Užgavėnės ir karnavalai Bolivijoje

MARGARITA GAUBYTĖ

Įvairiaspalvės Bolivijos turtas – senąsias šaknis išlaikiusios tradicijos, neatskiriamos nuo kasdienio gyvenimo. Jos labai sinkretiškos, nes atsirado inkų laikais ir nuo XV a. ilgainiui susimaišė su krikščioniškomis, šiuos kraštus pasiekusiomis iš Ispanijos.

Užgavėnės, šioje Andų šalyje vadinamos karnavalu, jungia savitus regionų senovės papročius, miesto ir kaimo bendruomenės pasaulėžiūrą ir kolonializmo laikais iš Europos atvežtas tradicijas. Tai didžiulė šventė, neturinti aiškių ribų: prasideda anksčiau, nei mes švenčiame Užgavėnes, ir pasibaigia gerokai po Pelenų trečiadienio. Ruoštis jai pradedama prieš kelis mėnesius.

Užgavėnių antradienis paprastai skiriamas svarbiam ritualui – padėkai Andų deivei Pačamamai-Žemei Motinai, kuri nepamirštama kiekviena pasitaikančia šventės proga, jai aukojamos deginamosios ir liejamosios aukos. Šis ritualas šiais laikais vertinamas ir kaime, ir mieste. Kaimiečiams migruojant į miestus atkeliavo ir ši tradicija, ji įgavo naujų bruožų, ypač dekoratyvių elementų. Tai esąs labai senas aimarų paprotys, kurio dabar laikosi ir kitos Andų tautos. Juo atkuriami Žemės ir žmogaus santykiai. Andų tikėjime svarbu visokeriopos gyvenimo sąsajos, todėl žmonės turi išlaikyti tvirtą ryšį su aplinka, ypač su gamta, kurią simbolizuoja Pačamama. Nulieti aukas – šimtmečius gyvuojantis paprotys, kuriuo čiabuviai, tikėdami ją esant gerovės ir laimės šaltiniu, pagerbia Žemę bei prašo jos apsaugos.

Apeigos turi būti triukšmingos, spalvingos ir turtingos. Turguose gausiai siūloma nusipirkti joms reikalingų dalykų. O Žemei pamaloninti reikia nemažai: dažnai pasamdomi net muzikantai, gausu maisto, aukų, dekoracijų. Nuo pat ryto namai, kiemai, automobiliai apkarstomi spalvotomis popierinėmis girliandomis. Balionais papuošiami stogų kampai, aplink namą ir kiekviename kampe gausiai pribarstoma įvairiaspalvių žiedlapių, ant durų ir vartų kabinamos šluotelės ir vainikai, kuriuose svarbios gėlės, apsaugančios namus nuo negerų dalykų. Saldžių spalvotų žirniukų beriama ir ant žemės, ir ant namų stogų. Kaimuose dažais paspalvinami gyvuliai, nes spalva yra gausybės ženklas. Būtina triukšmauti – todėl iš visų pakraščių pyška petardos, pranešdamos, kad tie namai jau atlieka apeigas.

Aukas reikia deginti pirmadienį vakare arba antradienį ryte. Kieme paruošiamas aukų stalas, ant jo beriama įvairių grūdų ir pupų, kukurūzų, riešutų, taip pat dedama tos dienos šeimos vaišių − kad netrūktų maisto, įvairių formų cukrinių saldainių (mėnulis, žvaigždutė, namas ir kt.) − esą jie pritraukia sėkmę ir pinigus, aukojami džiovinti lamų ar avių embrionai reiškia gyvenimą. Viskas apiberiama žiedlapiais, kokainmedžio lapais, spalvotomis juostelėmis ir pašlakstoma ritualiniu vynu, kuris padedąs numalšinti Žemės troškulį, čiča (kukurūzų alumi, kurio bet kada geriant būtina iš kaušelio nulieti ir ant žemės). Bebaigiant ritualą alkoholio nuliejama į visas keturias pasaulio šalis, tai reiškia ir keturis elementus gyvybei egzistuoti: žemę, orą, ugnį ir vandenį, šliūkštelima ir per vidurį – dėl pusiausvyros. Iš sudegus aukoms likusių pelenų spalvos sprendžiama, kokie bus metai: jei pelenai balti – geri ir sėkmingi, tada juos metus reikėtų saugoti namo kertėje, pakastus po žeme ar puode, o jei juodi − išmesti, kad neištiktų negandos.

