Hokitų tikėjimas: nesąmonė visada bus priešais

„Agora“ šurmuliuoja. Iš visų pusių į ją plūste plūsta žmonės, ištroškę Mokymo. Skamba gana dvasingai, tiesa? Bet neapsigaukime. Šį kartą minias į mūsų aikštę sutraukęs oratorius savo žodžių laukus užminuoja ne pasenusiais kiaušiniais ar pažadais Lietuvoje atidaryti ateivių ambasadą. Jo besiklausydamas gali nebent užminti ant žodžių pievoje pasislėpusių ironijos daigų, kurie nuo prisilietimo ne sprogsta, o užsisako dar vieną puoduką espreso.

Ironijos gausu tiek rašytojo, publicisto ANDRIAUS JAKUČIŪNO kalbose, tiek straipsniuose bei knygose. Šia savybe VU klasikinę filologiją baigęs Jakoszas (Jakošas) artimas kitam agoros praeiviui, kuris kitados užsuko ir į rašytojo pirmosios knygos pavadinimą – „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999); antika dvelkteli ir antrojoje – „Servijaus Galo užrašuose“ (2005). Būtent „Užrašuose“ galime atrasti žinių apie Mokymą – Hokio religiją. Į šio hedonistinio kulto pranašumus, pasak spaudos, knygos pristatymo metu dėmesį buvo atkreipęs net garsusis religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, o didelė dalis rašytojų bendruomenės iki šiol pusiau juokais, pusiau rimtai (kaip ir dera tikriems Hokio sekėjams) save vadina hokitais. Paties autoriaus tvirtinimu, hokizmo kvapą galima užuosti ir kitose dviejose jo knygose, pabuvojusiose Metų knygos rinkimų sąrašuose, – „Tėvynėje“ (2007) ir „Lalagėje“ (2011).

Pati į šį slaptingą tikėjimą irgi pusiau rimtai, pusiau juokais buvau įšventinta gal du ar tris kartus. Tačiau neseniai supratau, kad gana mažai žinau apie Jakoszo požiūrį į hokizmą, tad nusprendžiau pasikviesti jį į Rašytojų sąjungos kavinę „Ex Libris“ (buvusį „Suokalbį“) ir šiek tiek pakamantinėti.

^{Aušra Kaziliūnaitė}

– Kaip atsirado hokitų religija? Kokios jos ištakos?

– Kaip tik šiomis dienomis feisbuke šmėkštelėjo Antano A. Jonyno, Juozo Erlicko kartos jaunystės nuotraukų. Šie žmonės 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo įkūrę mįslingą organizaciją – Eklektikų sąjungą. Vaikinai įrašinėjo operas, kūrė kažkokius beprotiškus kolektyvinius tekstus, leido pogrindinį laikraštuką „Čiuvakų tiesa“, kurio pavadinimas, beje, buvo spausdinamas lygiai tokiu pat šriftu kaip oficiozinės „Tiesos“. Galvodamas apie tą laiką ir tuos žmones aiškiai pajutau, kad Eklektikų sąjunga gimė iš nesąmonės, – sovietinės visuomenės nesąmoningumas, pačioje jaunatvėje glūdinti nesąmonė pagimdė šią organizaciją.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Hokio kultą – jis gimė iš nesąmonės, jis pats yra didelė nesąmonė. Juk nesąmonės – ką čia slėpsi – toje epochoje (XX a. paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje) dėjosi kiekviename žingsnyje. Nors vadinamasis gariūnmetis jau buvo tarsi pasibaigęs, dauguma politinių ir visuomeninių procesų mūsų brangioje tėvynėje vis dar atrodė labai keisti. Mes jais džiaugėmės, iš jų šaipėmės, – tiesa, negaliu pasakyt, kad daug apie juos galvojome. Mes tiesiog gyvenome nesąmonėje, ji mus formavo. Netgi pasakyčiau, kad buvome panirę į tą keistą būvį vidujai, taigi tos nesąmonės buvo užtektinai ir pačiuose mumyse. Mums norėjosi krėsti kvailystes. O kadangi dauguma mūsų buvo filologai, tai šios nesąmonės įgavo gana rafinuotą sinkretiškos religijos (sektos) formą…

