Maža skulptūra, kuri veikia

Pasivaikščiojimai su dailės kritiku

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdoje yra peliukas. Mažas, kuklus, nepretenzingas. Tupi šalia „Kurpių“, nosytę iškėlęs. Lyg uostinėtų, lyg kažko lauktų. Jis net nėra gyvas (mat bronzinis). Nors ką aš žinau, gal turi bronzinę širdį, gal mėgsta muziką ar sentimentalius romanus. Vasarą aplink peliuką būriuojasi žmonės – gidai kažką pasakoja, o turistai pleškina nuotraukas. Kai turistų ir gidų nėra, peliukas gali kiek ramiau kvėpuoti. Bet ir tada nebūna visai vienišas. Jį paglosto pro šalį einantys vaikai ir suaugusieji. Kai kurie stabteli, kažką jam pašnibžda į ausį ir patrina pilvą, nosį ar ausį. Vieną žiemą mačiau jį su raudona kepurėle. O mano pačios vaikas dėl nežinia kokių priežasčių mėgino jį pabučiuoti. Sako, kad peliukas stebuklingas. Ne tuo, kad penktadienio naktimis virsta Misteriu Iltimis, medžiojančiu girtaujančius nepilnamečius. Viskas proziškiau – peliukas pildo žmonių norus. Visai kaip ta numindyta plytelė palei Katedrą Vilniuje.
Peliukas Klaipėdoje ne šiaip sau atsirado, jį beveik tiesiogiai išsikvietė legendinis Regimanto Midvikio senamiesčio katinas. Beveik tiesiogiai, nes katinas taip pat skulptūra ir kažin ar gali pats ką nors kviesti. Apie tą katiną derėtų kada nors kitą kartą pakalbėti, nes jis kaip tik gyvena jau ketvirtą gyvenimą. Žodžiu, istorija byloja, jog kai katinas džentelmeno veidu ketvirtą kartą grįžo po savo ąžuolu, skulptoriai Svajūnas Jurkus ir Sergejus Plotnikovas nutarė, kad jam reikėtų kompanijos. Taip 2006 m. mažasis peliukas ir iškėlė į viršų savo nosytę. Vienas iš skulptūros kūrėjų S. Jurkus pasakojo, kad norėjo sukurti pačią mažiausią skulptūrą mieste, ne bet kokią, o „pačią mažiausią, kuri veiktų“. Skulptorius juokėsi, kad didelių skulptūrų Klaipėdoje tuo metu tikrai buvo ir kaip palyginimą minėjo 2003 m. pastatytą monumentaliąją „Arką“, kurią vietiniai švelniai vadina kartuvėmis. Palyginimas visai vykęs. „Arka“ yra daugiau nei aštuonių metrų aukščio, simbolizuoja Mažąją Lietuvą, likusią Lietuvą, o kas gerai žiūrės, dar ir Karaliaučių įžvelgs. Peliukas tikrai negali lygiuotis į tokį solidumą. Be šansų. Ir jo atsiradimas kur kas kuklesnis – be komitetų, be rėmėjų. Skulptoriai jį tiesiog ėmė ir padovanojo miestui Kalėdų proga. „Jei yra visokių verslininkų, kurie vaikų namams padovanoja, pavyzdžiui, 30 knygų, tai mes 350 000 žmonių padovanojome peliuką“, – sakė S. Jurkus.
Peliukas iš tiesų mažas. Nesiekia nė pusmetrio. Galima apglėbti delnais. Atrodo, tokio dydžio dalykėlis tikrai galėtų pasimesti ilgame ir vėjuotame mieste, bet nepasimeta. Mat visi turi norų. Ir kartais nepakanka pasakyti: „Mama, noriu, kad Vytas mestų aną vištą ir pradėtų draugauti su manimi.“ Arba: „Mielasis, aš tikrai noriu žinoti, ką tu galvoji.“ Suprantat? Kartais žmonėms nepakanka vieniems kitų arba, pavyzdžiui, šimto litų. Tada reikia plytelės prie Katedros Vilniuje, Trevio fontano Romoje arba peliuko ausies Klaipėdoje. Sugalvoji norą, atlieki kažkokį norus pildančio stabuko reikalaujamą ritualą ir gali ramiai laukti rytojaus, kuriame garantuotai bus Vytas su rasotų rožių glėbiu. Būtų galima sutikti, kad jokios čia magijos – paprasčiausia savitaiga. Kuri veikia. Mat kažko panorėjus, kažką išsikėlus į savo prioritetų viršūnę, visa žmogaus veikla pakrypsta to tikslo link (kartais gal nejučiomis – viena žmogaus dalis nieko nejaučia, gyvena kaip gyvenusi, o ta kita, paslaptingoji, viską jaučia ir dirba sukaitusi). Bet kažin ar taip būtų įdomu.