Tądien aplankoma sava žemė. Ji taip pat išpuošiama, gausiai apšlakstoma alkoholiu. Viskas dėl to, kad būtų apsaugotos asmenims ar šeimai svarbios erdvės, kad būtų rodomas santarvės ir gerovės siekis. Sakoma, kad tai lemia gera auka. Kaimo vietovėse jau dėkojama už pirmąjį derlių. Šios apeigos pritaikomos ir miestuose, nes ir ten juk norima klestėjimo ir gerovės. Paradoksalu, kad tie ritualai dabar, ko gero, žymiai masiškiau nei kaime atliekami mieste. Dabar jie persikėlė net į biurus, o apeigas atlieka visokio socialinio statuso miestiečiai. Tai laikas dalintis, dėkoti ir kitiems to linkėti. Dažnai pakviečiama ir muzikantų grupė, visi šoka, geria, laistosi vandeniu. Miestuose sproginėja petardos, tvyro dūmai, plaikstosi popierinės girliandos ir balionai. Net miesto autobusų parkas atlieka tą ritualą, laimina transportą ir prašo Pačamamos, kad apsaugotų kelius. Turguose irgi didelis sujudimas – aukojama, kad klestėtų verslas, ir iš visos širdies linksminamasi. Beje, verslininkai visus metus laikosi tradicijos kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį deginti aukas. Tai tarsi palaiminimas verslui ir viskam, kas reiškia gerovę. Šioje ceremonijoje deginamas specialus mišinys, kurio kiekvienas elementas atitinka tam tikrą simboliką.

O ką ir kalbėti apie bolivišką karnavalą, vykstantį Orūro mieste. Tai karnavalų karnavalas, kasmet sulaukiantis kelių šimtų tūkstančių vietinių ir užsienio turistų. Pasaulyje jis, ko gero, antrasis po Rio de Žaneiro. Orūras – kalnakasių miestas, įsikūręs 3 700 m virš jūros lygio. Urų tauta iki krikščionybės paskleidimo tuose kraštuose jį laikė šventa vieta ir ten keliaudavo atlikti ritualų. Ispanams XVII a. šias apeigas uždraudus vietiniai neapleido tos ypatingos vietos ir rinkosi jon atlikti jau krikščioniškų apeigų, tačiau su gausiais senojo tikėjimo elementais.

Orūro karnavalas, UNESCO įtrauktas į Žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą, pasižymi turtingu folkloru. Šokėjai atvyksta iš visos Bolivijos ir šokdami išreiškia tikėjimą ir ištikimybę Mergelei Marijai, nors populiariausias karnavale yra velnių šokis „Diablada“, kuris yra susijęs su senais mitologiniais pasakojimais. Vienas jų byloja, kad Varis, senovės Andų požemių ugnies dievas, miegojo Andų kalnuose ir vieną dieną suprato, kad urai (vietiniai Orūro gyventojai) garbina Saulei atstovaujančią dievybę, ir ėmė labai pavydėti. Sugalvojo imituoti saulę, panaudodamas požeminę ugnį. Taip darydamas įsimylėjo Aušrą, saulės dukrą. Ji Varį atstūmė, o šis užsirūstino ant urų. Iš pietų atsiuntė didžiulę gyvatę jų praryti. Jai besiartinant prie namų pasirodė viena njusta (gražuolė) ir kardu perkirtusi per pusę gyvatę pavertė uola (prie jos atlikti apeigų iki šiol renkasi žmonės). Tada iš šiaurės Varis pasiuntė milžinišką rupūžę – ją njusta vienu smūgiu pavertė akmeniu. Ugnies dievas nenusileido ir iš rytų siuntė driežą, bet ir su tuo gražuolė susidorojo – nukirto jam galvą, o kraują pavertė ežerėliu. Iš driežo gerklės pasklido milijonai skruzdėlių ir patraukė link urų kaimų. Vienu mostu njusta jas pavertė auksinio smėlio kopomis. Ir dabar nugalėtasis Varis, kai jam vėl sukyla pyktis, grįžta siųsdamas iš žemės gelmių tamsius dulkių debesis ir varžydamasis su Saule spjaudo ugnimi.

