Aukštos teatrinės įtampos linija

RIMA POCIŪTĖ

Teatro režisierės Ramunės Kudzmanaitės kūryba patraukia dėmesį todėl, kad ji yra profesionaliai įvaldžiusi ir kitas teatrui artimas kultūrinės raiškos sritis. Tai reiškia, kad spektakliai gali būti įdomesni, formuotis kultūriniuose paribiuose, jiems gali būti būdingas toks reiškinys kaip intertekstualumas. Žodžiu, galima nusiteikti šios režisierės spektakliuose ieškoti šiuolaikiškų vertybių.

Naujausias Kudzmanaitės spektaklis yra „Moteris be kūno“ Klaipėdos dramos teatre (premjera įvyko 2012 m. gruodį) pagal kroato Matės Matišićiaus dramą (beje, atrodytų, ypač vyriškai rūsčią). Šis dramaturgas Lietuvoje žinomas nuo 2012 m. Vilniaus knygų mugės, kurioje buvo pristatyta jo trijų dramų knyga „Pomirtinė trilogija“ (Vilnius: Aidai). Ta proga pasirodė reklaminio pobūdžio Matišićiaus pristatymų ir ES-27 vienijimosi laikų ideologiją primenančių straipsnių apie jo kūrybą: „…mažos tautos gyvena tik metro atstumu nuo karo.“ Tačiau tai, kad dramaturgas atrodo jau pažįstamas ir „savas“, tik trukdo spektaklio vertinimams, nes rašantieji tuoj susigundo pasinaudoti tais paplitusiais paviršutiniškais dramaturgo pristatymais ir… tuo baigia.

Dramatiška teisėtumo ir teisingumo tema

1996–1997 m. Vidurio Europos universitete teko sutikti ir studentų iš buvusios Jugoslavijos. Nedrįsčiau pasakyti „pažinti“, nes jie laikėsi atskiriau. Žmonės, atėję iš karo. Slapčia žvilgčiodama į vieną studentę, kurios amžiaus nebuvo įmanoma lengvai nustatyti (atrodė vyresnė už visus), pagalvodavau: kas turėjo atsitikti, kas turėjo būti padaryta žmogui, kad veidas net per metus nedaug tepašviesėtų. Net po artimųjų mirties, didžiausių praradimų atsigaunama. Gamta milijonus metų taip „programavo“ žmogų, kad jis atsigautų ir nuo lašelyčio gyvenimo.

Žiūrėjau į jaunus serbus, kroatus, makedonus, besidalijančius paskaitų konspektais ir vengriškomis monetomis kavos aparatui, ir galvojau: negi šie politinio korektiškumo mokomi žmonės, sėdintys auditorijose su moderniausia įranga, dar neseniai turėjo šaudyti vieni į kitus priešingose fronto linijose? Tai buvo dalykai, apie kuriuos nenorėdavau mąstyti ir vis tiek mąstydavau nuolat. Ką žmonės išgyveno karuose, vykusiuose XX a. pabaigoje?

Globalaus teisėtumo ir teisingumo tema iš XX a. literatūros persikelia į XXI a. Perskaičiusi, kad Mate Matišićius turi teisininko išsilavinimą, apmąsčiau dramą „Moteris be kūno“ specialiai vienu aspektu: kiek joje yra teisingumo siekimo, vykdymo (ar pamynimo) refleksijų? Vienintelė dramos pabaigos „viltingoji gaida“ yra susijusi su menkute teisingumo įsigalėjimo viltimi – jei liudyti apsispręstų mirusio kareivio motina: „…Jei kada nors apsispręsit, žinot, kur mane galit rasti…“ Dar – pats dramos sukūrimas yra teisingumo siekimo aktualizavimas, pagal ją pastatytas spektaklis suteikia satisfakciją norintiems, kad atmintis neužželtų lygiai nupjaunama žole.

Antkapių geometrija ir sielos plazdėjimas virš jų

Šiame spektaklyje konceptuali Mariaus Jacovskio scenografija (kostiumai taip pat jo) tiesiog „įterpta“ į veiksmą – retai kada tai šitaip puikiai pavyksta. Prieš žiūrovą – scena, kurios architektonika pagrįsta kvadrato (tiksliau – stačiakampio) forma. Per visą scenos foną – tokių juodų ir pilkų stačiakampių skiautinys. Geriau įsižiūrėjus – tai rentgeno nuotraukėlės, matyti dantys ir jų šaknys. Scena užgriozdinta ant žemės paguldytais cementiniais stačiakampiais, labiausiai primenančiais kokių nors „valdiškų“ kapinių antkapius. Akivaizdu, kad aktoriams bus labai nepatogu vaidinti – jie vis skaudžiai atsitrenks į tuos smailus kampus. Ir nors jie iš tiesų net vikriai bėgioja tarp tų stačiakampių, sudarančių labirintą, scena – pirmiausia kapinės. Ir jei kam reikalingas žodis „metatekstas“, reiškiantis universalios plotmės dominavimą realiosios atžvilgiu, tai būtent vizualinei šio spektaklio plotmei įvertinti. Martinas (akt. Linas Lukošius) tebėra kareivis, grįžęs iš karo. Tik nuo jo karinės uniformos pašalinti visi skiriamieji ženklai, antpečiai, sagos. Dar jaunas vyras, kuris kare turėjo atsidurti paauglys, taip ir liko „įstrigęs“ jame.

