Blaškančios jėgos

GINT ARAS

2006-ųjų vidurvasaris, esu šiaurės rytų Lietuvoje. Vienintelis dulkėtas keliūkštis rėžia mirguliuojančių ežerų ir miškingų kalvų peizažą tarp Tamuliškio ir Stelmužės kaimelių. Nors gamtovaizdis čia tykus, ramus ir yra keletas įdomių lankytinų vietų, tarp jų – vienas seniausių pasaulio ąžuolų, iš toliau į Stelmužę mažai kas užklysta. Transporto srautas tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos (ir toliau) teka per Uteną, kurioje veikia didelė alaus darykla. Nuostabaus grožio ežerai, supantys Zarasus, miestą, turintį daugiau nei aštuonis tūkstančius gyventojų, traukia atostogautojus, tačiau tik nedaugelis atvyksta iš toli.

Aš pats į Stelmužę visai neplanavau ir išvis nebūčiau keliavęs, jei ne Rūta, mano gera draugė ir vairuotoja. Su ja susipažinau, kai pirmąkart atvykau į Lietuvą 1992-aisiais, 1996 metais su jos šeima gyvenau, kai (nelegaliai) dirbau Vilniuje. Bėgant metams aplankiau didžiuosius miestus, porą pajūrio kurortų ir keletą nacionalinių parkų. Žmonės, sutikti per vakarėlius studentų bendrabučiuose ar lauko kavinėse, yra gabenę mane šašlykų į paplūdimį ar pasiausti į gamtą. Visgi niekuomet nebuvau nuvažiavęs į Stelmužę, kaimelį, kur mano prosenelis iš tėvo pusės netrukus po Pirmojo pasaulinio karo buvo įsigijęs dvarą. Rūta sakė, kad turėčiau gėdytis. Gėda! Kaip tau, rašytojau, nesmalsu? Kur mano kūrybinis smalsumas?

Tačiau smalsumas yra tik vienas iš daugelio impulsų, su kuriais susiduri lankydamas protėvių žemes.

1992 metais nuvykau į Kaplius, mažytį kaimelį, kuriame užaugo mano senelis iš mamos pusės. Įmerkiau ranką į Obelies upelį, kur jis išmoko žvejoti, pastovėjau ant išklibusių grindų namelyje, kur užsiimdavo ruoša. Kaimelyje gyveno mano vienintelis likęs giminaitis, senelio dėdė Vladas, prislėgtas ir aiškiai labai ligotas alkoholikas. Tokio skurdo, koks jį supo, aš, jaunas, devyniolikos metų, amerikietis, tuomet dar nebuvau matęs.

Name tvyrojo dvokiančių, pelijančių drabužių ir nuorūkų smarvė. Pro viengubo stiklo langą matėsi žolės ir laukinės gėlės. Čia stovėjo apdaužytas stalas ir pora iškrypusių kėdžių. Lėkštėje paliktus lašinius su puse pomidoro ir juoda rugine duona aptūpęs spiečius musių. Nustumtas ant stalo krašto stovėjo riebaluotais pirštais nučiupinėtas melsvas stiklainis – nepauostęs negalėjau pasakyti, kas jame buvo, samagonas (lietuviška naminė) ar vanduo. Senelio dėdė vos įstengė pereiti per kambarį, jo sugrubusios rankos buvo susuktos artrito ir ištinusios nuo pilstuko. Žandai ir kaklas taip pat papurtę, oda nusėta lopais, lūpų kampučiai balsvi ir išsausėję. Kai jam trečią sykį pakartojau, kad esu jo sūnėno anūkas, stojo nejauki tyla.

– Hm, – linktelėjo šlitiniuodamas prie stalo.

– Norėčiau apžiūrėti visą ūkį.

Jis ranka pamojo man atsisėsti:

– Čia.

Tuomet nukreipė žvilgsnį į susikūprinusią moterį, galvą apsigobusią pilkšvai žalia skarele. Ji stovėjo prie viryklės kitoje kambario pusėje ir gabalėliais pjaustė seną duoną ruošdamasi ją kepti. Nors dėdė Vladas kažką sumurmėjo, ji į mane vos žvilgterėjo. Kaip mandagiai galėjau paklausti, kas ji tokia? Ar būtų gerai, jei pasisiūlyčiau padėti pjaustyti duoną?

Nesumojau, apie ką galėtume kalbėtis. Išgirdęs, kad sūnėnui sekasi gerai, kad jis sveikas, išėjęs į amerikietišką pensiją, Vladas atsiduso ir prisėdęs prie aplūžusio stalo į mane įsistebeilijo. Sulėtėjus kvėpavimui, rodės, užsisvajojo, tik retkarčiais mirktelėdamas nedidelėm akim. Įteikiau dovanas: dideles „Walgreens“ ibuprofeno ir multivitaminų pakuotes ir storą voką „žaliukų“ (slengas JAV doleriams apibūdinti). Visa viešnagė, įskaitant sodybos su nedideliu daržu, keletu vaismedžių ir maža, į šoną pakrypusia daržine apžiūrą, užtruko vos penkiolika minučių. Vis dėlto man ji paliko didelį įspūdį, apie tai su Rūta kalbėjau daugybę kartų.

