusi darbelius parodose, jau šlamina banknotais.

Paskutinį kartą buvau Jurgiuose praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Iš toliausiai pasitiko virš trobos iškilęs triaukštis bokštas.

– Nors ir tauzijo miesčionys – tai nebūdinga kaimo architektūrai, o man kas… Nu-si-švilpt! Gražu ir visas rokundas! Negi gėrėsies apylinkėm it Tarzanas, įsliuogęs į medį… Dabar tik bokšte žvalgausi, ilsiuosi, apie naujus darbus galvoju.

Pasisakė turįs didžiąją svajonę – pastatyti medinę pilį.

Po Šeduvos „Velnių malūno“ patenkintas Lietkoopsąjungos pirmininkas Aleksandras Jankauskas spaudė ranką ir pasakė: „Jei vėl ką sugalvosi, skambink! Mėginsim įgyvendinti.“

Paskutinė šneka

Rudeniop gavau trumpą laiškelį, kuriame buvo paminėta: „Trečiadienį būsiu Vilniuje. Užeisiu. Yra šneka.“

Mano bute Dūkštų gatvėje svečias nenoriai žiaumojo varškėčius. Mačiau, ne tas galvoje. Atsikėlęs nuo stalo vartė 1914 m. Čikagoje išleistą „Tikėjimų istoriją“.

– Veizėk, kuokė stuora! Tūkstantis puslapių, – stebėjosi. – Ot norėčiau paskaityt… Nors ne, neturiu laiko. Yr kas suka makaulę.

– Kas nutiko, Vytaut? – neatstojau.

– Nieka, nieka! – mėgino vyniotis.

– Sakyk, sakyk! Matau, joudus debesis užgolus.

Nerinkdamas žodžių išdėjo – Lietkoopsąjungos vadui Aleksandrui Jankauskui XIV a. žemaičių pilelę pasišovęs suręsti. Vietą netoli Klaipėdos autostrados ant kalvelės nusižiūrėjęs. Keturiuose bokštuose Lietuvos regionų restoranai tilptų, kalto metalo žibintai išorėje ir viduje senoviškus deglus primintų, pakeliami tiltai reguliuotų lankytojų srautą.

– Ar pablūdai… Vienas?

– Na ir kas! Tebeturiu pasiutimo. Imčiau ir padaryčiau. Prireikus pagalbininkų netrūktų. Tik va rankom nesukirtom, o be pinigų – kaip… Valdybos posėdyje sako – klok planus, derinsim su architektais, istorikais. Popieriai, popieriai! – nusipurto lyg kibiru vandens perlietas. – Juk žinai, man jie – kapec! Viską dirbu užėjus šišui, iš nuojautos varau.

Mėginu guosti, vapčioju, kad viskas susitvarkys.

– Vargiai, vargiai. Iš susirinkusiųjų supratau – ne vien popieriuose šuva pakastas. Kažkas iškapstė, kad buvau tremtinys. Subruzdo, ar Majorui nebus per gerai, – karčiai nusišypsojo.

2006 m. ryški kūrybinė asmenybė 76 metų Vytautas Majoras išėjo anapusybėn.

Viskas pasiliko mums, tėvynei Lietuvai. It volungės giesmė kleve.