Slėpininga egzistencijos geometrija
TOMAS TAŠKAUSKAS
Eugène Guillevic. Euklidijos. Poezija. Iš prancūzų k. vertė Eduardas Klimenka. V.: Aidai, 2011. 132 p.
Įsivaizduokite, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė ima vieną po kitos leisti poezijos knygas, laimi Jotvingių, „Poezijos pavasario“, o galiausiai ir Nacionalinę premiją. Panašią situaciją įkūnija vieno garsiausių XX a. prancūzų poetų Eugène’o Guillevico biografija. Bet biografijas palikime Vikipedijai ir žinynams, daug įdomiau žvilgtelėti į išskirtinės tematikos bretonų autoriaus poeziją, kitados mėgtą ne tik intelektualų, bet ir mokytojų bei mokinių.
Neseniai į lietuvių kalbą išverstą rinkinį „Euklidijos“ vertėjas Eduardas Klimenka taikliai vadina egzistencinės geometrijos vadovėliu, nors lietuviškasis šios knygelės leidimas dėl spiralės nugarėlėje daug panašesnis į sąsiuvinį, kuris irgi yra mokymosi priemonė. Mokyklinių asociacijų laukui priklauso ir eilėraščių struktūriniu elementu tampančios geometrinės figūros. Ar dar pamenate, kieno statinių kvadratų suma yra lygi įžambinės kvadratui?
Kadangi tai pirmoji E. Guillevico knyga lietuviškai, vertėjas pasirūpino pateikti ir interviu su mažai Lietuvoje žinomu poetu. Knygos gale pateikiamame pokalbyje atsiskleidžia autoriaus požiūris į poetinę kalbą, tikriausiai stipriai paveiktas matematikos studijų ir darbo finansų ministerijoje. Poetas teigia siekiąs kalbėti paprastai, aiškiai, tiksliai ir glaustai, vengiantis neapibrėžtumo, beveik nevartojantis būdvardžių. Kalbos lakoniškumas ir matematikos terminijos įtraukimas į poezijos lauką suartina E. Guillevicą su lietuvių poetu Raimondu Jonučiu.
Įdomios ir prancūzų autoriaus įžvalgos apie šiuolaikinės poezijos situaciją, primenančios Czesławo Miłoszo „Poezijos liudijimo“ pagrindines mintis. Anot E. Guillevico, šiandien poezijoje dominuoja žemo lygio siurrealizmas, išmušantis skaitytoją iš vėžių, be reikalo apsunkinantis ir klampinantis. Kadangi poezija yra kalba, kuri turėtų padėti pažinti gyvenimą, padėti jį pajusti, paliesti, pačiupinėti, kaip alternatyvą tuščiam žongliravimui žodžiais poetas iškelia konkretų ir glaustą kalbėjimą.
Lietuviškasis „Euklidijų“ variantas, kuriame lygiagrečiai pateikti ir eilėraščiai originalo kalba, palyginti sėkmingas, dauguma eilėraščių išversti išvengiant pažodiškumo ir perteikiant E. Guillevico stilių. Vis dėlto vertime palikta gana daug netikslumų ir diskutuotinų vietų. Vertėjui pristigo tikslumo ir nuolatinio atidumo. Geometrija – tikslusis mokslas, todėl nevalia lygiašonį trikampį vadinti lygiakraščiu (p. 55), o lygiakraštį – lygiašoniu (p. 57). Nevalia daugiskaitą versti vienaskaita, o moteriškąją giminę – vyriškąja, nes tai gadina labai tankiai suaustą (ar derėtų sakyti – nubrėžtą?) eilėraščių semantinį lauką (Šios nugaros sustingusios, vis tiek stačios / Ir nepaslankios, originalo kalba: Ce dos glacé, debout quand même / Et malhabile; „statusis kampas“, p. 21; Aš stabilus – apie save prabyla piramidė, p. 77). Vertėjas neišvengė ir šiurkštesnių netikslumų, kurie iškreipia eilėraščio prasmę:
Mes, figūros, turime galiausiai vienintelį tikrą nuopelną:
Supaprastinam pasaulį, Būnam jo svajone.