Esu Antrojo pasaulinio karo dipukų vaikas. Iš vyresniųjų girdėjau keletą pasakojimų apie kilmę ir šeimos istoriją. Pirmasis ir pats svarbiausias buvo apie kančią, kaip žmonės bėgo iš Lietuvos, kad išvengtų priespaudos, kalėjimo, kankinimų ir mirties. Karas išskyrė šeimas. Jaunuoliai išėjo kautis ir žuvo nesusilaukę palikuonių. Bombos krito ant moterų, tempiančių vaikus į vežimus, į laukus bliaunančių nemelžtų karvių su sprogstančiais tešmenimis. Gimines ir draugus išvežė į Sibirą. Jie badavo, kaip ir tie, kurie pasiprašė prieglobsčio JTPAA (Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos) stovyklose Vokietijoje. Kai buvau vaikas ir negalėdavau užbaigti valgio, prisimindavau knygose matytas karo laikų nuotraukas su sulysusiais badaujančiais vaikais išsikišusiais šonkauliais kaip nukryžiuoto Kristaus.

Antrasis, ne mažiau svarbus buvo pasakojimas apie prieškarinę romantiką ir nostalgiją. Lietuviai buvo geri žmonės, gražūs buvo jų kaimai ir sodybos, o visos blogybės ir nusikaltimai atėjo iš užsienio. Liaudies dainos vaizdavo gintaru nusėtus pajūrius, lakštingalų čiulbesį kaime, merginas, pinančias rūtų vainikus (nekaltybės simbolį). Dainų knygose naudojamos vizualinės priemonės – dažniausiai paveikslėliai ar piešiniai ir viena kita nuotrauka – vaizdavo žmones, vilkinčius gražiais tautiniais rūbais, grojančius tradiciniais instrumentais, skudučiais ir kanklėmis, didžiulio ąžuolo paūksmėje apsuptus suklususių paukščių ir voverių. Vaikams būdavo sekamos pasakos apie linksmus nykštukus ir išmintingus slibinus, gyvenančius giriose, apie paparčio žiedą, kurį radęs taptum visažinis, ir apie apgaviką velnią, kuriam labiau rūpėjo, kaip išlošti kortomis ar sugriauti vestuves, negu pasisavinti kokią sielą.

Garsiausioje lietuviškoje pasakoje mergelė, vardu Eglė, klasta priverčiama ištekėti už žalčių karaliaus ir gyventi Baltijos jūroje. Po daugelio metų ji nusprendžia su vaikais, trimis sūnumis ir dukra, aplankyti senelius. Eglei atvykus į pajūrio kaimelį, jos broliai nieko nelaukę imasi kankinti vaikus reikalaudami magiškų žodžių, kuriais karalių galėtų pasikviesti iš jūros. Sūnūs atsilaiko, o jaunėlė palūžta. Prisišauktą žalčių karalių Eglės broliai dalgiu užkapoja, net Baltijos bangos suputoja krauju.

Vaizdas siaubingas, bet koncentruodamiesi į smurtą nepamirškime pasakos esmės – tvarka senovėje buvo griežta. Broliai pasielgė taip, kaip pridera – atkeršijo už sesę, apgaule suviliotą ištekėti už svetimšalio ir išgabentą iš Lietuvos, nesvarbu, kad jaunikis karalius. Silpniausia čia kankinimų neištvėrusi duktė. Jos tėvas nužudomas, ji pati nusipelno dar vienos bausmės – paverčiama drebule, o tvirtieji broliai tampa ąžuolu, uosiu ir beržu. Šis pasakojimas paaiškina medžių kilmę ir priežastį, kodėl drebulė virpa dvelktelėjus menkiausiam vėjeliui.

Lietuvių mitai baudžia didelius troškimus. Radęs paparčio žiedą tapsi visažinis, bet nė nepagalvoji, kad visažinystė tave pavers ne Dievu, bet prislėgtu asilu, apsėstu minčių apie savo mirties datą. Iš dėkingumo jie garbino saulę, iš baimės – griaustinį, o jų dukros palikdavo rūtų vainikus berneliams iš gretimo kaimo, na, gal dar iš kito, bet tikrai ne toliau. Stelmužėje ir Kapliuose buvo geriausia, aišku, kad daug geriau nei mano gimtajame nusikaltėlių knibždančiame Sisero miestelyje Ilinojaus valstijoje.

