Naktis Niujorke

NERIJUS CIBULSKAS

Tu visada labai tikėjai savo kalba: eilėraštyje žodis po žodžio tu įžiebei kerštą, ir tavo braižas atsispindėjo
kiekvienoje eilutėje.

Iš Rolfo Börjlindo** laiško Bruno K. Öijeriui

Jos niekad taip ir nebuvo, ką aš čia sau įsivaizduoju. Tiesiog įkyriai kvapnus, data nepažymėtas rytas šiandien tęsiasi labai ilgai ir visos šios ūkanos už atlapoto lango tėra beskonė cukraus pudra ant mano smegenų. Tas sluoksnis jau storesnis, ir jeigu nieko nesiimsiu, galiausiai jis virs kieta ir nenugramdoma šiurkštaus marmuro pluta. Sakau sau: juk vis dar noriu apsaugoti savo išvargintas smegenis, nors jos vis tiek neseniai pradėjo su manimi žaisti laivų mūšį. R-2, ir tu vos nesužeistas metro stotyje. R-4, ir apšarmojusiais bėgiais lekia mūsų buvęs bičiulis, prisimeni? Jo liežuvis juosvas, kaklas papuoštas mėlynų akmenų vėriniu. Palto skvernai taškosi į šalis ir virpa dirbtiniame subway vėjyje. Tokį jį ir sutikome paskutinįkart. Nuolat lekiantį vienoje vietoje. Tada priėjau, ištiesiau jam pernokusį apelsiną su vis dar žaliuojančia šakele ir pasakiau keletą šykščių fragmentų apie jo paskutinį laišką. Bičiulis suleido dantis į vaisių ir, nekreipdamas jokio dėmesio į mano pastabas, aklai spoksojo į artėjantį traukinį.

O, laivų mūšis. Visuomet prašaunu pro šalį, languotas popieriaus lapas visai mane išblaško. Dabar ir pats esu viename iš tų ramių poilsio langelių. Ant motelio naktinio staliuko guli tas pats sunkių akmenų vėrinys. Jeigu save įtikinsiu – jis bus mūsų bendro bičiulio. Tuo tarpu mažasis lagaminas iškrautas, visas jo odinio skrandžio turinys atvertas šitam kvepiančiam, į prašmatnų smogą įsisupusiam rytui. Smogas, smokingas, no smoking? Kažkada šitaip, murmėdami panašius burtažodžius, apkeliavome visą kvartalą. Minkštos kojos smego į dar minkštesnį vatinį šaligatvį, o to vyro cigaretės nuorūka buvo vienintelis mūsų žibintas kažkelintų metų kažkuriame Niujorke. Tada – prietema Bowery gatvėje, spragintų kukurūzų kvapas ir nutolstantis klišakojo paauglio žvengimas. Tu iki šiol manei, kad jis mudviejų nematė.

Guliu ant nugaros vidury stačiakampio kambario ir bandau skabyti žiedlapius nuo gėlėtų tapetų. Man artimas storas didmiesčio makiažo sluoksnis, ant kurio paskui nutepamos išraiškingos, voratinkliškos raukšlės. Man tebepatinka užsimiegojusios, bukos kambarinės, kurios įžengia vidun nuleidusios galvas ir daug murma nieko nesakančia, galbūt net neegzistuojančia kalba. Man patinka pusryčiauti greitai, isteriškai išsproginus pageltusias akis, springstant, nejaučiant jokio skonio ar silpnos arbatos karščio. Mėgstu išlaižyti lėkštę ir nučiulpti šokoladuotą šaukštą. Man patinka šveisti apelsinų sulčių stiklinę į sieną ir stebėti tįstančią, šlapią dėmę.

R-3, galbūt tai tas lemtingas langelis. Beldėmės į patį Obuolio pakraštį, kur erdvė jau nepavaldi jokioms koordinatėms. Žmonės nuolat tikisi, kad taip sakysi: va, išvažiavau iš Niujorko, galite tuo patikėti? Bet paskui jie: ne, baik, ten juk nieko nėra. Nusipurtau nuo kelnių pelenus ir toliau žvilgsniu bėgioju po kambarį. Įtariu, kad imu užmiršti, ką mes iš tikrųjų veikėme išvažiavę. Žinau tik tiek, kad irgi neskaičiavome naktų, nes mūsų bičiulis nuolat primindavo, jog šitas dangus niekada nepasikartos, vadinasi, reikia jį kuo daugiau išstebėti. Atrodo, kad jis taip ir pasakė: išstebėti. Čia tas pats, kas išlaižyti apelsinų sulčių dėmę, tik daug didingiau. Po to, kai jūs nutarėte pasivaikščioti, aš lygiai taip pat kritau ant žolės, kaip ir krisdavau vaikystėje prie medinių vartų, kamuoliui smogus į skersinį.

…užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo… Nors mano motelio langelyje ir nėra laikrodžio, kažin koks silpnas tiksėjimas leidžia neprarasti laiko nuovokos. Pokši fejerverkai, nes šio miesto senbuviai šitaip švenčia kasdienybę. Dabar atvėsęs oras kvepia bengališkosiomis ugnelėmis, į mano akiratį patenka vienas tamsoje prasiskleidžiantis blyksnis. Pradedu ignoruoti girdimus garsus ir man visai neblogai pavyksta. Smegenys tikrai išvargusios, bet čia toks pats nuovargis, kai prisivaikštai nepažįstamomis gatvėmis ir saldus raumenų skausmas verčia savimi didžiuotis. Nors iki pačių sielos gelmių esi tikras, kad tiesiog jautiesi lyg nustekentas šuo.

Vis dar tikiuosi, kad tas metro maršrutas nebuvo mūsų visų klaida. Keršijau ir tau, ir savo bičiuliui, kol galiausiai regėjau jus kaip vieną keistą žmogų. Paskui atidavei mėlynų akmenų vėrinį ir grįžai į Niujorką. Bet juk aš čia niekada taip ir nebuvau. Ir jos nebuvo. Šitos ilgos nakties, jeigu taip galima sakyti. Ir viskas buvo gražu, kvepėjo margaspalvių tapetų žiedai, aš apsiverčiau ant kito šono ir įsistebeilijau į stiklinės duženas. Greta mėtėsi keli rašikliai ir bloknotas su daugybe hey angele ar panašiai. Tada išgirdau nestiprų beldimą į duris. Kambarinė? Kėliausi beveik šešias minutes, klupau ant parketo ir vėl kėliausi. Beldimas buvo tolimas, bet garsas blaškėsi čia pat. Pagaliau atvėriau duris.

Pasirodo, tai buvo R-1, sakyčiau, beprasmis langelis. Tačiau aš jau buvau pašautas.

___

* Šis tekstas yra bandymas poezijos kūrinį perrašyti kaip prozinę miniatiūrą. Joje veikia trys personažai – pasakotojas, arba eilėraščio „lyrinis aš“, pasakotojo bičiulis, arba įsivaizduojamas cituojamo laiško autorius, ir „ji“, arba tiesiog moteris. Visas veiksmas, besirutuliojantis tekste, yra gryna išmonė ir neturi atitikmenų tikrovėje. „Naktis Niujorke“ parašytas remiantis žymaus švedų poeto Bruno K. Öijerio eilėraščio „Hey angele“ motyvais.

** Rolfas Börjlindas – švedų kino režisierius ir scenaristas, artimas Bruno K. Öijerio bičiulis.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.