Autorės nuotrauka

Dar galima svarstyti, kad „stabukas“ ir su juo susijęs ritualas reikalingi kaip koks aktyviklis, tai yra padeda išskirti svarbiausią norą iš kitų, sukuria aplink jį erdvę. Atlikus ritualą, noras nebepasimeta kasdienybėje, jau ne tik šiaip nori Vyto su rožėmis, bet ir Jūrų muziejuje įmetei dešimt centų į didžiulį akvariumą su eršketais, kad tas noras išsipildytų. Dabar tai nebe šiaip fantazija, o aiškus, konkretus noras.
„Vieną kartą paskambino žmogus ir klausia, ar galėtume išlieti tokį pat peliuką kaip senamiestyje, mat nori turėti namuose. Pasakėm, kad taip nedarome, bet, aišku, pasiteiravome, iš kur toks pageidavimas. Pasirodo, peliukas išpildė visus tos šeimos norus“, – pasakojo S. Jurkus. Taigi, skulptoriai gali džiaugtis, kartais peliukas tikrai veikia.
Bet mažylis ne tik kitiems padeda, jis moko ir nesavanaudiškumo. S. Jurkus prisiminė, kad prieš porą metų, kai peliukas buvo nukentėjęs, paskambino verslininkas (jis nepanoro pasakyti nė savo vardo) ir apmokėjo visas „gydymo“ išlaidas. Gal peliukas išpildė kokį nors svarbų jo norą? Kita vertus, gal ir skulptūrėlės dydis žadina globėjiškus jausmus. Kažin ar miestiečiams kiltų noras žiemą eiti aprengti jau minėtos „Arkos“ su visomis didžiomis jos reprezentuojamomis vertybėmis, o va peliukui kepurėlė lyg ir natūraliai atsirado. Kruizinių laivų terminale mojantis berniukas su šunimi taip pat gana dažnai aprengiami. Labai rimtiems žmonėms tokios mažos ir paprastos skulptūrėlės gali pasirodyti banalios, nebylojančios ateities kartoms svarbių istorijos pamokų ar neintriguojančios šiuolaikinio meno klausimais, bet nepaneigsi – jos skatina interakciją. Pasitaiko, kad ir iš užsienio atvykstantys miesto svečiai apie Klaipėdą žino ne tik tai, kad čia yra jūra, „Mėmelis“, „Kurpiai“, Anikės skulptūra, Hitlerio balkonas – kai kurie žino ir čia esant peliuką (tiesa, kas žino peliuką, tikrai žino ir katiną arba atvirkščiai). S. Jurkus su beveik tėvišku pasididžiavimu man pasakojo, kad stebint žmonių elgesį su peliuku būtų galima visą filmą sukurti. Eis kokia moterėlė iš turgaus, sunkūs nešuliai abiejose rankose, bet vis tiek stabtelės prie peliuko…
Negalvokite, kad tam peliukui gyvenimas vien sūriais klotas. Jis jau spėjo nukentėti du kartus. „Pirmą kartą per džiazus, – vardijo S. Jurkus, – pats radau, peliukas buvo nulaužtas. Pasiėmiau ir parsinešiau namo. Kitą kartą buvo nulaužtas skulptūrėlę juosiantis žiedas su užrašu „Mintis paversk žodžiais, žodžiai taps stebuklais“.“ Abi traumos išgydytos, peliukas gyvena toliau. Tiesa, senamiesčio katinas yra nukentėjęs daugiau kartų. Bet kalbintas skulptorius tiki, kad gyvenimas visoms senamiestyje išsibarsčiusioms skulptūrėlėms, o ir visoms skulptūroms Skulptūrų parke laikui einant vis lengvės. Gal vaikams, užaugusiems su peliuku, katinu ir kitomis skulptūromis, vėliau nesinorės jų niokoti?

Pabaigoje tiesa iš kūrėjo lūpų – norint, kad noras išsipildytų, reikia patrinti peliuko ausį ir į ją pakuždėti norą. Ne pilvą. Ne nosį. O ausį, tą mažą ausytę. Tą pačią, kurią tryniau daugybę kartų, bet vis užmiršdavau pasakyti, ko noriu.

P. S. Visi deminutyvai šiame tekste yra tiesioginė skulptūros dydžio pasekmė.