Akivaizdu, kad šie mitai turėjo dvilypę funkciją: nostalgiški pasakojimai ir dainuojamosios pastoralės buvo priešnuodis prieš traumą, tačiau romantiškumas praradimo jausmą tik stiprino. Vaikystėje klausydamasis pasakojimų jaučiau, kad tėvai ir jų draugai buvo ne šiaip ištremti iš namų. Man atrodė, kad jie kaip Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus. Tačiau, skirtingai nei pirmieji žmonės, maniškiai nepadarė nieko blogo. Kūjis (ir pjautuvas) trenkė jiems begrybaujant beržynuose.

Būdamas vaikas Lietuvą aplankyti norėjau daug labiau negu disneilendą. Žinojau, kad Disnėjus – tai animacijos pasaulis, tačiau tvirtai tikėjau, kad Lietuvoje nėra jokių nusikaltimų nei konfliktų, o Amerika, bent jau mano gimtasis Siseras, yra pavojinga ir pilna smurto. Čia bet kuriuo metu tave galėjo sumušti. Vienąsyk, kai lankiau darželį, kažkoks vienuolikos ar dvylikos metų chuliganas sugriebęs mane už kaklo trenkė galvą į ledą. Parkuose ar gatvėse nei iš šio, nei iš to kildavo muštynės. Kartą, kai buvau penkerių, vėlų vakarą paskambino mamos draugė ir pasakė, kad mano auklę – vieną iš keleto suaugusiųjų, kuriuos ne tik mylėjau, bet ir nebijojau, – apiplėšė dėl penkiolikos dolerių, sudaužė galvą ir sutrenkė smegenis. Ši ir kitos baisybės Amerikoje buvo kasdienybė, kalbėdami apie tokius dalykus, suaugusieji sakydavo: „Tik pasižiūrėk dabar, kas toj Amerikoj darosi.“

Be abejo, pirmoji kelionė į Lietuvą 1992 metais atvėrė mano pasaulėžiūros spragas. Neprabėgus valandai nuo atvykimo į bendrabutį, teko stebėti triukšmingas kiemo muštynes – tamsiame, niūriame miesto užkampyje, purve tarp sulūžusių sūpuoklių ir grafičiais nuterliotų sienų keikdamiesi santykius iki kraujų aiškinosi gal dvylika ar penkiolika paauglių. Muštynėms pasibaigus, pora mušeikų prisėdę po bendrabučio stogine purvinais skudurais vyniojosi kraujuojančius kumščius. Policija neatvažiavo. Niekas, nei bendrabučio budėtoja, nei studentai, į mušeikas nekreipė dėmesio.

Visas anuomet mano turėtas mitologines nuostatas artėjant kelionės pabaigai galutinai sunaikino vizitas į Kaplius. Prieš lipdamas į lėktuvą prisėdęs prie savo užrašų suvokiau atradęs vieną paprastą ir nemalonų dalyką. Sovietų okupacija sunaikino kur kas daugiau, negu būtų galėję tilpti galvoje, ir skausmas suspaudė širdį tarsi įkaitintos žnyplės. Bet sunaikinti laukai, užtvenktos upės ir nusiaubtos bažnyčios, netgi Vilniaus širdyje veikusios KGB kankinimų kameros, ištremti kaimai ir netilpusių į traukinius žudymai – visa tai vyko žemėje. Lietuva niekada nebuvo rojus. Įrodymų galėjau rasti kiekviename pasakojime, dainoje ir paveiksle, kuriuos buvau girdėjęs ar matęs, tačiau nekreipiau į juos dėmesio.

Taigi kaip paaiškinti Rūtai, kodėl niekad nevažiavau į Stelmužę? Nebuvau net pagalvojęs apie priežastis, kol Rūta įsodino mane į savo hondą: „Viskas. Sėdim ir važiuojam. Net man pasidarė įdomu.“ Greičiausiai buvau save įtikinęs, kad apie praeitį jau žinau viską, ką reikia. Klausiau jaunų vilniečių patarimo: žiūrėk į ateitį, nėra ko knistis po senas skrynias. Tačiau keliui siaurėjant ir Stelmužei artėjant suvokiu, kad tokie paaiškinimai absurdiški. Netrukus savo akimis išvysiu vietą, kur mano šeima turėjo dvarą, pamatysiu netektį, tikrą ir žiaurią.

