Pažadėtosios žemės paieškos
MATAS MAKAUSKAS
Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.
Daugeliui anglų pavadinimas siejasi su Williamo Blake’o poema, o pjesės veiksmas vyksta mistiniuose Anglijos miškuose. Kritikai, rašydami apie pjesę, dažnai minėjo, kad J. Butterwotho kūrinys atskleidžia angliškumą: „Neabejotina, kad stebėti šį pastatymą – tai patirti tam tikrą pabudimą, žadinantį jei ne nacionalizmo, tai priklausymo jausmą“ („The Guardian“).
Ką R. Atkočiūnui reiškia pavadinimas, nurodo šie žodžiai: „Jeruzalė – tai vienas iš seniausių pasaulio miestų. Miestas reiškia suartėjimą, bendrumą. O kuo žmogus yra arčiau žmogaus, tuo reikalingesnės tarpusavio taisyklės tam, kad nepažeistum vienas kito teritorijos. [...] Kristaus atsisakymas savo egoizmo dėl kito žmogaus reiškia jo paties troškimų mirtį ir šviesos atsiradimą. Ir tai įvyksta ne kur kitur, o Jeruzalėje.“
Visų pirma, šis spektaklis kalba apie Džonio (pagrindinio veikėjo) asmeninę istoriją, apie jo atsitraukimą gyventi į mišką, o žmonės paseka juo lyg dvasiniu mokytoju, tad Džonio atsitraukimas tampa kūrinio ašimi, gaubiančia aplink jį susibūrusius. Spektaklio veiksmas prasideda nuo įspėjamojo rašto įteikimo – jame teigiama, kad dienos suskaičiuotas ir Džonio valdos bus sulygintos su žeme dėl savavališkos statybos ir mokesčių nemokėjimo.
Spektaklyje dominuoja praeities laikas – tarsi nostalgišku balsu apdainuojama, kaip seniau viskas buvo gerai. Scenoje telikę buteliai po vakarėlio. Gaila, bet jaunam žmogui šis spektaklis nėra skirtas ir jis nemato jokio ekscentriškumo – lieka nuošalėje, kažkur paribyje, o greičiausiai jam čia apskritai nėra vietos.
Pasidaro neįdomu, kai supranti, kad siužetas nesirutulioja – viskas kaip buvo, taip ir slenka, lyg būtų įšaldyta laike, ir tik galvoji, kada gi pagaliau nugriaus namą. Kaip sakė R. Atkočiūnas: spektaklyje nėra pradžios, kulminacijos ir pabaigos; tada pradedi stebėti smulkmenas, kurios palaiko tavo dėmesį. Tartum stebėtum atomazgos fenomeną – retsykiais suklūsti, bet užvaldo jausmas, kad didysis vaidinimas jau suvaidintas, Džonio šlovės valandos prabėgusios, kai jis motociklu peršokdavo per mašinas, autobusus ir arklių vagonus. Jis – buvusi legenda, o visi kiti – sirgaliai, kurie viso to nematė, bet juk tai nesvarbu. Todėl daug kalbama apie praeitį, kurioje visa tarytum ir prapuola.
Teko girdėti, kaip žiūrovai reiškė pasipiktinimą dėl scenoje suverstų šiukšlių – juokaudami patys norėjo sukelti netvarką salėje ir prišiukšlinti. Tačiau atidžiau pažvelgus į pačias šiukšles buvo galima pamatyti, kad dalis jų – perdirbamos medžiagos ir jų tvaiko net nejuntama. Ši scenos butaforija visiškai nefunkcionali ir dėl to kyla klausimas – kam iš viso ji buvo reikalinga? Visa tai būtų galima sieti su šiandieninio vartotojiškumo pavyzdžiais, tačiau akivaizdu, kad šiame spektaklyje tai nėra gvildenama tema. Šiukšlių panaudojimo reikšmė galbūt nusakoma režisieriaus išsakyta mintimi – kai žmogaus vidus suterštas, jis ima teršti aplinką. Turbūt logiškiausias paaiškinimas būtų, kad šiukšlės – šiandieninės aplinkos atspindys.
R. Atkočiūno spektaklyje vartojama kalba – kūrinio ašis: „Jeruzalė“ – veikiau naujos kalbos ieškojimas nei spektaklio pastatymas. Režisierius teigia: „Visiškai neliteratūriška, lakoniška ir artimesnė „gatvės kalbai“.“
Spektaklyje vartojamos kalbos artumas „gatvės kalbai“ paviršutiniškas. Kadangi pastaroji neatsiejama nuo šiandieninių lokalių ir globalių visuomenės ženklų, tai, ką regime scenoje, būtų galima apibūdinti kaip bevardį šiukšlyną – sunku įžvelgti kokių nors šiandieninių socialinių aktualijų.
Tai akivaizdi neatitiktis „gatvės kalbai“, kuri reaguoja ir nurodo įvairius kontekstus. Tad ką galėtų reikšti tokia spektaklio kalba? Režisierius prisipažįsta: „Man jau nebeįdomu analizuoti politinius, socialinius, valstybinius santykius. Man įdomiau kalbėti apie konkretų vieną asmenį, per kurį gali daug daugiau papasakoti apie pasaulį.“
Šis spektaklis – laisvas kalbėjimas, atitrauktas nuo šiandienio gyvenimo konteksto, nepateikiantis jokių nuorodų ir dėl to atrodantis pernelyg atsargus. J. Butterworthas teigė: „Pjesę kurti pradėjau galvodamas apie Angliją, baigiau – mąstydamas apie save.“
R. Atkočiūno „Jeruzalė“ – tai kažkas pažadėto, bet prapuolusio, neįgyvendinto. Šiame spektaklyje kalbėjimas apie vieną asmenį veikiau užsklendžia pasaulį, nes Džonio istorijos mes net nesužinome, o faktai apie jo gyvenimą nekuria užbaigto vaizdo. Vieno žmogaus gyvenimas atskleidžia kitų, kai yra kupinas dramatiškų patyrimų, nelaimių, istorinio konteksto.
Tikėjimas spektaklyje skleidžiasi per nuorodas į Šventąjį Raštą, jos sukuria neužbaigtą, trūkčiojantį ir sunkiai suprantamą Džonio pasaulėvaizdį. Gal reikėtų klausti – ar įmanoma kalbėti apie tikėjimą atmetant metaforas? Apie šią paslapties teritoriją, kuri gali būti ir visiškame šiukšlyne. Tikėjimas – žmogaus privati zona, bet šis spektaklis veikiau atšiaurus. Jis stebinčiojo nepriima, nepasikviečia pabūti tame paribyje, kurio greitai neliks.
