Labas, Lukauskaite

EMILIS MILKEVIČIUS

„Literatūros ir meno“ ir „Šiaurės Atėnų“ sausio–kovo poezijos publikacijų apžvalga

„L. M.“ atgaivinus (II.22) V. Kukulo iniciatyvą – periodinėje spaudoje pasirodančios grožinės literatūros apžvalgas, galima prisidėti prie bendro žaidimo kaip Telemo abatijoje, kartu išbandant rizikingo apžvalgos žanro galimybes ir ribas. „Užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“ (Mefistofelis studentui apie medicinos ypatumus): rašau apžvalgą apie poeziją, o „L. M.“ V. Rubavičius demaskuoja ir kritikuoja mano padermės kenkiamąją veiklą vedant šį pasaulį prie transhumanizmo Apokalipsės; jei Kovo 11-ąją žygiavusiems portretų deginimo entuziastams pavyktų apvalyti Lietuvą nuo tokių kaip aš, debiutantu ir recenzijų objektu, jei būtų kas jas rašo, taptų J. Steikūnas, o klasiku – bardas M. Kundrotas. Gal dėl V. Gedgaudo recenzijos sukelto rezonanso, o gal nepriklausomai nuo jo ir prieš jį „L. M.“ ir „Š. A.“ tampa / tapo / taps lyg JAV respublikonais ir demokratais. „L. M.“ tam teikia vilčių (gausybėje numerių – vienokia ar kitokia forma sovietmečio atminties permąstymai), „Š. A.“ D. Paulausko irgi rezonansinės ištaros, t. p. interviu su režisieriumi R. Zabarausku (I.25); tačiau ir suteikiama tribūna (ibid.) R. Ozolui, siūlančiam menamą globalizmo naujakalbę išstumti tautine naujakalbe, kas galės įvykti per apžvalgininko lavoną. T. Taškauskas, neslėpdamas dešiniųjų, konservatyvių pažiūrų ir pilietiškumo, be kitų dalykų, kadaise rado reikalą atsirašinėti į A. Jakučiūno kritiką „Slinkčių“ atžvilgiu, t. y. praleido progą išsaugoti gerą toną ir santūrumą; kita vertus, tai sau leido ir S. Poisson, barokiška esė negailestingai atkirsdama dabar jau a. a. V. Kukului, tada bandžiusiam užginčyti jos vietą literatūros bendruomenėje; dabar atsikirtimo blogu tonu nepalaikė ir G. Grajauskas, kurio elegancija neįmanoma suabejoti, taigi turbūt atsirašinėjimas į recenzijas yra galutinai legalizuotas, tad ir T. Taškauskui nebeįmanoma mesti už tai priekaišto. L. Katkus tame pačiame numeryje, kuriame išėjo padrąsinanti A. Jakučiūno apžvalga, atsikerta recenzentei taip, lyg norėtų pranokti visus kada nors pasekusius šia mada: čia ir primenama, kad gana taktiškos jo knygos recenzijos autorė M. Baronaitė yra ne bet kokia, o „jauna literatė“, ir jos „aš“ neišsitenka paraštėse, o lipa į centrą. Jis visai teisus, kad literatūros vertinimas tikrovės atžvilgiu yra kritikos tendencija, aš pats to bandau laikytis; manding, jis mažiau teisus tuo, kad laiko griežtą fikcijos ir biografijos skirtį nepajudinama ir vienintele dogma. Abejotinas ir identiškas G. Grajausko priekaištas recenzentui, kad pastarasis painioja autorių ir herojų: nejaugi į herojaus rašytojo lūpas sudėtos pažiūros tokios neadekvačios, kad autorius niekada, jokia smegenų skiltimi jų nepergalvojo pats? Nuo ko tada jis tas pažiūras nusirašė? O gal jis savo romane „demaskuoja ir žudančiai sukritikuoja“ rašytojus dekadentus? Kažin.