Rūta pasako, kad jai reikia cigarečių. Parduotuvė Stelmužėje neturi pavadinimo, tiktai išblukusį užrašą „Parduotuvė“. Ir kituose kaimeliuose buvo parduotuvių, tačiau ši didesnė nei kai kurios Vilniaus – tai įrodymas, kad senovinis ąžuolas pritraukia žmonių (nors visas tabako lentynas ir mažytį „Magnum“ batonėlių šaldiklį iššluotų vienas lenkų turistų autobusas). Su Rūta prie įėjimo užsirūkome ir dairomės. Banguojančios žolingos kalvelės, guotai lapuočių medžių. Pakalnėn vinguriuoja negrįstas keliūkštis, palei jį gražiai prižiūrimi mediniai namukai, prie langų ir durų vazonuose žydi gėlės, takeliai nušluoti, pievutės nupjautos. Negiliame slėnyje už parduotuvės tyvuliuojantis ežeras pavadintas tuo pačiu vardu kaip ir kaimelis, o gal atvirkščiai – kaimelis pavadintas ežero vardu? Kas žino. Guminiais batais apsiavęs žvejys kalbasi su tvirta moteriške, pjūklu genėjančia šakas. Netrukus atžygiuoja cigaretę įsikandęs pusnuogis vyras, paskui jį tingiai atseka šuo. Kaimiečiai šnekučiuojasi tarpusavyje laisvai ir atvirai, tarsi didelė šeima, tvarkydamasi namus. Tik jaunesnių nei penkiasdešimties, rodos, nesimato.

Tiksliai negalėčiau pasakyti, kurios kalvos, kurie laukai ir miškai priklausė dvarui. Bet jis, kiek girdėjau, pasižymėjo dydžiu – iš tetos žinau, kad ąžuolas ir keletas žingsnių nuo parduotuvės stovinti medinė koplyčia buvo dvaro teritorijoje. Baigę rūkyti nueiname pažiūrėti to didžiulio medžio. Savo gyvenimo saulėlydyje jis primena nukaršusį seną filosofą su išprotėjusio mokslininko plaukais, ilgomis rankomis ir pirštais, du gumbai žievėje – lyg išsišokusios akys. Stovi storą pilvą prisikimšęs voverių troškinio, jam reikėtų milžiniškų ramsčių šakoms paremti. Maždaug už penkiolikos metrų, ant nedidelės įkalnės matosi varpinė ir medinė koplyčia, baudžiauninkų pastatyta 1650 metais (nenaudojant nei pjūklų, nei vinių). Dabar koplyčioje įrengtas liaudies skulptūrų muziejus, kur galima rasti jūros karalių ir jų našlių statulėlių.

Dvaro valdose buvo ir Vergų bokštas. Šis grėsmingas devyniolikto amžiaus statinys iš akmenų ir plytų trijų ketvirčių metro storumo sienomis iškilęs maždaug per šimtą metrų nuo koplyčios laukymės viduryje. Čia vokiečių ponai, šio dvaro įkūrėjai, odiniais diržais ir geležinėmis grandinėmis tramdė nepaklusnius baudžiauninkus. Nors mano protėviams dvaras atiteko praėjus dešimtmečiams nuo 1863-iųjų, kai feodalizmas buvo panaikintas, griežtajai mano močiutei, kuriai buvo patikėta valdyti dvarą, šis bokštas turėjo pasirodyti naudingas. Žiūrint senelio akimis, tenka pripažinti – koplyčią ir Vergų bokštą valdanti mergina turi savotiško patrauklumo.

Mano senelis Klemensas, gimęs 1914 metais, užaugo kaimelyje netoli Viekšnių. Vėliau apsigyveno Zarasuose ir, ko gero, ne kartą buvo lankęsis Stelmužėje, kol vieną popietę 1938-ųjų pradžioje sutiko mano močiutę Anelę Repšytę. Klemensas, didelio intelekto ir žavesio žmogus, iki gyvenimo galo išlaikęs nepaprastą atmintį, ypač kalboms, išbandė ne vieną profesiją. Mokė groti smuiku, motociklu į pamokas važinėdamas po visą Panevėžio apskritį, kad galėtų susimokėti už mokslus. 1936 metais baigęs karo akademiją tapo leitenantu, vėliau dirbo inžinieriumi ir laisvai samdomu matininku. Nežinau, ką mano prosenelis ponas Repšys buvo nusprendęs statyti dvare, kai pasamdė Klemensą atvažiuoti matuoti žemės.

Klemensas pradėjo merginti pono dukterį. Ši vaikščiojo su juo po aludes ir užeigas. Tiesą sakant, Klemensas jai ir pasipiršo visai paprastai sėdint vietinėje karčemoje: „Žinai ką, Aneliūte, ženykimės.“ Nepraėjus nė metams nuo matavimų, Klemensas vedė Anelę medinėje dvaro koplyčioje. Tai įvyko 1938 metų gruodžio 26-ąją, antrąją Kalėdų dieną.

Netrukus po vedybų Klemensą kaip melioracijos inžinierių išsiuntė į netoliese esančias Dusetas. Čia jis dirbo per pirmąją sovietų okupaciją 1940-ųjų birželį. Liepos mėnesį gimus pirmajam vaikui, mano vyriausiam dėdei, Anelė išvažiavo į Stelmužę. Klemensas prisidėjo prie antisovietinės rezistencijos, veikusios Zarasų rajone.