Nenuostabu, kad Martinui neseniai diagnozuotas itin agresyvus vėžys jau yra sunaikinęs ir bet kokias jo ateities viltis. Jis elgiasi keistokai, tarsi lengvabūdiškai kalbėdamas, kad „už mėnesio ar dviejų jis iškeliauja į viršų“. Tačiau nesunku suprasti, kad greitai ateisianti mirtis jam atneš ir… palengvėjimą – neužsibaigusio karo pabaigą. Jam tekusi nedalia paradoksaliai yra ir privilegija. Jis gali pasielgti, kaip šauna į galvą, ir tokiu būdu siekti savo. Pasikvietęs prostitutę (akt. Nijolė Sabulytė), kuri jam tiktų į motinas, jis išsako savo „keistąjį pageidavimą“: norėtų, kad ši už jo… ištekėtų. Bet tai ne tragifarsas, o drama, kaip susigrąžinamas gebėjimas valdyti savo gyvenimą.

Man susidarė įspūdis, kad rašančiųjų apie spektaklį tarsi nutylimas jo turinys, gal baiminantis, jog uostamiesčio moterys (daugiausia jos yra Žvejų rūmų publika) bus šokiruotos pačios „prostitucijos temos“. Ir kokia tada gali būti analizė?

Spektaklis prasideda tarsi vodevilis: jau „garbaus amžiaus“ ryški moteris bendrauja su ją „užsisakiusiu“ nebe tokiu ir jaunučiu vyru. Vyrukas atrodo vaikiškas, o spektaklis – į nieką nevedantis, nebent į tai, ką turėtų būti labai keblu parodyti scenoje. Tai žiūrėdami ir laukiame, kaip režisierė išsisuks, kai teks prieiti prie sueities scenų, nes neatrodo, kad įsibėgėjantį sceninį vyksmą būtų kaip nutraukti, formuotųsi sudėtingesni veikėjų santykiai.

Tačiau skambant kiek nervingai muzikai (paties Matišićiaus grojimo gitara įrašui) išlaikoma ir vis didinama „mirties lauko“ įtampa. Sukuriamas prasmingas vyksmo susidvejinimas: iš aktorių pasakomų žodžių suprantame, kad pagal dramos tekstą veiksmas vyksta skurdžiame bute, kuriame su motina (akt. Valentina Leonavičiūtė) tebegyvena sūnus. O tai, ką matome, lyg būtume aiškiaregiai, – kapinės. Kai aktorių rankose atsiduria gėlės, tai gėlės – atminimui… Neleidžiama žiūrovo suvokimui bent kiek ilgiau pabūti vientisam, ir tai gana „skausminga“ – tos „perpjautos“ sąmonės būsena. Manau, kad teatro menininkams lietuviams pavyko įvykdyti sudėtingiausią užduotį: sukelti skausmingą įtampą, verčiančią žiūrovą persiimti tuo, kas sukaupta mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, patikėti, kad po greitai vėl sutvarkytais europinės kultūros paviršiais liko prieš porą dešimtmečių prasivėrusios smegduobės. Tai jas pridengia tie simboliniai stačiakampiai-antkapiai.

Žalios lygios vejos baimė

Sceninę įtampą sukuria dviejų charakterinių moterų (motinos ir prostitutės) ir vyrų (jauno nepatyrusio „herojaus“ ir nepataisomo piktadario) vaidmenų kvadratas. Vėl – aštriakampis kvadratas. Tačiau lietuviškos sceninės versijos ypatumas tas, kad režisierė „subalansuoja“ vaidmenis, pavyzdžiui, kiek pastūmėdama prostitutę arčiau motinos, nes charakteris kuriamas kaip net „motiniškesnis“. Aktoriai – ypač Sabulytė, Lukošius – vaidina taip, kad jų personažai tampa įtikinami, ir, mano supratimu, didžiausias pasiekimas yra tai, kad jų personažai nustoja būti iš „kito“, kitos „šalies“, „kitokių“ žmogiškų situacijų. Tai, kad Kudzmanaitė, kaip ji pati yra sakiusi, nedvejodama pasirinko statyti šią dramą, laikau jos profesionalumo įrodymu, pasiekta profesine branda. Man drama pasirodė publicistiška, dramaturgo parašyta norint būti gyvenimo „fotografu“.