Išskirdamas A. Kaziliūnaitės publikaciją („Š. A.“, I.11), apie kurią kalbėti „reikia ir būtina“, A. Jakučiūnas pabara „jaunosios Kaziliūnaitės publicistiką“ už jai esą būdingą pasimėgavimą „turinio stokojančiais kalbiniais pasažais“; akivaizdu, kad šią formuluotę nesunku pritaikyti ir kieno nors eilėms, bet su A. Kaziliūnaitės poetiniais tekstais, be abejo, yra, turi būti kitaip – išties, čia tik „nuolatinis kilimas“. Apie jos, kaip pasakytų V. Kukulas, nelygią publikaciją (geresni tekstai kaitaliojami su blankesniais) reikiamas ištaras išsakė A. Jakučiūnas – to papildyti nebūtina, nebent būtų norima kvestionuoti jos prestižą. Tai eilinė kylanti jos publikacija. Panašiai skaitytojui svarbu rasti pripažintų ir mėgstamų autorių – I. Butkutės, S. Poisson – eilėraščius. Kita prasme svarbu kartais rasti publikacijų tų autorių, kurių talentą užaugino modernybės epocha, – čia ir klasikas G. Patackas, bandantis prilygti savo geriausiems metams, ir, pvz., R. Keturakis. Įdomiau aptarti mažiau pastebimus balsus. Apie A. Kaziliūnaitės publikaciją A. Jakučiūnas pasako, kad šio mėnesio – turbūt ir bet kurio kito – autorių tekstuose galima aptikti „su Aušros asmeniu“ įprastai siejamos stilistikos pėdsakų. Kokių autorių? Gal tai A. Riebždaitė („Š. A.“, I.4) ar V. Kuodytė? A. Riebždaitė pasitelkia paprastą formulę, beveik R. Dawkinso memą, poetiškumo efektui sukurti: neigimą kontakto su gyvastim, kuri kitu atveju turėtų tapti heidegeriškos būties balsu ir virsti autentišku kūriniu („kai daiktai nustoja geist tavęs / ir nebeliečia“). Bet eilėraštyje „Pieta“ balsas įstengia imti transliuoti norimą didesnįjį intensyvumą – kai ieškoma nebe „būties“ ar panašių fantomų, o tradiciškai remiamasi erotišku ryšiu. O gal A. Riebždaitės šachmatai bei kitokie Alisos Stebuklų šalyje atributai jau „sietini“. Kad A. Šliogerio „aprezencijos prezencija“ (liet. stokos artumas) yra ir paprasta kaip taburetė formulė, kaip suręsti eilėraštį, liudija tai, kad visi žino V. V. Landsbergio dainos žodžius: „O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką?“ Jie turbūt visada ir suveikia. Bet kas apleista, palikta, tampa poetiška. Tuo naudojasi J. Gulbinovič, kurios tačiau dorybė yra kalbos jausmas. M. Balakauskas („Š. A.“, II.8) aprauda praradimą kontakto ne su filosofiškai abstrakčiais „daiktais“, bet su pačia poetiško ir turbūt „aukšto“ kalbėjimo galimybe, lyg ji būtų kažkoks lobis. „Kai jau nebegali įrodyt net kūno proporcijų tikslumo“ – turbūt kad po Osvencimo sunku pusryčiauti, bet jaunieji poetai juk ne iš Osvencimo. Bet jo raudos intonacijos gražios. Jei „aprezencijos prezencija“ yra klišė, tai dar nereiškia, kad ji neaktuali (ar juo labiau kad tuo pagrindu kalbėjimas draustinas – tai apskritai non sequitur). Todėl smagu pažymėti, kad iš visų jų geriausiai tai išreiškia M. Plečkaitis („Š. A.“, II.15), parodijuodamas P. Celano „Mirties fugą“, jaunų poetų mėgtą deklamuoti egzaltuotais balsais. „Aš valgau lietaus drebučius / ir man taip negera.“ Išties.

Patiko. Ką, man tylėt tik dėl to, kad jis „Šiaurės kampo“ redaktorius?