Sovietai masiškai suiminėjo žmones, juos deportavo ir žudė. 1941 metų pavasarį suintensyvėję vežimai įkarštį pasiekė vasaros pradžioje, tuo metu Anelė jau laukėsi mano tėčio. Tremties jai padėjo išvengti turbūt atoki Stelmužės vieta ir tolimas atstumas nuo pagrindinių kelių, nes kone visa Repšių giminė, išskyrus jos seserį ir pusbrolį, pradingo. Tų pačių metų gegužės 30-ąją Anelė sužinojo, kad enkavėdistai kartu su kitais partizanais suėmė mano senelį. Jis pateko į kalėjimą Zarasuose.

Iš savo vienutės jis galėjo matyti kalėjimo kiemą ir už sienos esančius miesto pastatus. Pirmąją dieną buvo izoliuotas nuo kitų kalinių ir negavo valgyti. Vėlai vakare atėjo lietuvis komunistas Justas Rugienis su dviem komjaunuoliais ir nusivedė senelį koridoriuni į mažytę kamerą su grotuotu langu ir medine kėde. Klemensas reikalavo paaiškinti, dėl ko buvo suimtas. Rugienis klausė: „Kas tave užverbavo į partizanus? Sakyk vardą, pavardę, datą ir vietą.“ Kai senelis atsisakė, Rugienis perspėjo: „Mes žinome būdų tave prakalbinti.“ Klemensui neprabilus, prasidėjo kankinimai. Komjaunuoliai, vienas – Lietuvos žydas, kitas – rusas, jį smarkiai sumušė – išmušė dantis, spardė paširdžius, inkstus ir pilvą, netgi grasino paleisti į smilkinį kulką. Tąnakt nieko jiems nepasakė, tačiau žinojo, kad vėl bus kankinamas. Per dvidešimt šešias kalėjime praleistas dienas jį kankino tris sykius.

Birželio 24-osios rytą įprasta kalėjimo tvarka nei iš šio, nei iš to pasikeitė. Koridoriuose staiga nebeliko sargybinių, o lauke milicininkai ir enkavėdistai skubėdami lakstė į visas puses keldami neįprastą triukšmą. Vėliau atvažiavo sunkvežimis ir koridoriuje kažkas riktelėjo ruoštis, visus perveža į kitą vietą. Galiausiai į sunkvežimį įkėlė statinę benzino ir jis išvažiavo visiškai tuščias.

Mieste apie vienuoliktą valandą prasidėjo susišaudymai. Prižiūrėtojai lakstė po kiemą baisiausiai skubėdami, šaudymas, artėdamas kalėjimo link, sustiprėjo – tuomet senelis dar nežinojo, kad ateina nacių armija. Du milicininkai išsivedė kalinį, Zarasų bibliotekos vedėją. Vienas vedė prie sienos, kitas su pistoletu rankoje sekė iš paskos. Kaip bibliotekininką nužudė, senelis nematė, tačiau girdėjo šūvį. Paskui milicija išsivedė Lietuvos armijos pulkininką. Jis ėjo tiesiai link senelio lango, o paskui pasuko šiek tiek į dešinę, lyg melsdamasis iškėlė rankas. Milicininkas šovė į galvą, ir pulkininkas bematant susmuko ant žemės.

Senelis atsiklaupė ant kelių ir pradėjo melstis, kaip, anot jo, dar niekad nebuvo meldęsis. Daugiau nebežiūrėjo pro langą, tačiau girdėjo dar du šūvius: vieną – kiemo gilumoje, kitą – netoli savo lango. Paskui kalėjimą apgaubė tyla, gniaužianti ramybė persunkė sienų plytas ir grotas, tik kažkur tolumoje buvo girdėti mūšis. Prie jo kameros sužvangėjo raktai ir prasivėrė durys. Pasiruošęs sutikti budelius senelis vietoj jų išvydo savo draugą šaltkalvį su kalėjimo raktų ryšuliu rankose: „Padėk man atrakinti kitas kameras.“

Šaltkalvis rado raktus visai atsitiktinai, kai sargybiniai iš jo kameros išvedė pulkininką ir paliko atrakintas duris. NKVD skubėjo išžudyti kalinius, kol kalėjimo nepasiekė naciai, tačiau pritrūkę laiko jį padegė ir pabėgo. Seneliui su šaltkalviu pavyko išlaisvinti likusius kalinius. Pabėgę iš degančio kalėjimo, už jo sienų rado visišką chaosą – Zarasai dega, žmonės laksto į visas puses.

Neaišku, kaip po to Klemensas susirado Anelę (jei išvis jie tuomet susitiko). Jis bėgo link Dusetų, o jo draugai grįžo namo į Zarasus. Ten juos atrado NKVD, nuvarė prie Latvijos sienos ir sušaudė. Seneliui pavyko išvengti komunistų, kol jų veiklą nutraukė nacių okupacija, ji truko iki 1944 metų, kai jie vėl sugrįžo.