Varis – chtoninė būtybė, dar vadinama Tio ir vaizduojama su falu, simbolizuojančiu vaisingumą, – iki šiol yra garbinamas kalnakasių (kiekvienoje šachtoje yra jam skirta vieta). Jis yra šachtų ir požemio valdovas, kurio prašoma geranoriškumo ir apsaugos. Kolonizacijos metu, kai raudonai išsidažę kalnakasiai atiduodavo jam pagarbą šokdami, ir gimė „Diablada“ – velniui skirtas šokis.

Kita vertus, karnavalo centras – Mergelė Marija, pradėta garbinti XVII a. pabaigoje. Ilgainiui galingoji legendos gražuolė buvo sutapatinta su Mergele Marija ir pasakojimas papildytas tuo, kad baigdama misiją ant gyvatės galvos ji pastatė Atpirkėjo kryžių. Su Mergelės Marijos kulto iškilimu Orūre susijusi ir kita legenda: esą vienoje šachtoje kalnakasiai rado žmogaus kūną, o virš jo galvos – Mergelės Marijos paveikslą. Nuo to įvykio kalnakasiai pripažino ją savo globėja ir gynėja, o šachtą pavadinto jos vardu. Kalnakasiai turėjo tik vieną poilsio dieną per metus ir ją paskirdavo šokti Mergelės garbei, sakoma, kad tada ir gimė Orūro karnavalas. Įsigalint krikščionybei vietą karnavale rado ir arkangelas Mykolas, atstovaujantis gėrio jėgoms, nugalėjusioms blogį − Liuciferį.

Be minėtosios „Diablados“ – velniškojo šokio, labai išraiškingi, kupini energijos ir dar keliolika šokių. Vieni jų primena kolonializmo laikus ir išreiškia maištą prieš ispanus kolonistus, kurie be paliovos eikvojo šalies išteklius, išnaudojo vietinius, kad krautų turtus Ispanijos Karūnai, kiti – priešispanines Andų tradicijas ir inkų imperijos klestėjimą. Bolivijoje įprasta, kad šokių grupės yra vieno šokio kolektyvai, t. y. repertuare turi vieną šokį su daugybe jo variantų ir choreografijos niuansų (kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje folkloro kolektyvai), ir pasivadina vieno ar kito šokio brolijomis.

Karnavale mirga gausiai siuvinėti kostiumai ir kaukės. Šokėjų grupes, kuriose dalyvauja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų šokėjų, remia verslininkai, nes kostiumai labai brangūs – kainuoja kelis šimtus JAV dolerių. Karnavalo pramonė – didžiulė, uždirbanti nemažą pelną. Daugybė meistrų visus metus pluša gamindami, siūdami ir siuvinėdami naujus ar atnaujindami tūkstančius šokėjų kostiumų ir kaukių.

Orūro karnavalas yra vienas įspūdingiausių Pietų Amerikoje ir pagrindinė Bolivijos metų šventė, o šokti jame – didžiulė garbė. Šis unikalus festivalis, kur gėris triumfuoja prieš blogį, kur senosios vietinių tautų tradicijos ir tikėjimas susipynę su kolonializmu paženklintos krikščionybės atneštais ir labai savitais tapusiais elementais, trunka dešimt dienų.