Kaip ir dera tokiai paslaptingai religijai, ji radosi gūdžių ir siaubingų pagirių po PDR („Poetinio Druskininkų rudens“) dieną, kai visi nežmoniškai pailsę vykome namo. Galvos buvo lyg pripiltos žvyro, ausys – dar užkimštos vakarykščių kliedesių. Prie pakelės parduotuvės ties Senąja Varėna kažkas pareikalavo sustoti… Toliau viskas vyko tarytum savaime, mums nesikišant: spontaniškam įkvėpimui pagavus, ties šaldyta žuvim hokiu atsiranda skaičiaus 102 vizija. Ji užplūsta netikėtai, staiga – kaip kolektyvinis džiaugsmas, troškimas tarti šį skaičių. Net labiau negu degtinė, kuri vėliau išgeriama, jis atneša paguodą ir šviesą į tą dieną, diena tampa išganyta ir skaisti.

Be abejo, žvelgiant iš šalies, tai buvo panašu į beprotybę (nes tai ir buvo beprotybė), bet toje keistoje epochoje, jaunystės ekstazėje ši beprotybė atrodė labai graži ir jaudinanti – ir netgi prasminga.

– Kokia buvo šio kolektyvinio nušvitimo tąsa?

– Aišku, pirmiausia ir vėl prisigėrėme – dalykų reikšmingumą anais laikais natūraliai įvertindavome kilnodami stiklelius ar netgi maukdami tiesiai iš kakliuko. Bet, žinoma, buvo jausmas, kad tas kliedesys, priešingai nei daugybė kitų kliedesių, kuriuos skleisdavome įvairiose tarpuvartėse, turi kažkokią ateitį… Kad tai – o siaube – gal net ne kliedesys…

Žinoma, keisčiausia buvo, kad jis lygiai taip pat atrodė turįs ir kažkokią praeitį…

– Tai nusprendėte paieškoti Hokio kulto priešistorės?

– Žinoma. Kadangi pranašas Arijus (tiesa, jį sukūriau gerokai vėliau – bet gal čia nieko baisaus) teigė, kad liesti netikrus dalykus yra nesąmonė, aš ryžtingai nusprendžiau prisiliesti istorijos, kurios, be abejo, niekada nebuvo. Beje, tai giliai hokitiškas požiūris į pasaulį: praeitis, kurios nebuvo, lengvai galėjo būti čia ir dabar sugalvota buvusi, – ir tai buvo padaryta.

– Ir kas tai per istorija?

– Nemanau, kad verta apie tą istoriją šnekėti, nes tai daugiau mano asmeniniai tyrimai, kuriuos aprašiau „Servijaus Galo užrašuose“. Šiaip ar taip, likome savotiškai pririšti prie antikos, nes pirmuosius „istorinius“ hokitų tekstus prisiliuobęs aš parašiau lotyniškai. Beveik visi jie irgi yra minėtoje knygoje, išversti į lietuvių kalbą. Taigi jei ką domina istorija, gali ją atsiversti ir paskaityti, – nenoriu čia išsiplėsti. Turėčiau tik pasakyti, kad „istoriniai“ hokitai triukšmingai ir be paliovos ūžavo, klasta siekė malonumų ir finansinės naudos, taip pat eikvojo begalę jėgų teoriniams disputams, kuriuose stengėsi aptarti visas malonumų rūšis ir jų patyrimo būdus.