Nei senelis, nei kiti vyresnieji apie šį nacistinį laikotarpį daug nekalbėdavo. Viena baisybė pakeitė kitą – vietoj sovietų atėjo naciai, nors jų siekiai skyrėsi, tikslai ir metodai buvo panašūs. Apie holokaustą Lietuvoje nė nenutuokiau, kol vieną 1990-ųjų popietę su draugais, kitais Amerikos lietuviais paaugliais, susirinkome į Daley aikštę protestuoti prieš Baltijos šalių okupaciją. Prie manęs priėjo nepažįstamas žmogus, jo žandai iš įtūžio buvo išpampę kaip slyvos. „O kaip žydai? Daugybė žydų buvo nužudyta Lietuvoje. Daugybė žydų“, – užsikirsdamas žėrė jis, taškydamas man veidą seilėmis. Valandėlę pastovėjo drebulio purtomas ir nuėjo man nesuspėjus ištarti nė žodžio. Šis įvykis taip mane sukrėtė, kad net neprisimenu, ar išvis ką nors sakiau.

Dipukų vaikai ištobulina šeštąjį pojūtį – gebėjimą jausti, kokiomis temomis galima kalbėti valgant pietus ar važiuojant mašina. Tėvams ir seneliams apie įtūžusį žmogų nė neužsiminiau, tačiau kalbėjausi apie tai su mokytojais šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, vėliau su kunigais ir istorikais, tą laikotarpį gerai išmaniusiais, jį išgyvenusiais. Paprastai nuo atsakymo būdavo nervingai išsisukinėjama, vienas mokytojas net supyko. „Tas žmogus, kurį sutikai, – kvailys, – rėkė jis. – Štai ką tau pasakysiu apie žydus. Bolševikai jie buvo, pusę mano šeimos pasiuntė myriop.“

Bendradarbiavimo su komunistais istorija iškildavo beveik kaskart, kai paklausdavau. Išsilavinę žmonės – akademikai ir jėzuitų kunigai – tikėjosi, kad aš taip pat manysiu, jog visi ar bent dauguma žydų buvo komunistai arba komunistų tarp jų buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma gerųjų atskirti nuo blogųjų. Ši sąsaja turėjo pateisinti ir atpirkti visus veiksmus ir neapykantą, nors ji tęsėsi amžius. Į lietuvių kolaboravimą su naciais buvo žiūrima atlaidžiai. Tačiau mano ausyse garsiai suskambėdavo pavojaus varpai, vos susiruošus vyresniųjų klausti, ką matė jie ir kodėl pogromams sukelti užteko švelnaus vokiečių kumštelėjimo.

Esu tikras, kad mano seneliams teko kažką matyti, ir greičiausiai nemažai, ir kad holokausto įvykiai jų širdyse paliko susipynusį pasitenkinimo ir atgailos mazgą. Žmonės žino Lietuvą buvus žydų mokslo ir kultūros centru, 1940 metais šalyje gyveno daugiau nei du šimtai tūkstančių žydų. Klemensas pasakojo matęs virtinę žydų, bėgančių iš NKVD ir komjaunuolių padegtų Zarasų. Beveik visi Lietuvos žydai buvo išžudyti, dauguma – 1941-ųjų birželio–gruodžio mėnesiais. Lietuviai kolaboravo su naciais, dažnai savo noru, kai kurie – tiesiog norėdami įsiteikti, nes dauguma, kaip ir mano senelis, į nacistinę Vokietiją žiūrėjo kaip į išlaisvintoją, bent jau iš pradžių.

Tačiau Hitlerio planas užimti Maskvą žlugo ir sovietai sugrįžo. Žinau tikrai, kad senelis vėl įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, tik negaliu pasakyti, kada tiksliai atsisveikino su šeima (jeigu iš viso tokią galimybę turėjo). Anot tetos, močiutė ankstyvuoju antrosios sovietų invazijos laikotarpiu žinojo, kur jis buvo. Netrukus tapo aišku, kad sovietai laimės, kad partizaninis judėjimas juos erzina, bet jų nesustabdys ir kad visa Lietuva greitai atsidurs bolševikų malonėje. 1944-ųjų pabaigoje, o gal 1945-ųjų pradžioje Anelė su vaikais paliko Stelmužę. Klemensas pasiliko kovoti – be jokios vilties laimėti.

Nežinau, kur Stelmužėje stovėjo arklidė, apie kurią taip dažnai kalbėdavo mano močiutė. Įsivaizduoju jos kumelę ir vežimą, iš laukymės sukantį ežero link ir besileidžiantį keliuku į slėnį už kaimelio. Tuo metu mano dėdei buvo penkeri, tėvui – ketveri, jie gerai atsiminė kumelę su vežimu, duobėtus Lietuvos kelius ir virtines pabėgėlių, daugiausia pėsčiomis traukiančių iš pradžių į Lenkiją, o paskui – Vokietiją. Pasiekus kažkokį tašką, matyt, jau už Vokietijos sienos, iš kurio gabeno į stovyklas, arklius reikėjo palikti.