(„piramidė“, p. 77)
Originalo kalba:
Nous, figures, nous n’avons Après tout qu’un vrai mérite,
C’est de simplifier le monde D’être un rêve qu’il se donne.
Nors su eilėraščio pabaiga susitvarkyta kūrybingai, netikslumas paskutinėje eilutėje viską gadina. Ją reikėtų keisti daugmaž taip: „Esame sapnas, kad jis (pasaulis) mums priklauso.“
Nerimas nepalieka ir skaitant kitų eilėraščių vertimus. Vienas iš pagrindinių nuolat besikartojančių trūkumų – nesusitvarkoma su asmeniniais įvardžiais, kurie lietuvių kalboje nėra tokie būtini kaip prancūzų. Esama ir žodžių, kuriuos tiesiog norėtųsi versti kitaip, lietuviškiau – juk kam lygiagretes vadinti paralelėmis (p. 11)?
Kuo ypatingi „Euklidijų“ eilėraščiai? Skaitytojui jie palieka dviprasmišką įspūdį – paprasti, aiškūs ir vis dėlto – paslaptingi. Galbūt todėl, kad visas rinkinys yra išplėtota žmogaus gyvenimo geometrinė alegorija. Kitaip sakant, apie žmogaus gyvenimą kalbama geometrijos kategorijomis. Alegorinis šios poezijos pobūdis leidžia suderinti du prasmės sluoksnius, todėl knyga turėtų būti įdomi ir jaunesniems (ypač moksleiviams), ir vyresniems. Iš pirmo žvilgsnio tai įdomūs pamąstymai apie geometrines sąvokas. Kita vertus, tai kartu ir kalbėjimas apie žmogiškąją būklę, mūsų vidinę patirtį, jos dėsningumus.
Nors ir tikslus, glaustas, E. Guillevico poetinis kalbėjimas nėra monotoniškas. Tekstai įvairaus ilgio (pradedant pora eilučių, baigiant pora puslapių). Autorius derina skirtingas žiūros perspektyvas – kartais figūros kalba apie save (Manęs neįvertina, / Apie mane nesvajoja. // Ant manęs deda viską; „plokštuma“, p. 35), kartais tekste išgirstame lyrinio subjekto balsą (Kaip mes dvejojam / Pažvelgt, ar mūsų gyvenimas // Bėgant laikui / Atitinka ar ne tavo formą; „kūgis“, p. 69), o kartais kalbama abstrahuotai (Sukurtas, kad nejudėtų, / Kad būtų privaloma / Ir sveikintina tvarka; „kubas“, p. 67).
Kaip įmanoma perteikti daugialypę, nuolat kintančią, ne visada iki galo įvardinamą tikrovės patirtį? Kaip kalbėti apie įvairiausius mūsų psichologinės patirties niuansus? E. Guillevico atsakymas paradoksalus – prancūzų poetas kalba apie geometrines figūras, tieses, taškus ir plokštumas, įsižiūri, užklausia jų buvimo tvarką ir dėsnius. Geometrijos artumas mūsų patirčiai gali maloniai nustebinti. Ar niekada nesijautėte taip, kaip viename iš eilėraščių prabylantis „netaisyklingas trikampis“:
Galima mane šokdinti, Išsukti
Ant mano pagrindo, mano viršūnės, Mano kraštinių, mano kitų kampų.
Juk ir taip visada mane Blaško, tąso
Už kampų, už kraštinių Surinktų atsitiktinai Ir be lygybės. (p. 53)
Pasakojama, kad sykį vienas geometrijos besimokantis jaunuolis Euklido paklausęs: „Kokia man nauda iš šių mokslų?“ Filosofas pakvietė vergą ir tarė: „Duok jaunuoliui tris monetas, nes jis nori tiesioginės naudos iš mokslų.“ Tą patį galima pakartoti ir tiems, kurie svarsto, ar verta pasiėmus šią knygą studijuoti žmogiškosios egzistencijos geometriją.