O mūsų, naujųjų laikų hokitų, apšviestų ties Senosios Varėnos parduotuve, rūpesčiai buvo kur kas kuklesni. Mus traukė nesąmoningi dalykai ir reiškiniai – kiekvieno jų kulminacija buvo laikoma Hokio apsireiškimu. Taip pat tapo įprasta manyti, kad Hokis nuolat esti (reiškiasi) skaičiuje 102. Mes jį garbinome, nes jautėme, kad jis gerai nusako estmę.

– O kuo skiriasi estmė nuo esmės?

– Esmė yra labai neapibrėžtas terminas, o estmė turi konotacijų, susijusių su pačiais paprasčiausiais, netgi, pasakyčiau, primityviais malonumais, kurie labiausiai domino pirmuosius hokitus, – tai gali būti, sakykim, alkoholis ir lytiniai santykiai. Taip pat žodis „estmė“ yra žodžio „esmė“ parodija, nes kiekvienas reiškinys, atsidūręs hokizmo aplinkoje, galiausiai tampa savo paties parodija ir tvaria nesąmonės dalimi.

– Kas buvo pirmieji hokitai ir kaip juos paveikė Hokio apsireiškimas?

– Pirmųjų hokitų galėtų būti nemažas sąrašas, tačiau jame atsidurtų ne vien žinomos pavardės – sakykim, mūsų bičiulis Mindaugas Balčiūnas, kuriam būtent ir teko garbė atkreipti dėmesį į užrašą „hokis“ su visa būsimo konvertito rimtybe. Minėtini dabar jau a. a. Remis su Šamanu (Remigijus Audiejaitis ir Mantas Gimžauskas), Marius Burokas, aš, Vytas Dekšnys… Tiesą sakant, hokitais iš karto mielai tapo žmonės, kurie mus supo. Šios religijos branduolį visą laiką sudarė draugų, pažįstamų ratas – taip teoriškai turėtų būti ir dabar, nors ratas yra labai išsiplėtęs, o supratimas, kas yra hokizmas, – apnykęs…

Šiaip ar taip, hokizmas yra tam tikras identifikacijos ženklas. Jeigu žmogus žino Hokį – jis yra bendruomenės narys. Hokizmas buvo vienijantis, buriantis veiksnys ir prisidėjo ugdant suvokimą, kad esame bendraminčiai (dauguma – ir vienmečiai), patekę į tam tikras aplinkybes.

Tiesą sakant, šis kultas mumyse nuveikė daugiau, nei galima įsivaizduoti. Kai šneki, visa tai atrodo kliedesiai, tačiau tie kliedesiai, drįsčiau teigti, labai gražiai ir teisingai pasakoja apie pasaulį, koks jis buvo. Juk sakoma, kad humore teisybės visada yra. O juk tai net ne humoras, – kažkas daugiau, gerokai daugiau. Taigi ir tiesos tame dar daugiau. Štai kodėl yra prielaidų teigti, kad tai, ką mes sukūrėme (kas mums buvo sukurta) kaip džiaugsmą ir pramogą, visų pirma mus auklėjo.

– Hokitai nėra uždara bendruomenė, į ją įsilieja ir kitų kartų žmonės. Kokios šios religijos perspektyvos?

– Manau, kad hokizmas yra perspektyvi religija. Pasaulyje nesąmonės nemažėja ir, turbūt, niekada nemažės. Nesąmonės procentas istorijoje visais laikais buvo gana didelis, ir ji labai tiko atspindėti dalykus per save. Šiuo požiūriu hokizmas turi ir turės kur pasireikšti, nes jis atsižvelgia į nesąmonę ir ją optimaliai išnaudoja. Kaip mąstymo, žiūros būdas, tai yra puiki priemonė vertinti tikrovę – pritaikius hokitiškus principus, ši tampa gerokai aiškesnė, joje tampa įmanoma orientuotis, nepaklysti. (Atskirais atvejais ją įmanoma pradėti kurti.) Hokizmas galėtų būti gera šio pasaulio reiškinių analizės rūšis – greta semiotikos, patafizikos ir t. t. Tik niekas dar tam nesukūrė mokslinių priemonių. Tačiau šiai analizės metodikai atsirasti yra geros teorinės prielaidos, nes principai, kaip minėjau, jau yra sukurti.