Kumelė, vardu Birutė, buvo berniukų mylimiausia, jie verkė, maldavo mamą nepalikti jos laukuose. Iš visų mano dėdės prisiminimų tai buvo trauma, apie kurią jis galėjo kalbėti laisvai, išsakydamas palikus mylimą arklį patirtą skausmą. Ne vieną naktį, praleistą pabėgėlių stovyklose, jis galvodavo apie Birutę, ar ji gyva, ar su ja gerai elgiamasi.

Vaikai su mama pragyveno stovyklose iki 1948 metų. Jose buvo įvairiausių tautybių žmonių, daugiausia iš Rytų Europos. Močiutė su vaikais buvo keletą kartų perkelta iš vienos stovyklos į kitą. Tuomet ji, kaip ir dauguma dipukų, vis dar turėjo vilčių, kad galbūt pasipriešinimas triumfuos, kad Jungtinės Amerikos Valstijos privers Sovietų Sąjungą pasitraukti iš Baltijos šalių ir visi pabėgėliai galės grįžti namo. Ji neturėjo jokio realaus plano kur nors emigruoti, nei išteklių, nei pagalbos iš kokios nors šalies.

Vieną popietę Anelė su vaikais valgė pietus, aplink pilna žmonių, garsus klegesys. Prie jų stalo priėjo vyriškis ir klausia:

– Atleiskite, ar tik nebūsite Anelė Repšytė?

Mano močiutė jį nužvelgė nuo galvos iki kojų.

– Ar prisimenate mane? Iš Zarasų. Pažinojau jūsų vyrą.

Anelė atsiminė. Jis kartu su jos vyru dirbo ir partizanavo.

– Padėtis buvo labai sunki, – pasakė jis. – Aš pasitraukiau. Klemensas taip pat.

– Mano vyras? Kur?

– Mačiau jį prieš metus pabėgėlių stovykloje britų zonoje. Susitvarkė dokumentus ir išvažiavo į Angliją. Dabar gyvena Volverhamptone, dirba anglių kasyklose.

– Ar tai tikrai teisybė? Turite jo adresą? Žinote, kaip su juo susisiekti?

– Žinau, kad jis ir keletas kitų… visi lietuviai… išvažiavo dirbti į kasyklas. Tiek ir težinau. Bet jei ieškosite, tikrai surasite.

Įsivaizduoju, kokį nepaprastą džiaugsmą turėjo patirti Klemensas, kai greičiausiai po alinančios darbo dienos pavargęs ir prisikvėpavęs suodžių paėmė į rankas sau adresuotą voką ir pamatė pažįstamą braižą. Matau, kaip jis greitai, bet atsargiai virtuviniu peiliu plėšia antspaudą ir už kampų tvirtai paėmęs laiko ploną oro pašto popierių, ir jaučiu, kaip jo kūnu nubėga drebulys, o akių vokus suspaudžia karštis. Neabejoju, kad jis puolė plautis ir šluostytis rankų ir iškart sėdosi rašyti atsakymo virpančiomis rankomis vos nulaikydamas parkerį. Tik negaliu nuspręsti, ar tą naktį miegojo giliausiu ir saldžiausiu gyvenime miegu, ar gulėjo atmerktomis akimis krūtinėje atsivėrus ugnikalniui.

Anelė su Klemensu į Lietuvą daugiau nebegrįžo. Volverhamptone gimė dar vienas sūnus, jie gyveno Vidurio Anglijoje iki 1955 metų. Klemensas į Angliją atsikvietė savo pusbrolį, o paskui su visais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, į lietuvių bendruomenę Sisero miestelyje, ten vėliau susitiko mano tėvai. Mano seneliui sekėsi gerai, Čikagos miestas jį samdė kaip vertintoją, paskui dirbo JAV armijos civiliniu inžinieriumi. Kai 1973 metais gimiau aš, trečiasis šeimos vaikas Jungtinėse Amerikos Valstijose, senelis gyveno pajūrio name Beverly Shores Indianos valstijoje ir ruošėsi išeiti į pensiją.