Lietuvos teatras puikiai atskleidžia potekstes, psichologines dramos implikacijas. O šiuo atveju buvo žengtas dar papildomas žingsnelis: sukurtos giliosios prasmės, kurios pirmiausia yra režisierės darbo rezultatas. Atsisakyta dramos kultūrinio klodo, kuris tiesiogiai susieja lietuvių ir kroatų kultūrą – tai katalikų tikėjimas (85 % kroatų – katalikai, religijos praktika Lietuva ir Kroatija yra tiek panašios, kiek visais kitais atžvilgiais skirtingos). Martino motina Marija ruošiasi į Medžugorję, kuri subyrėjus Jugoslavijai priklauso Hercegovinai (Marija devintojo dešimtmečio pradžioje ten apsireiškusi būtent kroatams), ir įtikinėja save bei sūnų, kad įvyks stebuklas, jis pagis. Tai meninės vaizduotės nebežadina, tad režisierė paprasčiausiai pašalino dramos finale esančią maldą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ Vietoj jos garsiai ir viską nustelbdama tarška Marijos siuvamoji mašina – kaip kulkosvaidis, kaip pramoninis įrenginys, primenantis apie europinę socializmo versiją, kuri buvo lygiai tiek pat tinkama, kaip ir mus pasiekusi iš Rytų, perdirbti individus į grupių narius, kurie yra daug lengviau valdomi.

Martinui ne tokia ir baisi greitos mirties perspektyva, nes jis šios sistemos produktas, „mažasis žmogus“, greitai išsukamas sraigtelis. Jo psichika kiek pakrikusi, kaip būdinga karo veteranams, trisdešimtmečiams pensininkams. Jis gulėjo ligoninėje „dėl žolės“ – negali vaikščioti veja, nes žino, kiek žmonių pilietinio karo metais buvo pakišti po velėna be jokios žymės. Ligoninėje jis atpažino moterį, kurią gauja virtusi jo karinė grupė prievartavo, jam pačiam netiesiogiai dalyvaujant. Įtampa tik kaupėsi, o vakarykštis karys šiame gyvenime nieko negali nutraukti kaip automato papliūpa. Ta aplinkybė, kad jis serga ir mirs nuo vėžio, jam vis dėlto reiškia konkrečios ribos užbrėžimą. Ir tada atsiranda jėgų susikurti ir mėginti įvykdyti bent savo „mažąją programą“.

Galėtų atrodyti neadekvatu, kad Martinas ne tik ieško būdų padaryti savo buvusios aukos gyvenimą lengvesnį materialiniu požiūriu, bet ir net nesiderėdamas iškeičia savo gyvenimo likutį į jos gyvybės išsaugojimą. Suprasti tokią auką galima tik psichologiniu lygmeniu. Jo auka tokia besąlygiška, kad suteikia aukštąsias dimensijas jo gyvenimui. Jų nebebuvo nė ženklo, ir štai Martinas jas susigrąžina. Paradoksalu, bet jo žodžiuose, sakomuose savuosius karo nusikaltimus slapstantiems sėbrams, kad jie suteikė galimybę padaryti daug daugiau, nei jis norėjo, yra kruopelė tikro džiaugsmo.

Kad Martinui tikrai svarbu „iškeliauti ten su kuo geresnėmis kortomis“, neatrodo įtikėtina. Mūsų visuomenė taip pat patyrė sekuliarizaciją – atsitolino nuo religinių praktikų, daug ko mums aiškinti nebereikia. Tačiau visiškai teisingas jo pasakymas: „Aš tik desperatiškai bandau išgelbėti sielą, kai jau negaliu kūno.“ Sielą daugiau psichologiniu požiūriu. Tarsi psichoterapinėje grupėje mūsų akivaizdoje vyksta psichikos integruotumo atgavimas.

Morali prostitucija

„Tas, kas šiais laikais neturi psichinių problemų, nėra normalus“, – sako prostitutė Eva. Paradoksas, bet teisingesnės įžvalgos nė negali būti. Ir tokį pasakymą reikia suprasti ne kaip tiesmuką išvadą, kad Europa tebeserga po patirtų pervartų. Spektaklyje sukuriamos sudėtingesnės prasmės. Tik spektaklyje motina pasirodo esanti „atstumiančioji“, pačioje dramoje to nėra. Scenoje matome moteriškę, kuriai nedaug tereikia, kad rankoje laikomu skuduru aptvatintų ir savo mylimą sunkiai sergantį sūnų. Paskutinis sūnaus ir motinos tarpusavio artumo ir švelnumo proveržis buvo jų pasibučiavimas per Kalėdas. Socializmo ideologiniai agregatai iš tiesų sumalė žmoniškumą. Prasiveržę karo veiksmai, kurie buvusioje Jugoslavijoje pasiekė baisų mastą, iš tiesų buvo tragiškas rezultatas, kurio dar niekaip negalima matyti kaip praeities, atkirsti nuo šiandienos.