Nuostabą ir tikrą hokitišką pasigėrėjimą kelia faktas, kad tokių iškilių organizacijų (religijų), kurios puoselėja į pasaulį per nesąmonę žvelgti pritaikytus mechanizmus, nuolat vis kur nors atsiranda. Tai byloja, kad nesąmonė kaip pasaulio reiškinių tyrimo būdas yra patikima. Net jei kas nors pamėgintų pagrįstai užginčyti hokitų indėlį į šiuos tyrimus, ir mes patys su tuo sutiktume (nes hokitai apskritai labiau linkę pritarti, nei nepritarti – taip maloniau), liktų galioti broliškų organizacijų (tokių kaip Eklektikų sąjunga) patirtis ir tyrimai, – beje, labai artimi hokitiškiesiems. Jeigu kas nors pasmerks ir anuos (o anieji taip pat su tuo sutiks), tikiu ­– tuoj pats atsiras užtektinai senųjų struktūras atkartojančių naujų religijų… Tai nesustabdomas procesas – jo pačiam pasauliui reikia net labiau negu mums. Tai daug ką sako.

– Tokio tipo organizacijos kaip hokitai ar Eklektikų sąjunga veikiausiai skatina kritiškiau žiūrėti į veikiančią sistemą. Pačios savęs tiesmukai neopozicionuodamos oficialioms organizacijoms, tad nenusileisdamos iki anųjų rimtumo, geba jas pašiepti…

– Gali būti, kad esminiai lūžiai mūsų pasaulyje nebuvo esminiai, kaip būtų galima pagalvoti, užmetus akį į istorijos faktų lentelę. Gyvenom sovietmečiu, paskui jis žlugo, atgavome išsvajotąją nepriklausomybę… Vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas pasikeitė… Tačiau kodėl tuomet mums vis dar reikalingas toks pat atsargus žvilgsnis į tikrovę, kodėl neišsiverčiame be išganingojo nesąmonės filtro? Nes absurdas niekur nedingo. Jis kaip buvo, taip tebėra. Mes kažką įveikėm, tačiau to, ką labiausiai reikia įveikti, to didžiojo absurdo – tai ne. Jis kiek pasimainęs, įgavęs naujas formas, gal net pasislinkęs į kitą vietą, bet vis dar – yra. Tai rodo, kad skirtis tarp dviejų epochų iš tikrųjų buvo labai nedidelė, o gal jos iš viso nebuvo. Čia, matyt, pati niūriausia hokizmo išvada – turime švęsti faktą, kad nieko kito mes ir negalime, negalėjome tikėtis. Niūru sakyti, bet pagrindinis ir svarbiausias hokitų matmuo ­– absurdas, nesąmonė, – deja, visada bus ir didžiausias priešas, esantis priešais.

– Iš mūsų pokalbio man pradeda aiškėti, kad hokizmas yra susijęs su labai didele autoironijos pajauta…

– Tiesą sakant, nėra žinoma, su kuo jis nebūtų susijęs, – lygiai kaip nėra dalykų, kurie hokizmo aplinkoje negalėtų būti suderinti… Vis dėlto drįsčiau teigti, kad hokizmas artimesnis paprastam idiotizmui, o ne apgalvotai, dažnai ir subtiliai ironijai…

– Kaip tampama hokitu?

– Tai yra darbas su savimi. Reikia atsisakyti į nesąmonę žiūrėti rimtai. Pasaulis, deja, taip sukurtas, kad mes nuolat gundomi į nesąmonę žiūrėti rimtai. Dėl to būti hokitu yra iššūkis. Šiais laikais žmonės vis dar mielai tampa hokitais, nes mėgsta kliedesius, tačiau toli gražu ne visiems pavyksta į juos žiūrėti kaip į kliedesius… o mes, be abejo, pageidautume, kad požiūris į kliedesius būtų rimtas – t. y. kad kliedesiai ir būtų laikomi kliedesiais.