Jei apie ką ir „būtina kalbėti“, tai apie D. Grajausko publikaciją („L. M.“, II.15). Klausimas, kuris visiems rūpi, yra – kiek atitrūkta nuo tėvo? Dovydo temos tikslesnės nei A. Riebždaitės; jam svetimas eskapizmas į meilės lyriką ar net į filosofiją, bet ant poetinio dėmesio smaigalio atsiduria tikrai svarbūs dalykai: kontaktas tarp žmonių, dialogas kaip užminuota distancija, o ne kaip M. Buberio palaimingo Aš–Tu santykio banalybė; fiksuojama žiauri kontakto dialektika; dėl šio tikslumo galima atleisti, kad vis tiek liekama prie „Urvinio žmogaus“ intensyvumo patoso. Kontakto bandymo sėkmė… Bet eil. „Putokutas analizuoja girios gyventojus“, nepaisant asociacijos su G. Grajausko Santaliučija, kartoja nebe tėvą, o M. Gimžauską-Šamaną. Mirtis kaip šventybės instancija (grifas) priklauso irgi ne tėvui, o, šiuo atveju, visiems kitiems. Bet „Sėdėjime lygtinai“ prasimuša autentiškesnis balsas. „Ars poetica“ yra rimtas… Tačiau D. Grajausko atveju neįmanoma užginčyti kalbos jausmo, šnekamosios kalbos poetiškumo gerai išmoktos pamokos; galima suabejoti net ar tai apskritai išmokstama – taip retai kas nors jį pastebi, nors jis galėtų dovanoti vilties apstybę. Be abejo, ne visiems, ir D. Grajauskas gali pretenduoti į tą girdinčiųjų tarpą.

A. Veiknys – „poetas, ant kurio pavardės dažnai mėgstama užklijuoti etiketes: jaunas, perspektyvus, talentingas“ (apie save 2010 m. „Pašvaistės“ Nr. 4, ironiškam kontekste, nors šventa teisybė, kad mėgstama), „poetas iš prigimties“ (ibid.). Esė „Pašvaistėje“ – apie tai, kad poetas neturi iš ko gyventi, todėl turi užsiimti kitais nei jo pašaukimas dalykais, kentėdamas nuo savirealizacijos stokos antgamtinį diskomfortą. Gailestingumą, be abejo, griežtai draudžia geras skonis. Taigi išėjo A. Veiknio publikacija („L. M.“, II.1), dėl kurios autorius, jei skaito šį „Š. A.“ numerį, galbūt tikisi nepagrįstų priekaištų. Atvirkščiai, rinktis išeiti iš hipsterių informacinės kūdros yra veikiau drąsa, ir hipsteriai tą žino užvis geriausiai. Tik kur eiti? A. Veiknys renkasi pažinti Žemės kelią. Būsenas, kurias modernybės epochos poetas R. Keturakis vaizduoja kaip atitrauktas nuojautas, A. Veiknys fiksuoja gyvenimo sąryšiuose. Mirties pajauta, kalbos ribų, Šventybės už jų nuojauta – tai vis pagal V. Kukulą reikiamos pabaigos: anot a. a. kritiko, tai šie dalykai daro poeziją tikrą. Ar ne? A. Veiknio poezija – mąstanti. Kad tam pritinka „klasikinė“, t. y. skambi ir paskaitoma, forma, priešas galėtų laikyti tuščia meistryste, bet tai nebūtų autoriaus atžvilgiu sąžininga. Galop: „sidabro akys veriasi virš girios [...] sidabro akys, reginčios vien žolę“ – čia juk ta pati „aprezencijos prezencija“, bet kokia subtili ir meistriška.

