Užkietėjusio keleivio kronikos: Dievas su persėdimais
ROKAS POVILIUS
Vasario 14-ąją atšvenčiau su „Erasmus“ mainų programos studentais, apsimetęs Mika iš Suomijos. Priešingai nei mano melas, blynų atsargos jau buvo išsekusios, todėl nemokamai stiprinausi tinginiu lietuvių „Kultūriniame vakare“. Tingiai kimšdamas ne itin patraukliai Lietuvą reprezentuojantį, tvankioje palėpėje ištirpusį lazy cake, lotynų amerikiečių galvon grūdau etnocentristinę teoriją, kad cabron Senis Laplandietis siūlo palankesnes tikėjimo sąlygas, profesionalesnes paslaugas už Jėzų Nazarietį (suomiško norų pildytojo pavadinimas – Joulupukki (liet. Kalėdų ožys), tačiau slavizmais nusidažęs liežuvis teišlemeno jolki palki). „Mano kraštietis visko pasiekė pats, – pasirinkęs estiško akcento režimą anglų kalboje tikinu tuos religinguosius hombres ir chicas, – o jūsų dievukas viso labo įtakingo tėvo sūnelis ir kaip stalius gana atgrubnagis.“ Na, bet, aišku, kas tas storas, pliktelėjęs, santuokos saitais supančiotas seniokas, palyginti su jaunu viengungiu, įdegusiu mėlynakiu, taip grakščiai atgal atmetančiu ilgas garbanas. Nukarę, žili veidaplaukiai prieš trijų dienų barzdelę. Moterys visada leipsta dėl paveldėtojų. „Nesąmonė, – piktinasi argentinietė Debora, – tas raudonnosis elnių kankintojas – tik vaikų pasakos.“ – „Būtent, – plačiaklubės minos nuostabai, pritariu, – Kalėdų Senelis – Dievas vaikams, Dievas – Kalėdų Senelis suaugusiesiems, o gruodžio pabaigoje šie vyrukai netgi tampa partneriais.“
Dalios Juodakytės piešinys
Tačiau vasario 15-ąją aš jau nebegaliu leisti sau dalinti meilės kitataučiams. Turiu išvėdinti drabužius ir kūną nuo atėjūnų kvapo, nes rytoj pavydžios mano gyvenimo meilės gimtadienis. Greičiau nei už mėnesio dar vienas. Liepą taip pat švęsime. Kai kurie vyrai negali įsiminti net vienos su žmona susijusios datos, o aš privalau žinoti kelias. Jei kažkurią iš tų dienų nepapuošiu namo dekoracijomis, sulauksiu bausmės. Mano partnerė – despotė.
Jau pirmieji žmonės patyrė demotyvuojantį nepasitikėjimą, kai dar dažams ant draudžiamojo ženklo neišdžiūvus siunčiama gliti pasala, gyvatiškas išbandymas. Todėl natūralu, kad vos įlipęs į autobusą susiduriu su užsieniečiu. Darkyta lietuvių kalba prisistatęs esąs Stivenas, mormonų misionierius iš Amerikos, klausia, ar galėtų papasakoti, kodėl verta tapti Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčios išpažinėju. Pastebėjęs smalsų šalimais stovinčios dailiaodės merginos žvilgsnį, sakau: „Prašom, aš – alkanas paklydęs ėriukas, ganykite mane, skuskite mano vešlią skepticizmo vilną, nenoriu atsilikti nuo skustagalvių.“ Iš dalies todėl, kad siekiu pasirodyti ir manieringa greitakalbe priversti Stivį prakaituoti. Be to, panelė sumokėjo už vietą ir nusipelnė reginio. Mormonas – profesionalas – nepastebimai išpešė mano vardą ir amžių. Dabar teiraujasi devyniolikmečio asmeniui atstovaujančio Dievo pavadinimo. Metas veikti. „Matyt, norite išpirkti vergaujančią juodą mano sielą? Maniškis vergvaldys – juodaodis. Žilas negras Budos veidu. Morgano Freemano, Nelsono Mandelos ir Rayaus Charleso mišinio išvaizdos asmeninis Dievas, placebas, black Jesus, my own personal Jesus. Ar giedate depešų psalmes, pone mormone? Ar tikiu Jėzų? Tik paskutiniais mėnesio trečiadieniais. Ir kam tas murmėjimas? Gal tai poteriai? Kalbėkite angliškai. Ak taip, koks aš nesupratingas, jums reikia praktikos. Treniruokitės. Turite vieną dieną iki rytojaus. Patariu naudoti Mažvydo metodą. Kartokite paskui mane: LIE-TU-VA – LIE-TU-VIAMS. Vis dėlto šeštadienį geriau likite namuose. Čia jūsų stotelė? Bet juk ką tik įlipote. Kažką ne taip pasakiau? O, kažką užmiršote. Na ką gi, pasiskaitinėsiu apie jus internete.“ – „Ten galite rasti iškreiptą informaciją“, – buvo paskutinis jo murmesys, kurį išgirdau.
Autobuso kaimynei prisistatau esąs hormonų misionierius. Mano siūloma religija elementari: Dievas – ji, pranašas – aš. Ji – viršuje, aš – apačioje. Arba atvirkščiai – misionieriaus poza. Lengva nebūtų – vien apatinės jos lūpos aprašymas nusidriektų per keletą evangelijų. Klausiu, ar norėtų kartu statyti bažnyčią. Deja, bendrakeleivė jau turi lipti. „O man, – sakau, – teks kažkaip išlipti iš savo kūno – sausam.“ Ji prižada pasiskaityti apie mane internete, apsireikšti feisbuke. „Ten gali rasti iškreiptą informaciją“, – šaukiu jai pavymui.
Viskas, keičiu Dievą. Gal žinote kokį neužimtą, dėmesingai apipilantį skoningomis dovanomis? Man imponuoja tokio stiliaus Viešpats, kuris į viešąjį transportą siunčia merginas kaip ši. Kartais atrodo, kad taip Jis nori pasirodyti. Čia Jo eitynės. Jo podiumas.
Šią savaitę rekomenduoju 39-ąjį autobusą Kaune, nes, kažkodėl nerodomas švieslentėje (matyt, diskriminuojamas), jis atvažiuoja netikėtai, bet išdidžiai.
