Dangus be dirižablių
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Laurynas Katkus. Judantys šešėliai. Pasakojimas. V.: Tyto alba, 2012. 196 p.
Lauryno Katkaus „Judančius šešėlius“ skaičiau atpažindama save. Jauno filologo buitis, apsipirkinėjimai, santykiai su akademinėmis hierarchijomis – kaip iš akies lupti, nors, kiek tik galiu, nesiveržiu prie jaunųjų daktarų praktinių realijų. Ir nors net kvailam aišku, kad negalima autoriaus tapatinti su jo veikėjais, kas skaitydamas gali atsispirti vogčia užplūstantiems lyginimams? Tų slaptųjų lyginimų mintis – nevykėlis herojus knygoje veikiausiai absorbuoja kažkokias labai jau antagonistines autoriaus savybes arba kokį nors nedidelį vidinio gyvenimo epizodą. Arba – autorius yra save varžantis flâneur, didžiulėmis valios pastangomis neigiantis savo tikrąjį pašaukimą (vis dėlto sunku tuo ir fantazijose patikėti). Įdomu tai, kad pagrindinio veikėjo Vytauto sąmonėje vis išnyra kokia nors patarlė, tarsi raginanti remtis bendruomeniniu, sustingusiu žinojimu ir taip galbūt prisitaikyti, pritapti, malšinti išskirtinumo maudulį. Tačiau labiau kliaunamasi individualia intuicija, net mirties artumoje.
Faktas, jog šios „pasakojimo“ paantraštę turinčios prozos knygos nėra LLTI „kūrybiškiausiųjų“ sąraše (nors „Sklepas“, kiek pamenu, buvo ten pakliuvęs – tarsi būtų smarkiai geresnis), spėju, sufleruoja tai, kad „Judančiuose šešėliuose“ kai kas atrado per daug akademinio gyvenimo šaržų. Ir galbūt su jais susitapatino; bet čia tik sarkastiška hipotezė. Baisu apie knygą ką nors kritiškesnio sakyti po autoriaus atsako recenzentei Mildai Baronaitei „Literatūroje ir mene“ – juolab toji recenzija, mano akimis, ne tokia jau prasta, bet autoriaus svarstymuose irgi esama tiesos. Ypač apie „greitojo skaitymo“ kritiką, kuriai pati neretai atstovauju. Ir, kas daug svarbiau, – emocijų, kurios demaskuoja liūdną akivaizdybę, kad naują knygą išleidęs produktyvus autorius nesulaukia bent jau dalies dėmesio, kurio tikisi, – čia labiau dėsnis negu asmeniškumai. O gal ir literatūros ir kritikos akistatoje, tarsi knygoje vaizduojamame fakultete, veikiama meduolio ir botago principu?
Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad kone pusę knygos užimančiam intertekstui (XX a. pradžios poeto ir karo lakūno laiškams) sukurti reikėjo išmonės – tai ne vien šrifto ir amžiaus pradžios leksikos imitacijų nuopelnas. Šiuo požiūriu knygos sandara kiek panaši į naująjį Undinės Radzevičiūtės romaną, kurį neseniai išgyriau; tik pasakojimo stilius nėra toks įmantriai rafinuotas. Tačiau vykusiai įpinta prastuomenės šnekamoji kalba (prasčiausias tokios keiksmažodžių integracijos pavyzdys pastarojo meto lektūroje – Kristinos Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“). Skaitydama su džiaugsmu atpažinau senojo „Suokalbio“ (ar bent jau jo detalių) aprašą, manau, jis vykęs: „Garsiakalbiuose aimanavo tie patys „Gipsy Kings“. Juos čia suka, žinoma, todėl, kad jų melodijos labai panašios į lipdinius ant lubų“ (p. 87). Kai kurios pasakojimo dalys ne visai sulimpa, pavyzdžiui, tarp 183 ir 184 puslapių tarsi pamestas mašinraščio lapas – Vytautas su Digna susikibę už rankų grįžta iš šventės, o kitoj pastraipoj pagrindinis veikėjas viso labo guli lovoje. Bet gal tai tiesiog tikrovės reliatyvumas, kaip knygos viršelyje rašo Danutė Kalinauskaitė; arba toks „montažas“. Montažo, staiga „iškerpančio“ kai kuriuos, rodos, dėsningus įvykius, idant nuslėptų juos nuo įkyrios skaitytojo akies, versija kiek netikėta tuo, kad prieš tai tokių ūmių „iškirpimų“ lyg ir nebuvo.
