Tikėjimo atmintis
Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: „Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs.“ Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą.
Įst 26, 4–10
Knygai, bibliniame kanone gavusiai Pakartoto Įstatymo, deuteronomion, vardą, aiškiai nepasisekė. Įstatymas, ir dar pakartotas, – kas gali būti siaubingiau? Jei kiltų noras ką nors suerzinti pokalbyje apie Dievą ir religiją, imk minėti įstatymą. Ypač atstumia meilės ir įstatymo sąjunga. Kad netektų rausti iš gėdos, hebrajiškasis kanonas Pakartoto Įstatymo knygą, cituodamas jos pirmąjį sakinį, vadina tiesiog žodžiais.
Nieko nepadarysi, įstatymo šioje knygoje tikrai per akis. Čia vėl atsiranda dekalogas, jau anksčiau skelbtas Išėjimo knygoje. Įsakmia forma, kiek įmanoma radikaliau, formuluojama absoliuti pareiga mylėti Dievą. Kultiniai nurodymai, politinio ir socialinio gyvenimo taisyklės. Stabmeldystės baubas. Žinoma, ir baudžiamojo kodekso straipsniai, grėsmingi perspėjimai, kas nutiks, jeigu nesilaikysi įstatymo. Vienas kelias – įstatymo – veda į gyvenimą, kitas – įstatymą laužantis – reiškia mirtį. Tiesiai šviesiai, be jokių pustonių ar išlygų. Visa, ko kratosi mūsų laikų dvasingumas, kas visuomenėje pakerta religijos populiarumo reitingus, yra sutelkta Pakartoto Įstatymo lapuose. Net meilė, kuri čia irgi kartkartėmis minima, rodos, labiau atspindi vasalo ir siuzereno santykius negu laisvą širdies dovaną. Imi nebesuvokti, kaip Jėzus, malonės ir gailestingumo dainius, galėjo mėgti šią knygą ir nuolat semtis iš jos įkvėpimo.
Aišku, liturginiame bei proginiame kontekste viskas gali būti įprasminta ar bent pakeliama. Pirmajam gavėnios sekmadieniui parinkta Pakartoto Įstatymo ištrauka padės identifikuoti Jėzaus poziciją dykumos gundymuose, galbūt skatins sukniubti prieš Viešpatį iš pagarbios baimės ir dėkingumo. Kitos ausys pagaus žodžius apie Dievo dėmesingumą savo tautos vargams ir vis naują pažadėtosios žemės viltį. Jei nori, rasi čia peno ir Vasario 16-osios retorikai: žydų tautos nelaisvė, egiptiečių priespauda ir žiaurumas iš biblinės tradicijos nesunkiai perkeliami į kitas istorines realijas. Kaip ir Izraelio laisvės žygis, Dievui sugniaužus kumštį. Trumpai tariant, yra kur pasiganyti.
Klasikinė Pakartoto Įstatymo knygos interpretacija šias eilutes priskiria mažųjų istorinių tikėjimo išpažinimų kategorijai. Žodžiai, kuriuos rekomenduojama kartoti aukojant Dievui savo pirmojo derliaus atnašas, tikrai primena tam tikrų tikėjimo tiesų rinkinį. Panašių credo aptinkama ir kitose Biblijos vietose. Jų stiprioji, patrauklioji pusė – aiškiai pabrėžtas tikėjimo ir kulto ryšys su istorija. Per tai biblinis Dievas apibūdinamas kaip aktyvus istorinių įvykių dalyvis, o ne abstrakti dangaus galybė ir šventybė. Savo tikėjimą sieti su istorija, ieškoti joje Dievo pėdsakų rodosi didžiąja Šventojo Rašto pamoka ir tobula religingumo išraiška. Pačių biblinių pasakojimų tikrumas ir gyvumas matuojamas tuo, kaip jie pasikartoja čia ir dabar tikinčiųjų patirtyje. Pasitelkus tikėjimo žinias ir religinę vaizduotę, anam iškeltam Dievo kumščiui priskiriami tiek grandioziniai istorijos lūžiai, laimėjimai ir katastrofos, tiek menkiausi sielos krustelėjimai. Kitas istorinio tikėjimo judesys, logiškai kylantis iš suvoktų Dievo darbų, būtų dėkojimo ir garbinimo aktas. Jis irgi pažymėtas Pakartoto Įstatymo knygos eilutėse.
Ši schema nėra prasta. Ir ji tikrai veikia, stiprina pasitikėjimą Dievo apvaizda, virsta prasmingais ritualais. Spekuliatyvūs naršymai po Dievo prigimtį nė iš tolo neprilygsta pastangoms atpažinti ir garsinti konkrečius Dievo darbus. Kaip nesyk skelbta, mūsų amžius pasigenda ne religinių tiesų deklaravimo, bet gyvo, asmenine patirtimi paremto tikėjimo liudijimo.
Vis dėlto mažasis istorinio tikėjimo išpažinimas iš Pakartoto Įstatymo knygos palieka vieną klausimą. Istorijos įvykiai, kuriuos mini derliaus vaisius atnašaujantis žmogus, nėra jo asmeninis išgyvenimas. Kertinis tikėjimo faktas – išėjimas iš Egipto – yra nutolęs nuo jo ir laiko, ir aplinkos, ir patirties atžvilgiu. Juo ryškiau tai matyti tada, kai tie patys žodžiai apie suteiktą laisvę ir dovanotą žemę ima skambėti tremtyje, veikiant visai priešingai patirčiai. Kokie dalykai tuo metu lemia Dievo darbų ir pažadų tikrumą?
Lieka žinia, amžinas bendruomenės naratyvas. Keista, nenormali Biblijos žmogaus atmintis, kuri atsimena ir kartoja tai, kas nutiko ne dabar ir ne tau. Užuot registravus faktus, sakomi vis nauji pamokslai, kad Dievas ištikimas ir rūpestingas. Jo pažadas išsipildys net ir tais atvejais, kai faktai riedės priešinga kryptimi ar padvelks neįmanomais dalykais. Aš tai gavau iš Viešpaties, – galės sakyti šv. Paulius, akyse nematęs Jėzaus. Nuostabioji tikėjimo atmintis ima veikti, ir tai, ką tikėdamas atsimeni, virsta tiesa, gyvesne ir galingesne už bet kokią apčiuopiamybę. Psichologija čia pralaimi visais frontais. Ne ji, o anas nenutildomas pasakojimas laiduoja tau tikrumą, kuris atveria burną Dievo garbinimui ir dėkojimui.
Remdamasi šiuo tikėjimo išpažinimu, Pakartoto Įstatymo knyga toliau formuluos savo gausius įstatymus ir taisykles bendruomenei gyventi ir išlikti. Atsimink, – bus kartojama kiekvieną sykį, kai Dievas mėgins nusverti žmogaus sprendimus teisingumo ir meilės pusėn.
-tj-