– Kokie hokitų pagrindiniai įstatymai ar tiesos, kuriomis jie vadovaujasi savo tikėjime?

– Kokių nors itin griežtų taisyklių neturime, tačiau naujokai arba konvertitai gali vadovautis mano „Servijaus Galo užrašuose“ (p. 188) nurodytais principais ar priesakais: GIMTI, BET PO TO MIRTI; NEDIRBTI, BET IR NESIILSĖTI; NEMELUOTI, BET NEBŪTINAI SAKYTI TIESĄ; NIEKO NEPRAŠYTI, BET VISKĄ GAUTI; DALYTIS, BET NEATIDUOTI; A, BET Ω. Be abejo, mes patys negalime tiksliai suprasti, ką tie priesakai iš tikrųjų reiškia, tačiau reikėtų spėti, kad pirmasis išreiškia požiūrį, neva visi malonumai patirtini šiame gyvenime – nes amžinojo tiesiog nėra. Antruoju priesaku galbūt liepta „švęsti šventes“, nes šventė savo prigimtimi nėra nei poilsis, nei darbas. Ne tiesa, bet ir ne melas tikriausiai yra tokia šneka, kuri neturi jokios reikšmės (tarkim, tai puotų paistalai), todėl nėra jokios reikšmės, kokia ji – teisinga ar melaginga. Ketvirtasis priesakas galbūt nurodo, esą visus rūpesčius dera palikti Hokio malonei ir jiems patiems. Paskutinis punktas laiko mus didžiai sutrikusius – gali būti, kad nesuvokdami jo esmės skendime gilioje nuodėmėje, ir visos mūsų pastangos – bergždžios…

– Minėjai, kad Hokio mokymas gimė ir ėjo į mokyklą filologų galvose. Koks hokizmo santykis su kūryba, tekstais?

– Taip jau nutiko, kad būdami drauge dažniausiai literatūrinį reikalą palikdavome nuošalėje. Kartu buvo patiriamas egzaltuotas, girtas nesąmonės išgyvenimas – arba slėgdavo jos kūrimo rūpesčiai. Vis dėlto aš tikiu, kad kultas daug davė visų mūsų rašliavoms. Hokizmo skatinamas žvalgymasis į pasaulį keistais kampais atnešė į tekstus tavo minėtą autoironiją, privertė mąstyti, kalbėti griežčiau… Jis taip pat sukūrė poreikį peržiūrėti daugybę dalykų, pažvelgti į juos kitaip.

Manau, kad hokizmas yra tam tikras simptomas, ir jei koks literatūros kritikas imtųsi nagrinėti hokitų kūrybą remdamasis Hokio teologija, jis visų mūsų tekstuose rastų apsčiai to, ką paveldėjome iš šio kulto – sakykim, tam tikros rezignacijos, suvokus, kad niekas nekinta, kad nieko pakeisti neįmanoma, pavidalu.

Pasaulio nepakeičiamumo motyvas mumyse labai ryškus. Pati esi ne sykį girdėjusi, kaip mes šaipomės iš tavo kartos (mūsų nuomone – beprasmio) kovingumo, siekių kažką keisti. Hokitai, bent jau ši hokitų generacija, yra gyvenę keliose epochose ir pastebėję, kad visos epochos yra gana panašios. Niekas su šaknimis neišraunama ir nepakeičiama kuo nors iš esmės kitu. Todėl ir mes tokie šiek tiek nerangūs, nes suvokimas, kad niekas nepasikeis, viena vertus, stabilizuoja, tačiau nepadeda mums atrodyti (pabrėžiu – atrodyti, ne būti) gerais visuomenės piliečiais.

– Tai susiję su anksčiau minėtu reikalų palikimu jiems patiems?