(Kad suniekintum A. Veiknio publikaciją, reikia neturėti širdies; aš jos, be abejo, ir neturiu. A. Veiknys įdomesnis už A. Kaziliūnaitę, nes jis eina sunkesniu keliu; ne biografiškai, o būtent poetiškai. Niekam nesakykit. Kokiu būdu kasdienė sąmonė gali „išeiti už kalbos“, pavaizdavo „Pink Floyd“ Teismo scenoj. Netgi girdžiu, kad tai, ką rašau, kontrarevoliucinga, bet kas gero ir kas revoliucingo tame „išėjime“ ar jo inscenizacijose? Be to, konceptualizuota, t. y. apskritai išsakyta, poeto, sakytojo pozicija verčiau išlaikyti savo diskursą „racionaliai nesuprantamą“ ir užsiiminėti „kalbos ribų perženginėjimais“ ir paradoksais, – išsakyta apskritai, – skambėtų veikiau kaip A. Veiknio eilėrašty: „Tai ir pasakiau, kas labai skauda [...] (Nors ne, meluoju).“)

Labai trumpame savo prozos tekste („Š. A.“, III.1), atsidūrusiame šalia M. Anušauskaitės komikso ir užimančiame laikraštyje tokį patį plotą, R. Lukauskaitė kiek programiškai išspinduliuoja atsainią nuostatą atžvilgiu to, kad literatūra įpareigoja. Panašią dingstį įdarbinančių trumpučių tekstų mačiau, ypač „L. M.“, ir pasirinkau nekreipti į juos dėmesio. Kas kita, kai tai daro Rosana: sklandų kaip žaižaruojantis vanduo pasažą užbaigia dantiškai trumpa frazė: „Nieko nebus giedresnio.“ „Paukščiai nuvaikė žmones ir pasibaigė 38 mm fantazija.“ Ačiū Dievui, „Š. A.“ I.18 publikuotas jos visavertis eilėraštis „Uros pilkmetis“, nepatraukęs A. Jakučiūno akies (gal nustelbė arba atbaidė šalia išspausdinta Sara); ačiū ir už tai, kad R. Lukauskaitę, jei tik bus pasirinkta atseikėti jai pakankamai dėmesio, ilgam turėsim kaip autorę, atitinkančią laiko reikalavimus, kai kiti autoriai juose pasimeta arba neigia jų egzistavimą, taip savo ruožtu išsiskirstydami į literatūros „demokratus“ ir „respublikonus“. R. Lukauskaitė – tai postmodernizmas savo gyvu ir stipriu pavidalu, o ne postmodernizmas pagal kvotą. Nesupainiojamas kalbos jausmas (vėl: gyvas pavidalas to, kas D. Grajausko atveju yra programiška) ir svaiginantis konteksto ir socialumo pojūtis, leidžiantis ateity ieškoti jos tekstų teisėtai tikintis rasti „tai, ko net patys drąsiausi neužsirašo ant lipnių atminties lapelių“. „Dainuok man kritiką.“ Aš ir dainuočiau, jei nebūčiau jos šia eilute pastebėtas. Jinai pati lyg dainuoja. Prisiminiau vieną iš šlagerių, kurių melodijas visi žino, bet nežino, kas konkrečiai dainuojama. „Killing Me Softly“ naratorė patenka į atsitiktinį jauno muzikanto, apie kurį girdėjo teigiamą įvertinimą, pasirodymą; ją ištinka aristoteliškas atpažinimo katarsis, kurį ji išgyvena hėgeliškai – tai, kad ji patiria savo išgyvenimus kaip išorišką jai kūrinį, yra virtualus jos nužudymas, Aufhebung (vok. „nukėlimas“). Bet iš ten man patinka šie keli žodžiai: po visų tų emocijų daina tęsiasi toliau, jis dainuoja „švariai ir stipriai“ (angl. clear and strong); dainoje stojama akivaizdon su būties ar gyvasties visuotine valia: Gesang ist Dasein („daina yra štai-būtis“, bet citata ne M. Heideggerio, o R. M. Rilkės). Šis clear and strong apibūdina R. Lukauskaitės balsą. V. Kukulo tradicija išskirti geriausius – tai ne (tik?) ideologinė klasta, bet kartais iš tiesų medžiaga susiklosto taip, kad nuotykis ją apžvelgti turėtų laimingą pabaigą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.