Dar viena įdomybė yra tai, kad Vytautas save suvokia kaip literatūros kritiką (taip tekste ir pristatomas, tvirtinant jo tapatybę) – o tokio socialinio vaidmens šiandien beveik nebėra. Bent jau tie, kurie galėtų tokiu statusu disponuoti, dažniausiai turi ir ryškesnių vaidmenų – dėstytojai, literatūrologai, rašytojai, vertėjai, redaktoriai ir pan. Beveik nesu regėjusi, kad nišinį kritikos hobį kas nors paverstų pagrindiniu savo statusu (išskyrus, žinoma, kūrybinio darbo besidairančius studentus). Dėl tokio gan utopinio kritiko amplua steigties ir dėl diskusijų su studijų draugu kulinarijos kritiku Tomu pasakojimas įgauna eseistinių, kritiką kaip socialinį reiškinį koreguojančių bruožų. Kitas nustebinęs rašymo manevras – vienam gan komiškam epizodiniam veikėjui, mėgstančiam alkoholį ir treningus, autorius autoironiškai duoda savo vardą. Nors, atvirai kalbant, apie oraus, drąsaus žmogaus polėkio ir ambicijų supratimą daug subtiliau išsiduodama Heinricho von Burkhardo žodžiais: „Nes šioje kelionėje įsisąmoninau tai, ką nujaučiau ir anksčiau: aš nulipdytas iš kitokio molio nei dauguma. Aš gyvenu intensyviau nei kiti. Aš netoli mito, jis dvelkia man į veidą, aš liečiu jį pirštų galais“ (p. 75). Knygos pabaigoje jis kartoja turįs ištverti savo mitą ligi galo. Ši kalbinė schema (plg. taurę ligi dugno) man nelabai patiko, bet mitą traktavau kaip autentiško buvimo patirtį. Kai ne tik esi sukurtas ar kuriamas, bet ir dalyvauji savo paties kūryboje, drąsiai gyveni, bent simboliškai sunaikindamas net tai, kas tave sukūrė.
Tačiau derėtų grįžti prie pozityvių pastabų – vaizduotės galios idėjos ir jos įgyvendinimo. Nors skaityti tarsi nebuvo sunku, negalėčiau pasakyti, kad tai lengvas kūrinys (neeliminuojant apgaulingų maginės fantastikos elementų ir buitinio realizmo). Gali būti, šiame pasakojime savaip interpretuojamos autoriaus versto Walterio Benjamino idėjos: pavyzdžiui, apie likimo ir charakterio ryšį. „Nušvitimuose“ kvestionuojama prielaida, esą charakteris vadinamas likimo priežastimi, nes konkretaus žmogaus charakteris yra pažinus, vadinasi, ne kauzaliniu būdu įmanoma pranašauti ir likimą. Tas ryšys esąs sudėtingas ir niekuomet negrindžiamas priežasties ir pasekmės ryšiu. Nors gal tai ir atsitiktinė paralelė, Katkaus veikėjų likimai paradoksaliai prieštaringi. Heinrichas, kaip matyti iš jo laiškų, – linkęs rizikuoti, nuolat laviruoti gyvybės paribiais, jausti, kad „mano gyvenimas man nepriklauso“, tačiau jis, autoriaus sumanymu, paliekamas gyvas (čia labiau tiktų frazė „gyvesnis už gyvą“). Vytautas, priešingai, laikosi pabrėžtinai saugaus, hermetiško būvio, tačiau neišvengia nesąmoningo susinaikinimo – savidestrukcijos ženklų jo charakteryje lyg būta, tačiau pernelyg nekrintančių į akis. Kaip tik todėl jo istorija man atrodo tokia skaudi, tragiška; o pasakojimo pabaiga – lyg užuomina į predestinacijos galimybę, mistinę kūrėjo ir Kūrėjo galių rokiruotę. Vis dėlto nesijaučiu „įspėjusi“ tos pabaigos: kaip tik todėl ji man atrodo esanti kažkas daugiau, negu sugebėjau perskaityti, nors romantinio prado vaizduotės triukus ir tarčiausi supratusi.
Knygų mugėje pastebėjau helio dirižablį, reklamuojantį Andriaus Tapino knygą. Kažkaip net pasipiktinau – jeigu kiekvienas, norintis reklamuotis, čia imtų dar ir skraidyti… Vėliau pagalvojau, kad tasai dirižablis nėra joks blogis: būtų idealiai tikęs Katkaus knygai reklamuoti, tik su delikatesnėmis antraštėmis. „Judančiuose šešėliuose“ jis su užsidegimu aprašytas. O dar abejojau posakiu „idėjos sklando ore“.