– Na, negali sakyti, kad būtume asocialūs. Anaiptol – nemažai mūsų aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, rašo straipsnius ir t. t. Vis dėlto čia yra tas atvejis, kai plūkiamasi labiau iš pareigos, paklūstant kažkokiai abstrakčiai inercijai… Tiesą sakant, visomis tomis veiklomis kartais užsiimama nė nesitikint, kad kas nors nuo to pasikeis. Bet gal čia taip kalbėdamas krypstu į per didelius apibendrinimus, – būna visaip. Svarbiausia, aš manau, kad hokitų arba panašių į hokitus dar bus, nes tas pasaulis, kuriame žūtbūtinai reikia tokių dalykų, tikrai dar nėra pasibaigęs, ir jis daug prarastų, jei nebūtų šio visatos pažinimo modelio.

– Ačiū už pokalbį. Gal ką norėtum pridurti „Agoros“ praeiviams?

– Paradoksalu, bet jaunystės žaidimas, kuris atrodė pats nerimčiausias, galiausiai pasirodė esąs visai rimtas. Beveik visi jaunystės žaidimai yra labai rimti. Ir čia jau kalbu ne tik apie hokizmą. Kad ir kokią nesąmonę imtumeisi daryti būdamas dvidešimties, praėjus kažkiek metų tuose dalykuose ims ryškėti anksčiau nematytos prasmės – labai daug prasmių. Esu laimingas, kad mes žaidėme garsiai, ir todėl žaidimas nėra pasimiršęs, jis gyvas, jis visada bus gyvas. O juk teoriškai gali ir pražiūrėti žaidimą, kurį iš tikrųjų žaidei, – manyti, kad tai ne žaidimas arba kad jį žaidei ne tu. Ir taip prarasti didžiulį klodą, prarasti didelę dalį savęs. O pasaulis gali prarasti tai, ką tu būtum galėjęs į jį įdėti.

__

CARMEN AD PISCEM DIVINUM HOCIM SCRIPTUM EX QUADAM DIVINA MENTE

Re et Nomine beatus,
Animorum commeatus,
Deus certus nobis datus
Hoci erat nominatus.

Piscis laetus esse faris,
Spiritus praeclarus maris,
Quod pro freto iocum habet,
Unda scimus quoque abest.

Centum duo abs te datur,
Quae ab omnibus laudatur,
Pulchrum festum celebratur,
„Centum duo“ proclamatur!

Valet hic laetorum cultus-
Habet Hocis mille vultus,
Mille comites adultos,
Facientes verba multa:

Deum proprium colamus,
Alieno ne utamur!
In tabernis exspectamur
Multa vina ut bibamus!

Hocim varium laudamus,
Verbis dulcibus ornamus,
Facta omnia probamus,
„Centum duo“ proclamamus!

GIESMĖ DIEVIŠKAI ŽUVIAI HOKIUI, SUKURTA KAŽKOKIO DIEVIŠKO PROTO

Jis – palaimintas dėl žygių
Ir dėl vardo, sielų maistas,
Mums už tikrą Dievą duotas –
Pavadintas buvo Hokiu.

Žinom linksmą tave esant
Žuvį, garsią jūros dvasią,
Jūros, kuri taškos juoku
Ir vandens visai neturi.

Šimtą du Tu, Hoki, duodi –
Šitą skaičių giria žmonės,
Ruošia šventę kuo gražiausią,
„Šimtas du“ išvien kartoja!

Klesti šis linksmųjų kultas –
Tūkstantį juk turi Hokis
Ir veidų, ir palydovų
Nepėsčių, kurie kartoja:

Garbinkim tik savo Dievą,
Svetimų kad nereikėtų!
Smuklės visos mūsų laukia,
Kad galėtume įkaušti!

Daugiaveidį giriam Hokį,
Žodžiais jį meiliais vadinam,
Pritariam visiems jo Žygiams,
„Šimtas du“ išvien kartojam!