Karnavalo atidarymas įvyksta dar lapkričio pirmą sekmadienį, kai šokėjai susirenka pasižadėti Mergelei šokti trejus metus iš eilės. Tai išbandymas ir organizatoriams prieš tikrąjį karnavalą, kuris vyksta dešimt dienų. Likus savaitei iki karnavalo folkloro grupės dalyvauja Mergelės pasveikinime, patvirtindamos pasirengimą didžiajai šventei. Ketvirtadienį ir penktadienį masiškai atliekami ritualai Žemei aukojant deginamąsias ir liejamąsias aukas – namuose, darbovietėse, turguose, parduotuvėse. Jau penktadienį vakare į gatves trankiai išeina muzikantai − nuo šeštadienio ryto jie groja šokėjams. Karnavalas apogėjų pasiekia šeštadienį (prieš Pelenų trečiadienį) – nuo pat ankstyvo ryto miesto gatvės tampa scena. Procesijos priekyje − arkangelas Mykolas, apsivilkęs spalvingu blizgančiu kostiumu, iš paskos – gausus velnių su vyriausiuoju vadu Liuciferiu, pasipuošusiu ekstravagantišku kostiumu, paradas. Procesiją lydi mašinos, išpuoštos brangakmeniais ir monetomis ar sidabriniais indais, o šachtose tais metais išgautą pačios geriausios kokybės gėrybę būtina paaukoti mitiniam požemių mineralų ir brangiųjų metalų valdytojui. Kai arkangelo Mykolo ir Liuciferio kariaunos šokėjai pasiekia stadioną, vyksta galutinė gėrio ir blogio kova. Paaiškėjus, kad gėris nugalėjo, per penkiasdešimt grupių, iš viso apie 40 tūkstančių šokėjų ir muzikantų, pergalingai šokdami, patraukia į Mergelės Marijos šventovę. Kelis kilometrus Orūro gatvėmis beveik visą parą, iki pat sekmadienio paryčių, kol paskutinė šokėjų grupė pasiekia Mergelei Marijai skirtą šventovę ir jai atiduoda pagarbą bei padėką, vingiuoja tvarkinga šokančiųjų procesija. Tiesa, tokių šokančių procesijų visoje šalyje galima išvysti ne tik per karnavalą, bet ir ištisus metus Mergelei Marijai skirtose šventėse.

Šiemet Orūro karnavalas įgavo naują akcentą: mieste ant kalno pastatyta viena aukščiausių Pietų Amerikoje skulptūrų − 45 m ten gyvenančių tautų tikėjimo simbolis Mergelė Marija, aukščiu lenkianti net Rio de Žaneiro Kristų. Modernios konstrukcijos viduje yra devyni aukštai, taip pat koplyčia, muziejus ir vietinių amatų galerija.

Kiek kitoks sostinės La Paso karnavalas, įgijęs pastebimų atvežtinės europietiškos kultūros bruožų. Ryškūs kaukėti jo personažai primena arlekinus ar klounus. Pagrindinis jų – Pepino, dėvintis spalvotą kostiumą, apsikarstęs balionais, girliandomis, veidą paslėpęs po kauke, jis tauškia niekus, krečia pokštus, purškia vandenį, muša „dešrele“ (minkšta, iš audinio pasiūta) karnavalo žiūrovus ir dalyvius kviečia šokti. Kitas komiškas personažas – senamadiškai apsirengęs, priplota kauke, rausvais skruostais ir mėlynomis akimis. Jį visada lydi dvi moterys: viena kaimietė, kita − sutiktoji mieste. Kartu mieste siaučia daugybė persirengėlių, vaizduojančių žinomus politikus ir „žvaigždes“. Karnavalas mieste prasideda likus dešimčiai dienų iki Pelenų trečiadienio − sekmadienį atkasamas Pepino (kasmet karnavalo pabaigoje jis palaidojamas) ir prasideda šventė. Joje taip pat viešpatauja šokiai – šoka vaikai, jaunimas ir vyresnieji. Kitas, ne miestietiškas aspektas – tuo laiku vykstanti pirmojo derliaus šventė. Praėjus savaitei, kitą sekmadienį, didžiule procesija į pagrindines miesto kapines palaidoti atlydimas Pepino, ir šventė baigiasi.