Augdamas klausiausi šito pasakojimo mažomis dalimis, tai iš pradžios, tai iš vidurio, su ilgomis pertraukomis, tarsi nebaigtos simfonijos, kurią atliekantys pavargę muzikantai nepataiko į natą, o kūrinys tęsiasi be galo be krašto. Muzika užgrodavo netikėtu metu. Netekusi kantrybės mama bardavosi: „Kodėl nesimauni velvetinių kelnių? Džiaugtumeis, kad iš viso turi ką rengtis! Aš tai nieko neturėjau – reikėjo vilkėti palaidinukę, kuri buvo man maža!“ Šeštadienio vakarais netikėtai sulaukdavome keistų svečių. Sėdėdamas prie stalo klausydavausi ir mėgindavau suvokti prisiminimų nuotrupas: „Mane suėmė Kėdainiuose. Tėvas pasisėmė saują žemių dar prieš pasiekiant Lenkijos sieną. Renata mirė eidama. Buvau dar vaikas, bet prisimenu, kad užmigau prieš Rėgensburgą. Neprisimenu, kaip atvažiavom į Šeinfeldą.“ Aukščiausios natos pasigirsdavo išraiškingose laidotuvių kalbose, priekiniuose klauptuose skambėdavo raudančių moterų choras, o tarp jų įsimaišę juodais kostiumais vilkintys vyrai stovėdavo tylūs ir įsitempę tarsi užtaisyti šautuvai.

Jie visokeriopai stengėsi mane apsaugoti nuo žiauriausių pasakojimo dalių, bet aš vis tiek paveldėjau tam tikrą traumą. Vaiką ši trauma veikia blaškančia jėga – nustumia šalin jo jausmus, palikdama nepaaiškinamą energiją, svetimą skausmą. Būdamas šešerių nesupranti, kodėl kas nors iš artimųjų staiga nueina prie lango ir, pažiūrėjęs į kitapus gatvės stovinčią Sisero miestelio gamyklą, pratrūksta verkti. Kai paklausi: „Kas atsitiko?“, jie atsako: „Nieko. Tu vis vien nesuprasi.“ Bet tau atrodo, kad suprasti privalai. Jeigu verkia, vadinasi, tikisi užuojautos, tačiau kaip gali užjausti, jei nesupranti? Tikiesi, kad tau padės kelionė į istorijos pradžią – jei toks kvailas absoliutas apskritai egzistuoja. Tad taip ir padarai. Užaugi ir iškeliauji. O išlipus iš lėktuvo įvyksta tai, kas turėjo įvykti: mitus ir išankstines nuostatas pakeičia realybė, kuriai nesi pasiruošęs.

Mane apėmęs nerimas išgaravo. Kad ir kokia būtų graži Stelmužė, po kurią vaikštau, – ji nei ta, kurią jie paliko, nei ta, kokią įsivaizdavau. Kaimelyje stovintis Vergų bokštas pakeičia buvusį pasakojime ir atvirkščiai. Šlaitai, medžiai ir nameliai, žydintys gėlynai, aptingę šunys ir šilta vasaros saulė – visa tai pakeičia atsakymus ar prasmę, kurią mudu su Rūta čia tikėjomės rasti. Tai įvyksta man nė nesuspėjus suformuluoti klausimo.

– Nori dar pabūti? – klausia Rūta. – Viską jau pamatėm.

– Pasivaikštom iki kelio pabaigos, paskui dar noriu sugrįžti prie ąžuolo padaryti nuotraukų.

Mudu einam į vietą, kurią turi visi pasaulio kaimeliai – tai neapibrėžtas plotas, kur kaimelis baigiasi ir prasideda laukai, zona be aiškių ribų. Galbūt matininkas galėtų pasakyti, ar Stelmužė baigiasi prie šitos akmenų krūvos ar anos virpančios drebulės. Tokios sąvokos kaimelio pakraštyje pasidaro visiškai bereikšmės. Žvelgiant iš vanago skrydžio atrodo, kad Stelmužė niekur nesibaigia, ji tikrai yra, bet neturi pradžios. Jei nusileistum į pašlaitę ir atsisuktum, kaimelis išnyktų, pasislėptų už medžių, jei nežinotum, nepatikėtum, kad jis iš viso yra. Kas liktų? Ganykloje varliaujantis gandras. Tolimos kalvos viršūnėje prie medžio pririštas kažkieno arklys. Ežero viduryje plaukiojančioje valtyje loja šunys. Kitapus kalvos įsivaizduoju oranžinį dangaus skliautą, nušviestą degančio miesto gaisų. Paskui – stulpus dūmų; visa, kas iš medžio, sudegė, nebelikę nė vieno žmogaus.

Rūta grįžta su manim prie ąžuolo ir pasisiūlo mane nufotografuoti. Pozuoju jį imituodamas: mosikuoju rankomis išskėtęs plaštakas, sulenkęs pirštus. Ir staiga pamatau ant smėlėtos žemės gulinčias giles. Jų prikrito šalia pėdsakų ir šakelių, ant lapų ir samanų. Tūkstančiai gilių, visos iš šio senovinio ąžuolo. Pasilenkiu ir pasiimu vieną, skaisčiai žalią brangakmenį. Įsidedu į kišenę ir einu link Rūtos mašinos.

Vertė Kęstutis Šatkauskas