Martino kaip „mažojo žmogaus“ (suformuoto skurdžios socialinės aplinkos) negalima įsivaizduoti kaip kaltintojo, nors galbūt jį ir palaikytų „viešoji nuomonė“, jo sensacinga istorija būtų pasigauta žurnalistikos profesionalų. Jis ne toks, kad sukiltų prieš buvusį karo vadą Mladeną (akt. Rimantas Pelakauskas), būtų bent liudininkas teisme, kuriame tas būtų teisiamas už karo metų žudynes. Nors Mladenas kalba apie tokią jam iškilusią grėsmę kaip apie kuo realiausią. Martinas jaustųsi neteisus: jis pats žino tai, ką jam primena dabar skrybėlę vietoj karininko kepurės jau nešiojantis vyras – tie, kuriuos nužudėme keršydami už mūsiškių mirtį, buvo žiaurūs nusikaltėliai (turima galvoje serbų išprovokuoti kariniai konfliktai). O dar labiau jį į „moralumo“ spąstus įstumia naujiena, kad Mladenas taps jo šeimoje laukiamo dar vieno kūdikio tėvu. Atgavęs buvusio karo vado pranašumą Martino atžvilgiu, Mladenas pasako dar daugiau: jo noras atpirkti savo karo metų kaltes, pasirūpinant prostitute, kuri buvo ne jo vieno, o visos grupės auka, kitų suvokiamas kaip jiems grėsmingas. Jie priėmę sprendimą, kad Martinas turi paankstinti savo mirtį, ir jam leidžiama pasirinkti, kokiu būdu įvykdys savižudybę. Martinas tepasako, kad jam džiugu, jog gali pasiaukoti daugiau, nei būtų galėjęs. Į tai Mladenas atsako dar vienu pasiūlymu: Martinas galės būti laikinai palaidotas karininkams skirtoje garbingoje vietoje, jei pats dar nėra pasirinkęs amžinojo poilsio vietos.

Žiūrint šį spektaklį galima mintimis nuklysti prie daug ko, ir apima neviltis, kai Mladenas jau sako savo demagogišką kalbą laidojant paklusniai jo parūpintu pistoletu nusišovusį Martiną. Jis taip rūpinasi savo paties saugumu, kad nepatingi sugaišti šiek tiek laiko su Martino motina, pažadėdamas jai paramą. Ir kaip neperšokti mintimis į Lietuvą, kurioje taip pat vyko karai, kovos ir priešingų grupuočių susidūrimai? Juk su neišaiškintais praeities nusikaltimais gal mes susiduriame ir Lietuvoje, nusikaltėliams užšluojant savo pėdas mūsų panosėje ir manipuliuojant beviltišku mūsų naivumu?

Spektaklio pabaigoje užvaldo slogus jausmas, nes režisierė niekuo nepabrėžia galimybės, kad galbūt ateityje Martino motina liudys, paremdama prostitutės Evos mėginimą pačiai kreiptis į teismą dėl to, ką ji patyrė karo metais. O ji tam pasiryžusi (paskutinėje scenoje ji jau nusimetusi prostitutės apdarus ir yra su pusamžei moteriai įprastais drabužiais – kaip ir Martinas, patyrusi asmenybės transformaciją). Eva per spektaklį virsta tikrąja jo heroje. Tai prostitutė, kurios nuopuolis vis dėlto buvo išprovokuotas išorinių aplinkybių. Nors ir prajuokina žiūrovus, Eva yra savaip „morali ir senamadiška“: jai nepriimtinas analinis seksas, ji ima teisingą kainą už savo teikiamas paslauga. Ji yra tas keistas „moralumo ir amoralumo“ hibridas, kuriuo Rytų Europoje virto ne vienas žmogus. Yra paprasta visiškai nužmogėti, bet sunku bent kiek išlaikyti žmoniškumą. Martinas prieštaringoje šiandieninėje realybėje negali įveikti civilinį pavidalą įgavusio vadeivos, bet jis gali kai ką mėginti atsikovoti metafizinių vertybių lygmeniu, pirmiausia dėl savęs paties.

Režisierė Kudzmanaitė savaip perdėliojo ir „subalansavo“ prasmes spektaklyje, išaugusiame iš lietuviškosios teatrinės tradicijos, skirdama tiek dėmesio aktorių darbams, scenos visumai, kiek reikėjo, kad jos spektaklį būtų galima laikyti puikia scenine interpretacija.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.