Sukrėje, kitoje Bolivijos sostinėje (jų yra dvi), šventės savitumas – mėtymasis vandens pripildytais kiaušiniais. Rengtis tam pradedama, ko gero, iškart po karnavalo, nes iki kito reikia prikaupti daugybę kiaušinių lukštų. Virtuvėje įsigalioja tvarka – negalima kiaušinių sumušti, vidų reikia ištraukti atsargiai per skylutę, kad lukštas liktų kuo sveikesnis. Atėjus laikui jie pripildomi vandens, skylutė užtaisoma ir išėjus klastingai svaidoma į praeivius; tai kartais išprovokuoja net grupių karus. Tiesa, į merginas stengiamasi sviesti kiaušinius, pripildytus kvapnaus vandenėlio…

Kečujų gyvenamose teritorijose, praūžus šokančiam karnavalui, renkamasi žaismingai dainuoti ironiškų kupletų ir rungtis, kuri grupė išradingiausiai juos padainuos kečujų kalba. Draudžiamų temų ir leksikos nėra – improvizuojama atvirai ir be užuolankų.

Visur tvyrant karnavalo nuotaikai, vaišinamasi dievų gėrimu ambrozija. Ryte arba vakare susirenkama prie pieningos karvės, į stiklines su trupučiu cukraus, cinamono ir šlakeliu degtinės tiesiai primelžiama pieno ir suputojęs šiltas kokteilis tuoj pat išgeriamas. Tai pakelia nuotaiką visai dienai ir sužadina nenumaldomą apetitą.

Nesunku sužinoti, kada tais metais karnavalas, nes jau prieš kokį mėnesį po kojomis ar panosėj, išsviesta pro langą, bus susprogdinta vandens bombikė, padaryta iš baliono skiautės ar mažų balionėlių. O tikrasis vandens karas užverda per patį karnavalą! Purškiama, mėtomi vandens pripildyti balionai, kartais vandens statinių prikrautu sunkvežimiu važiuoja kariauna ir visus aplink sulaisto iki paskutinio siūlo. Kadangi tomis dienomis vandens išlaistoma tonomis, o kai kuriuose šalies regionuose jo trūksta, taip pat ir dėl pavojaus būti sutrenktam ant galvos ištiškus geram vandens balionui, prieš keletą metų imta drausti per karnavalą laistytis vandeniu, o už draudimo nesilaikymą žadėta net bausti. Tada išpopuliarėjo purškiamosios putos ir dirbtinis sniegas. Bet kaip atsisakyti vieno pagrindinių šventės elementų − jis valo ir yra vaisingumo skatintojas, su juo atliekamas vandens ritualas, skirtas atsisveikinti su lietaus sezonu ir padėkoti už pirmąjį derlių. Tai neatskiriama agrarinių Andų tautų ritualo dalis. Valdžios institucijos džiaugiasi, kad įsigaliojus draudimui neišlaistomos tonos vandens, tačiau tradicijos vis dar laikomasi ir draudimui nepaklūstama.

Pelenų trečiadieniu katalikams prasideda gavėnia − atgailos, maldos ir pasninko laikas, tačiau Bolivijoje karnavalas tebesitęsia: savaitgaliais miestelių gatvėse šoka šokėjų grupelės, čičarijose sąmoju dalijasi kupletų dainuotojai. Neretai pajuokaujama, kad šėlsmas liausis tik prieš pat Didžiąją savaitę, artėjant Velykoms.